Tyrimas: kodėl susirgus nesinori nei valgyti, nei vaikščioti, o kuo greičiau susirangyti po antklode?

Sergant nenorime valgyti, gerti ir vaikščioti: vienintelis mūsų troškimas – susirangyti po antklode. Daugelis gyvūnų panašiai elgiasi. Dabar mokslininkai išsiaiškino, kaip smegenys koordinuoja šį beveik visuotinį ir gana prisitaikantį „ligos elgesį“, rašo „Scence News“.

Gyvi organizmai sukūrė įvairias išlikimo strategijas

Per milijonus metų trukusios evoliucijos visi gyviai  –  nuo bakterijų ir virusų iki žinduolių, dalyvavo savotiškose „ginklavimosi lenktynėse“. Norint išlikti ir laimėti konkurencinėje kovoje, reikėjo pulti ir gintis. Ir visi gyvi organizmai sukūrė įvairias išlikimo strategijas, kurios suteikia pranašumą šioje kovoje arba galimybę visai jos išvengti.

Viena iš adaptyvių žinduolių reakcijų į įvairaus pobūdžio infekcijas yra fiziologinių ir elgesio reakcijų pasikeitimas, įskaitant nenorą valgyti, gerti ir judėti. Ir tai ne tiesioginio infekcinio sukėlėjo veikimo rezultatas (bent jau ne visada), o apibendrintos organizmo reakcijos į ligos sukėlėją dalis. Tai patvirtina eksperimentai su gyvūnais, kurių metu priverstinis maitinimas nuo bakterinės infekcijos padidino mirtingumą.

Siekdama suprasti, kurios smegenų dalys yra atsakingos už elgesio pokyčius susirgus, JAV ir Kinijos mokslininkų komanda atliko eksperimentus su laboratorinėmis pelėmis, kurioms buvo suleista lipopolisacharido – bakterijų ląstelės sienelės komponento, kuris aktyvina imuninę sistemą ir sukelia ligas.  Ši procedūra įprastai naudojama infekcijai laboratorijoje imituoti.

Smegenims perduoda signalus, dėl kurių sumažėja apetitas

Jau praėjus 1-3 valandoms po bakterinio polisacharido injekcijos, mokslininkai pastebėjo aktyvumo pliūpsnį viename iš smegenų kamieno srityje, o vėliau taip pat nustatė neuronų populiaciją, kurie buvo atsakingi už šį aktyvavimą.

Norėdami įrodyti šių nervinių ląstelių vaidmenį formuojant „ligos elgesį“, mokslininkai jas aktyvavo sveikoms pelėms ir deaktyvavo toms, kurios gavo lipopolisacharido. Pirmieji pradėjo elgtis kaip pacientai, o antrieji savo elgesio nekeitė reaguodami į provokuojančią injekciją.

Kodėl? Mat lipopolisacharidas aktyvina imuninę sistemą, skatindamas jos ląsteles gaminti priešuždegimines citokinų molekules, kurios sukelia ligas. Smegenų srityje esantys neuronai atlieka svarbų vaidmenį perduodant signalus į aukštesnius nervų centrus.

Pavyzdžiui, ši sritis perduoda informaciją į smegenis, kad buvo suvalgyta kažkas žalingo, ir dėl to dingsta noras valgyti šį maistą. Šie neuronai taip pat turi priešuždegiminių receptorių, kurie smegenims perduoda signalus, dėl kurių sumažėja apetitas.

Žinoma, mechanizmas, susiejantis imuninį atsaką su neuroniniais takais, reguliuojančiais adaptacinį ligos elgesį, iki šiol buvo aprašytas tik bendrais bruožais. Tačiau vis tiek dabar tapo aiškiau, kuo smegenys yra „užsiėmusios“, kai mūsų kūnas kovoja su infekcija.