sniegopilys.lt
Seksualinė orientacija – tai partnerio pasirinkimas romantiškam, emociniam ir fiziniam intymumui, remiantis jų biologine lytimi. Ji apibrėžia asmenų, galinčių sukelti trauką psichiniu ir cheminiu lygmeniu, kategoriją. Tai yra tų, kurie yra susijaudinimo objektas, rašo „Journal of Sexuality Education“.
Seksualinė orientacija taip pat gali keistis
Manoma, kad seksualinė orientacija remiasi trimis svarbiais aspektais, susijusiais su asmens tapatybe, ir yra uždaromoji seksualumo sampratos grandis. Tai visų pirma biologinė lytis, kuri lemia vaidmenį lytinio akto metu fiziologijos lygmeniu. Vyras visada yra aktyvus partneris, moteris – šeimininkė.
Antruoju komponentu laikoma lytinė tapatybė, kai žmogus nustato jam tinkamą ir netinkamą elgesį. Švelniosios lyties atstovė gali manyti, kad moters funkcijos sekso metu yra žeminančios arba ji norėtų dominuoti. Lygiai taip pat vyras gali suvokti savo, kaip plėšrūno ir dominuojančio, vaidmenį kaip neatitinkantį tikrųjų jo poreikių.
Trečiasis lygmuo bus individo lyčių vaidmuo visuomenėje. Mergina turi būti ištekėjusi, vyras prisiima atsakomybę gynėjo, maitintojo ir plėšrūno lygmeniu. Ji – mama, namų šeimininkė, santykių stabilumo garantas. Jis – tėvas, psichiškai stabilus, stiprus, ryžtingas, atkaklus, kryptingas. Visos šios savybės vienaip ar kitaip pasireiškia seksu.
Verta paminėti, kad visos keturios savybės nėra nuolatinės. Tai yra, žmogus per savo gyvenimą gali pakeisti kiekvieną iš jų. Ir biologinis seksas per lytinių organų ir hormonų operacijas, ir lytinė tapatybė per primetamų stereotipų atmetimą, ir lyties vaidmuo, atsisakymas demonstruoti vyriškumą ir tėvų vaidmenį. Natūralu, kad seksualinė orientacija taip pat gali keistis.
Kas yra netradicinė seksualinė orientacija? Žmogus nuolat yra dviejų normų gniaužtuose. Pirmasis yra viešas, suformuluotas remiantis konkrečios tautos tradicijomis ir papročiais. Antrasis yra vidinis, kylantis psichikos ir chemijos lygmenyje, veikiant emocijoms, jausmams, hormonams.
Didžioji dauguma žmonių mano, kad tinkami tik priešingos lyties asmenų santykiai. Sakome, kad dauguma, nes istorija žino visai kitus atvejus. Senovės Romoje iki krikščionybės atsiradimo piliečių seksualinis gyvenimas niekuo nebuvo ribojamas, net kraujomaiša nieko nenustebino. Moteris ištekėjo už savo artimiausių giminaičių ir yra įrodymų, kad ji užmezgė intymius santykius su savo sūnumi.
Nežinome jokios religijos, kurioje tos pačios lyties intymumas būtų patvirtintas ar net ignoruojamas. Dauginimuisi būtini romantiški ir meilės santykiai tarp vyro ir moters, visa kita kenkia civilizacijai. Taigi, norma visuomenėje visada buvo ir bus tik skirtingų biologinių lyčių atstovų bendravimas.
Tačiau psichikai nerūpi moralė. Žmogus yra savo hormoninio fono, emocijų, jausmų ir pojūčių įkaitas. Seksualinis potraukis gali pasireikšti ne tik priešingai, bet ir tai pačiai lyčiai. O neigti tai tarsi kovoti su vėjo malūnais arba nusiminti, nes dangus mėlynas.
Taigi, gauname du neginčijamus faktus. Pirma, visuomenės norma visada bus vyro ir moters intymumas. Antra, yra labai daug žmonių, kurie patiria visiškai skirtingus elgesio modelius ir patiria seksualinį, romantišką ir emocinį potraukį tos pačios lyties atstovams.
Taigi, pirmoji bus tradicinė seksualinė orientacija, o visa kita – netradicinė.
Seksualinės orientacijos formavimas
Yra daug teorijų, susijusių su seksualine orientacija, tačiau nė viena iš jų nerado vienareikšmiško patvirtinimo. Labiausiai pasisekė biologinio pagrindimo šalininkams, tačiau kiekvieną kartą jų ataskaitose kažko trūko.
Psichologai linkę manyti, kad seksualinė orientacija gali gimti ankstyvoje vaikystėje bendraujant su reikšmingu suaugusiuoju. Tačiau niekas niekada nepateikė įrodymų. Tiesioginio ryšio nerasta.
Svarbų vaidmenį atlieka konteksto įtaka. Kritiškas savigarbos sumažėjimas ir biologinės lyties pagrindu gauto lyties vaidmens atmetimas gali paskatinti vyrą linkti paklusti, o tada sekso metu jis greičiausiai pasirinks pasyvią poziciją santykio su kitu vyru metu. Savigarbos slopinimo teorija skamba įtikinamai, bet vėlgi nėra jokių tyrimų įrodymų.
Moteris, pakeitusi savo lytinę tapatybę ir demonstruojanti polinkį į valdžią, sugeba dominuoti, o tuomet intymus gyvenimas pasipildys femdominėmis praktikomis. Tačiau ne visos partnerėmis renkasi kitas moteris, daugelis išlieka heteroseksualios visą gyvenimą.
Mokslininkai seniai išsiaiškino, kad hormonai gali padidinti arba sumažinti lytinį potraukį. Bet kaip jie gali paveikti partnerio pasirinkimą pagal lytį? Neapykanta vyrams sukelia nenorą užmegzti su jais intymius santykius. Tačiau ar lesbietiškumą galima laikyti sąmoningu pasirinkimu, ar šiuo atveju kalbame apie jos nebuvimą?!
Kai visi seksualumo aspektai sutampa (orientacija, lytinė tapatybė, lyties vaidmuo ir biologinė lytis), žmogus tampa normalus visuomenės požiūriu. Patenkina kitų lūkesčius ir gyvena jausdamas savo adekvatumą.
Jei orientacija skiriasi nuo biologinės lyties, žmogus tampa netradicinės orientacijos atstovu. Vyras nori vyro, mergina nori merginos. Tačiau yra sunkesnė situacija. Kai asmuo turi tą pačią lytinę tapatybę ir lytinį vaidmenį bei biologinę lytį, tačiau orientacija yra už šio diapazono ribų. Toks žmogus bus latentinis, tai yra paslėptas.
Pavyzdžiui, vyras, turėdamas berniuko biologinę lytį, atitinka visuomenės keliamus vyriškumo reikalavimus. Jis stiprus, drąsus, agresyvus, niekada neverkia. Tai yra lytinė tapatybė. Jis yra gynėjas, šeimos galva, maitintojas. Tai yra lyties vaidmuo. Tačiau jis nori sekso su kitais vyrais. Tai orientacija, neturinti nieko bendra su biologine lytimi, lytine tapatybe ar lyties vaidmeniu.
Tačiau į pasąmonę varomos emocijos stiprėja ir pradeda koreguoti elgesį iš vidaus. Į save nukreipta agresija ilgainiui išsilies ir bus nukreipta į kitus. Tokie žmonės, deja, virsta homofobais.
Seksualinės orientacijos tipai
Yra keturi seksualinės orientacijos tipai. Daugelį metų mokslininkai ginčijosi dėl aseksualumo. Vieni teigia, kad tai visiškas seksualinės traukos nebuvimas, o kiti įsitikinę, kad tai savarankiškas ir visai atskiras tipas. Todėl dabar teisingas atsakymas būtų ir trys seksualinės orientacijos tipai, ir keturi.
Heteroseksualumas – romantiškas, platoniškas, emocinis ir erotinis potraukis priešingos lyties žmonėms. Trokšta bendrauti visais lygiais, nuo draugystės ir bendravimo iki intymumo. Tai yra tradicinė, nes tai pastebima daugumoje žinduolių. Jis reikalingas dauginimuisi ir rūšies išlikimui dėl bendro gyvenimo, vaikų gimimo ir auklėjimo.
Homoseksualumas yra seksualinė orientacija tos pačios lyties žmonėms. Šiuo atveju negalime kalbėti apie partnerio pasirinkimą visais lygiais nuo draugystės ir bendravimo iki fizinio intymumo. Neretai žmogus šeimos kūrimui pasirenka priešingos lyties atstovą, o homo kompanionus pasitelkdamas vien dėl malonumo lovoje.
Tai sustiprina teoriją, kad būti gėjumi gali lemti kontekstas, hormonai ir traumuojantys išgyvenimai su reikšmingu suaugusiuoju. Homoseksualumas gali būti baimių ir kritinio savigarbos kritimo rezultatas. Nors visiškas homoseksualumas nėra neįprasta, tokie žmonės tuokiasi ir gyvena kaip visaverčiai romantiški partneriai.
Biseksualumas – partnerio biologinės lyties reikšmės trūkumas jo pasirinkime. Čia irgi kyla dviprasmybės, nes, pavyzdžiui, daugelis vyrų kitus vyrus suvokia tik kaip seksualinius partnerius ir nėra pasirengę užmegzti romantiškų santykių ar emocinio intymumo.
Merginos gali nejausti stiprios traukos, bet tuo pačiu jos neprieštarauja eksperimentams, kai sekso metu partnere tampa kita mergina. Mokslininkai vis dažniau sutinka, kad biseksualumas kaip toks neegzistuoja. Šie žmonės daugiausia yra heteroseksualūs arba homoseksualūs, o santykiai su tos pačios lyties atstovu yra labiau galimybė nei noras. Tai yra, jie gali patirti jaudulį su abiem, tačiau pirmenybė teikiama vienam.
Aseksualumas – tai seksualinio potraukio trūkumas, kuris neapima erekcijos disfunkcijos, frigidiškumo ir kitų fiziologinių procesų sutrikimų. Tuo pačiu metu aseksualai neneigia sekso kaip fakto. Tai yra, nežiūri į jį neigiamai.
Daugelis vis dar sutinka, kad aseksualumas jokiais kriterijais negali būti norma. Todėl vis dažniau vartojami terminai demiromantizmas ir deseksualumas. Pirmuoju atveju tai yra nenoras užmegzti santykius be emocinio intymumo ir maksimalaus pasitikėjimo, o antruoju – atsisakymas mylėtis be tų pačių partnerio savybių.
Tokiems žmonėms seksualiniai santykiai yra laikomi būtinybe norint pasiekti kokį nors tikslą. Dažniausiai tai yra vaiko samprata. Tačiau būna, kad žmogus, norėdamas patenkinti savo poreikius, yra priverstas mylėtis su partneriu.
“YouTube” vaizdo įrašas
