Jei važiuojant 50-60 km/h greičiu užtenka fiksuoti žvilgsnį 150-180 metrų, kad pamatytumėte objektą kelyje, tai važiuojant 140-160 km/h greičiu šis atstumas padidėja iki 640-720 metrų. Archyvo nuotrauka

Vairuodamas automobilį vairuotojas turi nuolat vertinti eismo situaciją, priimti teisingą sprendimą ir atitinkamai veikti automobilio valdiklius. Anot psichologų, šių procesų ir veiksmų tikslumas, greitis ir patikimumas, taigi ir įgūdžiai vairuoti automobilį, priklauso nuo asmeninių vairuotojo savybių ir įgūdžių. Kitaip tariant, kiekvienas vairuotojas, norėdamas gerai vairuoti automobilį, turi žinoti savo savybių išsivystymo lygį, nuo kurio priklauso greitas situacijos kelyje įvertinimas, teisingo sprendimo priėmimas ir savalaikis jo įgyvendinimas.

 

Įgijęs daugiau patirties, pradeda spausti greičio pedalą kaip pažėlęs

Vairuotojas turi vizualiai įvertinti automobilio padėtį kelyje, judėjimo kryptį ir greitį, padėtį ir atstumą iki objektų. Svarbiausias vairuotojo regėjimo organas – akys leidžia atskirti objektus, jų spalvą ir savybes, nustatyti atstumą iki jų.

Pagrindinė objekto vizualinio suvokimo sąlyga yra jo pasirinkimas iš fono. Toks pasirinkimas sunkus esant silpnam apšvietimui, tos pačios objekto ir fono spalvos, akinanti akis ryškia šviesa arba įeinant į tamsų praėjimą iš apšviestos gatvės.

Žmogui žiūrint dviem akimis, dešinės ir kairės akių matymo laukai sujungiami ir jis mato prieš save tam tikrą erdvę, kurią riboja horizontalus matymo kampas (matomumas), kuris yra apie 160-180°. Aiškiau apžvelgiami objektai, esantys arti, regėjimo lauko centre ir nedideliu atstumu nuo jo, ir žmogus gali tiksliausiai nustatyti objektų dydį, ypatybes ir atstumą iki jų.

Binokulinis matymas – leidžia aiškiai matyti objektą ir tiksliai nustatyti atstumą iki jo.

Periferinis matymas – suteikia žmogui orientaciją erdvėje, leidžia matyti tamsoje ir prieblandoje.

Esant fiksuotai kūno ir akių padėčiai, matymo laukas horizontalioje plokštumoje yra 120 laipsnių. Taigi, važiuojant 20 km/h greičiu matymo laukas susiaurėja iki 80 laipsnių, 40 km/h – iki 45 laipsnių, 80 km/h – iki 30 laipsnių, 100 km/h – iki 22 laipsnių, 160 km/h – iki 5 laipsnių. Už šių sektorių vairuotojas nieko nemato. Dėl to padidėja susidūrimo su objektais, kurie juda iš kelio pusės į jo centrą, rizika.

Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad dviem automobiliams važiuojant vienas prie kito dideliu greičiu dėl susiaurėjusio matymo lauko vairuotojai nemato atvažiuojančių automobilių. Didėjant greičiui, didėja atstumas, per kurį reikia sutelkti dėmesį į kelią. Jei važiuojant 50-60 km/h greičiu užtenka fiksuoti žvilgsnį 150-180 metrų, kad pamatytumėte objektą kelyje, tai važiuojant 140-160 km/h greičiu šis atstumas padidėja iki 640-720 metrų.

Važiuodamas tokiu greičiu, vairuotojas nemato atvažiuojančio automobilio arčiau nei 30 metrų nuo jo!  Žinia, vairuodamas automobilį vairuotojas įgyja patirties, laikui bėgant jo baimė vairuoti blanksta, labiau pasitiki savimi ir tada pradeda spausti greičio pedalą kaip pažėlęs.

Su psichofizinėmis vairavimo savybėmis siejama daugybė klaidingų vairuotojų supratimų. Jūsų dėmesiui populiariausi ir pavojingiausi  iš jų:

  1. Važiuodamas dideliu greičiu, vairuotojas galvoja, kad automobilis geriau reaguoja į vairą

Taip nėra, tiesiog automobilis dideliu greičiu nuvažiuoja didesnį atstumą per tą patį laiko vienetą kaip ir mažesnis. Šis mitas ypač pavojingas posūkiuose. lekiant  dideliu greičiu.

  1. Didelis greitis padeda nemiegoti naktį

Šis teiginys neteisingas, nes monotoniškai zvimbiančio variklio garsas dideliu greičiu labai trikdo dėmesio sutelkimą ir yra savotiška „lopšinė“ vairuotojui.

  1. Važiuojant dideliu greičiu dėmesys paaštrėja, žmogus gali akimirksniu sureaguoti

Tai taip pat labai dažnas klaidingas supratimas, kuris gali būti net labai pavojingas. Toks efektas pasiekiamas dėl to, kad važiuojant dideliu greičiu žmogus susikoncentruoja į vieną tašką priešais save, o į kitus žiūri 10-15 kartų rečiau nei važiuojant mažesniu greičiu.

Dėl viso to, kas išdėstyta aukščiau, kyla klausimas: „Kaip lenktynininkams pavyksta vairuoti automobilį dideliu greičiu?

 

Vairuotojas (lenktynininkas) valdo automobilį akimis

Savo laikų lenktynių asas Rudolfas Caraciolla, žurnalisto paklaustas, kaip jam sekasi žiūrėti į gražias merginas, stovinčias trasos pakraštyje, lekiant 300 km/h greičiu, atsakė taip: „Mes, lenktynininkai, mūsų akys pripratusios prie greičio, o normalus žmogus, skriedamas tokiu dideliu greičiu, tiesiog nieko nepamatys. O mes, „raiteliai“, matome absoliučiai viską!“

Iš tikrųjų viskas priklauso nuo teisingo žvilgsnio fokusavimo, tiksliau – kompetentingo žvilgsnio elgesio. Važiuojant tokiu dideliu greičiu kelyje reikia žiūrėti kuo toliau, o visą kitą informaciją suvokti tik periferiniu regėjimu. Pasiekus tam tikrą greitį, žmoguje gali atsirasti vadinamojo „tunelinio matymo“ reiškinys, kai kairėje ir dešinėje viskas susilieja į vientisą „bėgančią sieną“ ir akys nebespėja visko aprėpti ir įvertinti.

Taigi, vairuotojas (lenktynininkas) valdo automobilį akimis. Jis žiūri ten, kur reikia, o rankos reikiamu momentu pasuka vairą reikiamu kampu, ir automobilis pataiko tiksliai į taikinį. Tačiau vairuotojas jau žiūri į kitą orientyrą ir vėl rankos nukreipia automobilį reikiama kryptimi. Vyksta tam tikras erdvės priešais automobilį skenavimas ir jei vairuotojas nežiūri pakankamai toli, arčiau kilusios kliūtys jam bus netikėtos ir bus sunku į jas laiku sureaguoti. Tačiau jei fokusuosite per toli, kelio fragmentai, esantys tiesiai priešais variklio dangtį, iškris.

Karo pilotai mokomi skenuoti erdvę akimis: žiūrėti išilgai horizonto iš kairės į dešinę, tada valdyti prietaisų rodmenis, po to žiūrėti aukštyn ir pirmyn, vėl pasitelkus rodmenis, o tada žiūrėti iš orlaivio nosies į horizontą ir panašiai. Vairuotojas iš esmės daro tą patį.

Tai reiškia, kad geriausias variantas būtų nuolat išlaikyti savo žvilgsnį suderintą su automobilio greičiu kryptimi nuo automobilio dangčio ir toliau į priekį. Tačiau žvilgsnis turėtų būti nukreiptas ne į kelią  iš karto  už automobilio dangčio, o visą laiką „slystų“ arčiau – toliau ir panašiai. Tuo pačiu metu visa matomumo zona priešais automobilį turi būti nuolat stebima periferiniu arba šoniniu matymu. Ir ne tik pasitelkus žvilgsnius, bet ir galinio vaizdo veidrodžius bei prietaisų rodmenis.

Kaip manote, ar baisu už vairo sėdinčiam lenktynininkui? Žinia, lenktynėse taip pat nutinka nelaimingų atsitikimų ir kitų nemalonių akimirkų.

„Žinoma, patiriu kritinių situacijų, tačiau jos manęs neišbalansuoja. Negaliu leisti, kad tai įvyktų. Nejaučiu baimės dėl savo gyvybės, kadangi valios jėga suformuoja tokį požiūrį į šiuos pavojingus dalykus. Turite nusistatyti taip, kad niekada apie tai rimtai negalvotumėte. Kai įsėdu į lenktyninį automobilį ir uždedu ranką ant pavarų svirties, be baimės, be emocijų iš vyro pavirstu lenktynininku“, – sakė triskart „Formulės 1“ čempionas Niki Lauda.

 

Lenktynininkai nuolat tobulėja ir mokosi

Dabar apibendrinkime tai, kas išdėstyta aukščiau:

  1. Pirmas ir, ko gero, svarbiausias dalykas yra tai, kad reikia vairuoti automobilį akimis;
  2. Antras ir ne mažiau svarbus momentas – lenktynininkas disponuoja tik penkiais valdikliais: vairu, pavarų perjungimo svirtimi, stabdžių, dujų ir sankabos pedalais. Kaip vairuotojas su jais elgsis, priklauso nuo to, kaip automobilis važiuos. Tai įrankiai, kuriems padedant automobilį pradeda veikti visokios jėgos ir pagreičiai. Tai yra lenktynininkas savo veiksmais pakrauna arba iškrauna priekinę ir galinę ašis arba vieną iš automobilio ratų. Bet kokiu atveju, jei sugebėtų jausti, tai taip suvoktų pats automobilis.
  3. Taip pat labai svarbu, kad lenktynininkas jaustų padangos sukibimą su keliu, stengdamasis šimtu procentų išnaudoti padangos sukibimo potencialą. Ir tai tik pagrindiniai svarbūs dalykai, vairuojant sportinį automobilį. Ir yra daug daugiau niuansų.

Išvažiuodamas iš trasos, lenktynininkas kiekvieną kartą pasitikrina save, bando, kiek yra pasirengęs pademonstruoti savo įgūdžius ir pasisemti naujos patirties, naujų emocijų. Čia vairuotojas yra vienas su automobiliu ir tikrina jo galimybes

Jei paklausite kurio nors aukšto lygio lenktynininko apie jo įgūdžius, išgirsite, kad jis nuolat tobulėja, mokosi. Jis mokosi iš savo ir kitų klaidų, kurių daroma labai daug keliuose.

Vairuojant automobilį dideliu greičiu, vairuotojas turi turėti puikių įgūdžių ir labai gerai išmanyti automobilį.

Važiuoti dideliu greičiu pavojinga ir dėl to, kad vairuotojo reakcijos laikas pailgėja 2-3 kartus ir tuo pačiu pailgėja stabdymo kelias, kurį automobilis nuvažiuoja per šį laiką.

Taip pat reikia atsiminti, kad regėjimo defektai ar akių nuovargis sumažina reakciją, todėl pailgėja laikas, kol vairuotojas priima sprendimą.

Mieli  eismo dalyviai! Laikykitės kelių eismo taisyklių, pradėkite nuo savęs. Laikykitės leistino greičio, o prieš sėsdami į automobilį, visada pasakykite sau: „Aš neturiu kur skubėti…“. Žemiau pateiktame vaizdo įraše pamatysite daug beprasmiškų mirčių dėl per dideliu greičiu vairuojamų automobilių, neatidumo ir paprasčiausio aplaidumo. Esami ir būsimieji vairuotojai: saugokite save ir kitus.

„YouTube“ vaizdo įrašas

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą