Šių laikų didvyris: 15 metų paauglys paaukojo savo gyvybę, gelbėdamas kitus nuo žudiko kulkų

2018 metais gegužės mėnesį Teksase, Santa Fe miesto mokykloje 17 metų moksleivis nušovė aštuonis paauglius ir du mokytojus. Dar 13 žmonių buvo sužeista. Praėjus metams po tragedijos, šaudymo metu išgyvenę žmonės, susirinko paremti nukentėjusius ir išgyvenusius sukrėtimą. Apie Christianą Riley Garcia  – vidurinės mokyklos moksleivį, kuris išgelbėjo kitus savo gyvybės kaina, sukurtas ir vaidybinis filmas.

 

Padėdamas kitiems žmones, dažnai pamiršdavo save

2018 metais gegužės 18-osios rytą 17-metis Dimitrios Pagourtzis į mokyklą atsinešė tėvo ginklų –  šautuvą, 38 kalibro pistoletą bei savadarbių bombų. Vaikinas ėjo per klases ir šaudė.

Šaulio atakos metu žuvo 10 žmonių – aštuoni mokiniai ir du mokytojo padėjėjai. Dar 13 žmonių buvo sužeista. Bet aukų galėjo būti dar daugiau, jei ne 15-metis Christianas Riley Garcia.

Pradėjus šaudyti, berniukas kartu su kitais mokiniais sėdėjo dailės pamokoje. Jis liepė klasės draugams slėptis spintelėse, o pats laikė duris, saugodamas vaikus ir mokytoją nuo šaulio. Pagurtzis nušovė Christianą per duris.

Draugai vėliau prisiminė, kad Christianas Garcia, baigęs mokyklą,  svajojo tarnauti Amerikos kariuomenėje ir ginti žmones. Klasės draugai neabejoja, kad tą tragedijos akimirką Christianas žinojo, ką daro.

Režisierius Brandonas Smithas  sukūrė filmą apie Christianą  Riley Garcią. Jį sukrėtė paauglio istorija. „Tik įsivaizduokite, 15-metis tapo didvyriu, – sako Brandonas Smithas. -Tai mane įkvėpė“.

Sukurto filmo ypač laukė Christiano motina Klausena. „Mano sūnus nuo vaikystės visada padėjo kitiems. Palaikydamas kitus žmones, jis dažnai pamiršdavo save“, – prisimena moteris.

 

Norint išvengti šaudymų JAV mokyklose, nepakanka vien tik ginklų draudimo

Pradėjus šaudyti, 17-metė Annabelle O’Day dalyvavo istorijos pamokoje. Ji prisimena girdėjusi šūvius. Tada istorijos mokytoja sušuko vaikams: „Kuo greičiau bėkite!“. Ir visi jie išsibėgiojo kas kur.

Netrukus prie mokyklos sulėkė ugniagesių, specialiųjų pajėgų ir FTB automobiliai. Ant sienų  Annabelle pamatė kraujo pėdsakus ir kulkų suvarpytas sienas. Tuo metu mergina negalėjo patikėti, kad išsigelbėjo.

Tragedija pakeitė Annabelle. Ji ilgai galvojo, kaip galėtų palaikyti savo miestą ir žmones, netekusius savo artimųjų 2018 metų gegužės 18 dieną. Su kitais mokiniais, išgyvenusiais šaudymą mokykloje, mergina aptarė, kaip išvengti naujų aukų. Ir nusprendė įkurti psichologinės paramos tarnybas tiek mokyklose, tiek ir už jos ribų. Be to, įkūrė  ne pelno organizaciją „Hearts United by Kindness“. Pirmasis Annabelle O’Day  projektas buvo įkurti sodą žmonėms, turintiems potrauminių sutrikimų. Tai ne tik puiki vieta  pasivaikščioti, bet ir ramybės oazė.

Annabelle įsitikinusi, kad norint išvengti šaudymų JAV mokyklose, nepakanka vien tik ginklų pardavimo ir laikymo draudimo. „Jei kas nors nori padaryti ką nors blogo, jei jo širdis alsuoja neapykanta, jis vis tiek atras kelią, kaip tą padaryti. Todėl manau, kad tiek mokytojai, tiek mokiniai turi padėti vienas kitam būti geresniais“, – sako mergina. Jai vis dar sunku galvoti apie praeitį. Ji išgyveno, bet kiti vaikai žuvo.  Jai tai atrodo nesąžininga.

Kita moksleivė Caitlin Richards  išgyveno panašius jausmus. „Mano klasės draugė neteko brolio. Jis buvo tokio pat amžiaus kaip ir aš. Man buvo sunku galvojant, kad mano brolis išsigelbėjo, o mano draugės – ne“, – prisipažįsta ji.

Po tragedijos Santa Fe  miesto mokykla pasikeitė amžiams. „Negalime iš anksto numatyti, kaip vieni žmonės pasielgs su kitais, bet dabar noriu vieno dalyko – kad visi sužeisti per tą tragediją sulauktų pagalbos ir nesijaustų vieniši“, – sako Caitlin.

 

Po akimirkos Johno akyse mirė du žmonės – mokytojo padėjėjai

Mokyklos policininkas Johnas Barnesas buvo sunkiai sužeistas ir iš dalies prarado atmintį po šaudymo Santa Fe mokykloje. Tik po metų jam pavyko iš dalies  atkurti tos baisios dienos įvykius. Vyras papasakojo, kad tada buvo 7:30 val., kai jam paskambino kažkuris  iš darbuotojų ir pasakė, kad girdi šūvius. Kartu su viršininku Gary‘iu Forwardu jie nubėgo laiptais ir puolė į klases. Johnas užuodė parako kvapą ir išsitraukė ginklą. Bet šaulio ten nesimatė, tik koridoriais bėgo išsigandę vaikai. Po akimirkos Johno akyse mirė du žmonės – mokytojo padėjėjai. Tada kulka ir peršovė policininko dešinįjį dilbį, suplėšė smegenų arteriją, perskrodė alkūnę ir vidiniame dilbyje paliko golfo kamuoliuko dydžio skylę. Pareigūnas Barnesas nugriuvo ant grindų. Vyras nuo skausmo prarado sąmonę. Per jo drabužius sunkėsi kraujas.

Gary‘is Forwardas nusijuosė diržą ir juo suveržė Barneso ranką, kad nenukraujuotų. Po to nunešė jį į šokių klasę. Ten Johnas ir sulaukė gydytojų.

Policininkas neteko tiek kraujo, kad dėl deguonies trūkumo buvo pažeisti  plaučiai, inkstai ir kepenys, bet jis išgyveno.

Po mėnesio Johnas Barnesas vis dar negalėjo prisiminti, kas vyko mokykloje. Jam buvo sunku rinkti žodžius, kalba sulėtėjo. Gydytojai negalėjo pasakyti, ar tai praeis.

„Aš jaučiau, kad kažkas blogo vyksta mano smegenyse, – prisimena Johnas. – Bet niekas negalėjo man padėti“.

Negrįžo mokyklos policininko atmintis  ir vėliau. Jis nepamena ir pirmųjų aštuonių dienų ligoninėje.

Johnui Barnesui grįžus namo iš ligoninės, jo laukė kolegos. Jie iškėlė Amerikos vėliavą  namo kieme, priklupo ant vieno kelio ir pasveikino jį. Kaimynai pasveikino policininką plojimais.

„Gary‘is ir kiti vaikinai, kurie mane išvedė iš ten, parodė tikrą drąsą“, – sako Barnesas, kuriam šiek tiek gėda dėl tokio dėmesio: „Aš buvau tik sužeistas“.

 

Gailestingumas padeda išgyventi tragediją

Johnas Barnesas Santa Fe mokykloje dirbo nuo 2018 metų sausio mėnesio. Po 20 metų tarnybos policijoje – patrulių ir nepilnamečių reikalų skyriuje – šią vietą jis laikė ramia. Johnas nusprendė dirbti šį darbą mokykloje norėdamas praleisti daugiau laiko su savo šeima – žmona Ashley ir dviem 15-mečiais vaikais – Riley ir Luke’u.

Bet 2018 metais gegužės 18 dieną visas jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Johnas sugebėjo išgyventi šaudymo metu, bet jam teko ilgai gydytis ir praleisti daug laiko reabilitacijoje, kol atgavo dešinės rankos judesius. Per pirmąsias dvi savaites jis net negalėjo jos pakelti.

„Kiekvieną kartą, kai bandžiau parašyti savo vardą, jaučiausi kaip mažas vaikas“, – sakė Johnas. Jis bijojo, kad nebegalės laikyti šaukšto ar pasukti durų rankenėlės dešine ranka. Bet vyras nepasidavė.

Daug sunkiau buvo išgyventi širdies skausmą. Kai tik Johnas prisimindavo šaudymą mokykloje ar kalbėdavo apie tai, apsiašarodavo.

Norėdamas kaip nors tai išgyventi, Barnesas susitiko su kitais išgyvenusiais ir aukų artimaisiais, gydytojais bei slaugytojomis, kurie išgelbėjo jo gyvybę.

2018 metais rugsėjo mėnesį Johnui Barnesui buvo atlikta dar viena operacija. Reabilitacijoje jis pradėjo jausti ir kairės rankos judesius.

Šiais metais policininkas grįžo į mokyklą. Dabar ten dirba ir mano žmona – ji moko anglų kalbos.

Johnas Barnesas, Annabelle O’Day ir kiti išgyvenę išpuolį mokykloje, yra tikri, kad tik gailestingumas padeda išgyventi tragediją – abipusė parama, jautrumas, rūpinimasis vienas kitu. Tai vienintelis būdas sustabdyti blogį.

Šaltiniai: „Аbc13“, „Houston Сhronicle“, „Texas Tribune“