sniegopilys.lt
Perėjimas iš gyvenimo į mirtį įprastoje sąmonėje dažnai siejamas su ryškia šviesa ilgo tunelio gale. Tačiau, kaip išsiaiškino „BBC Future“ korespondentas, buvo užfiksuota daugybė kitų labai keistų atvejų, rašo bbc.com.
Gydytojai tokius įrodymus dažniausiai įvardijo kaip haliucinacijas
Anot leidinio, 2011 metais 57 metų socialinis darbuotojas iš Anglijos, buvo paguldytas į ligoninę Sautamptone, kai griuvo dirbdamas. Kai medikai įkišo kateterį į kirkšnį, staiga sustojo širdis. Kai tik nutrūko deguonies tiekimas į smegenis, oscilograma išsitempė į ploną ir lygų siūlą. Vyras mirė. Tačiau nepaisant to, jis prisimena, kas nutiko toliau.
Medikai nedelsdami panaudojo automatinį išorinį defibriliatorių (AED), kuris naudoja elektros šoką širdžiai iš naujo paleisti. Vyras po to pasakojo, kad du kartus išgirdo mechaninį balsą: „Duok šoką“. Tarp šių dviejų komandų „numirėlis“ pažvelgė aukštyn ir pamatė kažkokią keistą moterį, viliojančią jį iš tolimesnio kambario kampo ir sklandančią kažkur po lubomis. Jis prisijungė prie jos, palikdamas savo nejudantį kūną ten, kur gulėjo. „Jaučiau, kad ji mane pažįsta. Taip pat jaučiau, kad galiu ja pasitikėti ir kad ji čia ne veltui. Bet nežinojau, dėl kokios priežasties, – vėliau prisiminė 57 metų vyras. – Kitą sekundę jau buvau viršuje, kur pažvelgiau į save iš šalies, į savo seserį ir į kažkokį plikį“.
Auditas parodė, kad ligoninės įrašuose buvo dvi žodinės komandos naudoti AED. Vėlesni ligonio apibūdinimai apie patalpoje buvusius žmones, kurių jis nematė, kol nualpo, ir jų veiksmus taip pat buvo visiškai tikslūs. Jis apibūdino dalykus, kurie įvyko per tris minutes, ir kurių, remiantis biologijos žiniomis, jis negalėjo įsivaizduoti.
Žurnale „Journal of the European Council for Resuscitation“ publikuotame pranešime aprašyta šio vyro istorija yra tik vienas iš atvejų, paneigiančių visuotinai priimtas mintis apie artimą žmogaus mirčiai būseną. Iki šiol mokslininkai rėmėsi tuo, kad kai tik širdis nustoja plakti ir siunčia gyvybę teikiantį kraują į žmogaus smegenis, jis nustoja suvokti save ir viską, kas jį supa. Nuo to momento žmogus iš esmės yra miręs. Tačiau kuo toliau žengiame į priekį tyrinėdami mirties mokslą, tuo geriau pradedame suprasti, kad tokios būsenos yra grįžtamos.
Šviesa tunelio gale – po Raymondo Moody knygų daugelis taip įsivaizduoja pomirtinės patirties pradžią. Daug metų tie, kuriems pavyko sugrįžti iš šių nesuvokiamų vietų ir būsenų, dažnai dalijosi prisiminimais apie patirtą įvykį. Gydytojai tokius įrodymus dažniausiai įvardijo kaip haliucinacijas, o mokslininkai iki šiol nenorėjo gilintis į tokias „mirčiai artimas“ būsenas daugiausia dėl to, kad laikė jas už mokslo žinių ribų.
Niujorko „Stony Brook“ universiteto medicinos mokyklos kritinės priežiūros tyrimų direktorius Samas Parnia susivienijo su kolegomis iš 17 gydymo ir tyrimų centrų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje, norėdami padaryti galą spėliojimams apie tai, ką žmonės mirties patale patiria ir ko nepatiria. Mokslininkai manė, kad jiems pavyks surinkti mokslinius duomenis apie galimai paskutines mirštančiojo gyvenimo akimirkas. Per ketverius metus jie išanalizavo daugiau nei du tūkstančius širdies sustojimo atvejų, tai yra momentų, kai širdis nustoja plakti ir žmogus oficialiai tampa miręs.
Išgyvenimų pobūdis svyruoja nuo tiesiog bauginančių iki palaimingų
Iš šio pacientų skaičiaus gydytojams pavyko sugrąžinti iš mirusiųjų 16 proc. Parniai ir jo kolegoms pavyko apklausti 101 iš jų, t.y. maždaug vieną iš trijų. „Mūsų tikslas buvo pirmiausia pabandyti suprasti, kas yra mirties išgyvenimas psichikos ir pažinimo (kognityviniu) požiūriu, – sako Parnia. – Ir vis dėlto jei turime reikalą su žmonėmis, kurie teigia suvokiantys, kas įvyksta mirties metu iš klausos ir vizualiai, turėjome išsiaiškinti, ar jie tikrai žino, kas su jais vyksta.
Minėtas 57 metų vyras nėra vienintelis pacientas, kurio atminimas apie jo paties mirtį buvo išsaugotas. Beveik 50 proc. žmonių, kuriuos apklausė mokslininkai, galėjo ką nors prisiminti. Tačiau, skirtingai nei tas vyras ir kita moteris, kurių pasakojimo apie pasitraukimą iš savo kūno nepavyko patvirtinti išoriniais įrodymais, kitų pacientų išgyvenimai neatrodė susiję su įvykiais, kurie įvyko tuoj pat mirtis. Vietoj to, jie atkūrė kažkokius į sapnus panašius haliucinacinius scenarijus, kuriuos Parnia ir jo bendraautoriai suskirstė į septynias temines kategorijas. „Dauguma jų neatitinka to, kas vadinama mirčiai artima patirtimi, – sako Parnia. – Panašu, kad psichinis mirties suvokimas yra daug platesnis, nei buvo manoma anksčiau“.
Taigi, anot mokslininko, septynios teminės patirties kategorijos yra šios: baimė; gyvūnų ir augalų vizijos; ryški šviesa; smurtas ir priekabiavimas; deja vu arba „jau matytas“; šeimos vizijos; prisiminimai apie įvykius po širdies sustojimo.
Šių psichinių išgyvenimų pobūdis svyruoja nuo tiesiog bauginančių iki palaimingų. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės prisiminė patyrę baimės, kančios ar persekiojimo jausmus. „Turėjau atlikti ritualą, o tai buvo susideginimo ritualas, – prisiminė vienas iš pacientų. – Su manimi buvo keturi žmonės, visi, kurie atsigulė, mirė… Mačiau, kaip žmonės buvo laidojami karstuose vertikalioje padėtyje“. Kitas prisiminė, kad buvo „nutemptas giliai po vandeniu“, o dar vienas prisiminė, kad jam buvo pasakyta, kad mirs, o greičiausias būdas mirti buvo pasakyti paskutinį žodį, kurį galėjo prisiminti.
Be to, nemažai atsiduria nuostabioje vietoje, kur jaučia ramybę.
Tačiau kiti respondentai manė visiškai priešingai. 22 proc. pranešė, kad patyrė „ramybės ir malonumo“ būseną. Vieni pamatė ką nors gyvo: „visokius augalus, bet ne gėles“ arba „liūtus ir tigrus“, kiti mėgavosi „akinančios šviesos“ spindesiu arba susijungė su šeima. Kiti pranešė apie ryškų deja vu jausmą: „Aš žinojau, ką šie žmonės ketina daryti, prieš darydamas tą patį“. Sustiprėję pojūčiai, iškreiptas laiko bėgimo suvokimas ir atsijungimo nuo savo kūno jausmas taip pat buvo gana dažni pojūčiai, apie kuriuos pranešė išgyvenusieji.
Mirties regėjimai labai priklauso nuo mirštančiojo religinės kilmės
Tuo tarpu kiti matė vietas, kurios buvo ne tokios malonios ir net bauginančios…
„Nors gana akivaizdu, kad žmonės ką nors patiria būdami mirę, sako Parnia. – Tačiau tai, kaip šie asmenys interpretuoja savo patirtį, visiškai priklauso nuo jų ankstesnio gyvenimo ir patirties, taip pat nuo jų jau egzistuojančių įsitikinimų. Kas nors iš Indijos gali sugrįžti iš numirusių ir pasakyti, kad matė Krišną, o kažkas iš JAV vidurio vakarų po panašios patirties pasakys, kad matė Dievą, kaip jį įsivaizduoja ten gyvenantys Amerikos krikščionys“. Anot jo, jei tėvas pasakys savo vaikui: „Kai mirsi, sutiksi Jėzų ir jis bus kupinas meilės ir užuojautos“, žinoma, vaikas tai įsivaizduos. Jis sugrįš ir pasakys: „Taip, tėti, tu buvai teisus. Aš tikrai mačiau Jėzų!“. „Bet kaip kas nors iš mūsų gali atpažinti Jėzų ar Dievą Tėvą? Pagal paveikslus atrodo, kad Dievas su ilga žila barzda. Bet tai tik paveikslas “, – teigė Parnia.
Mokslininkai mano, kad mirties regėjimai labai priklauso nuo mirštančiojo religinės kilmės.
„Neįsivaizduoju, ką reiškia visi šie dalykai – siela, dangus, pragaras. Matyt, yra tūkstančiai skirtingų interpretacijų, priklausomai nuo to, kur gimėte ir kokia yra jūsų gyvenimo patirtis“, – pridūrė jis.
Mokslininkams kol kas nepavyko nustatyti ženklų, kurie iš anksto parodytų, kas greičiausiai sugebės ką nors prisiminti apie savo mirtį. Jie taip pat dar negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės patiria baisų scenarijų, o kiti, priešingai, patenka į euforiją. Parnios manymu, labai tikėtina, kad yra daug daugiau „beveik mirtį“ išgyvenusių žmonių, nei rodo tyrimai. Daugeliui žmonių prisiminimai apie tai tiesiog ištrinami dėl smegenų edemos sustojus širdžiai. Taip pat dėl stiprių raminamųjų vaistų, skirtų ligoninėje, vartojimo.
Net jei žmonės negali aiškiai prisiminti, ką patyrė mirties metu, patirtis gali juos paveikti pasąmonės lygmeniu. Parnia iškėlė hipotezę, pagal kurią tikisi paaiškinti skirtingas širdies sustojusių pacientų reakcijas pasveikus. Paaiškėjo, kad vieni praranda mirties baimę ir tampa altruistiškesni gyvenimui, o kitiems išsivysto potrauminio streso sutrikimas.
Parnia ir jo kolegos jau planuoja remtis savo ankstesnėmis išvadomis, kad atliktų naujus tyrimus, kuriuos jie norėtų panaudoti kai kuriems iš šių klausimų suprasti. Jie taip pat tikisi, kad jų darbai padės išplėsti tradicinį diskursą apie mirtį, kuriam būdingi kraštutinumai, ir išvaduoti jį nuo apribojimų, susijusių su religiniais įsitikinimais ar skeptišku požiūriu.
„Mirtis turėtų būti vertinama taip pat, kaip ir bet kuris kitas mokslo žinių objektas. Kiekvienas, turintis daugiau ar mažiau objektyvų mąstymą, sutiks, kad čia reikia tolesnio tyrimo, – sako Parnia. – Turime ir priemonių, ir technologijų. Dabar pats laikas pradėti“.
