sniegopilys.lt
Dabar sunku rasti patikimos informacijos apie seksą tais tolimais laikais. Vienuoliai mėgino visa tai surašyti į pirmąsias kronikas, kurios, pasirodė, persunktos nepadorumu, net gašlumu. Aišku viena, kad pirmykščiais laikais seksualiniai santykiai buvo laikomi pramoga, o lytinis aktas su daugybe vyrų ir moterų – galimybė už dyką patirti ryškių emocijų. Tyrėjai išsiaiškino ir vieną pagrindinių seksualinių glamonių formų, kurią perėmėme iš tolimiausių savo protėvių. Taip pat ir kas lėmė reikšmingą vyrų lytinio organo padidėjimą?
Statulėlės buvo kuriamos falo formų
Ilgainiui senovės žmonės suprato, kad lytinis aktas ir apvaisinimas yra kažkaip tarpusavyje susiję. O kai matriarchatą pakeitė patriarchatas, falas tapo žemiškojo gyvenimo simboliu. Tačiau dėl kažkokių priežasčių buvo pradėta garbinti ne vyrus apskritai, o konkrečiai jų lytinį organą, išpurškiantį spermą moteriai. Pagal naująją gyvybės kilmės planetoje versiją, būtent falas sukėlė visuotinio chaoso virsmą ir apgyvendino žemėje gyvas būtybes. Vyriškas lytinis organas buvo vaizduojamas visur, kur tik įmanoma. Net statulėlės buvo kuriamos falo formų, kurių viršūnes puošė didžiųjų dievų galvos.
Taigi, mokslininkų informacija apie pirmykščių žmonių lytinį gyvenimą yra gana ribota, nes pagrindiniai šaltiniai – kaulai ir akmenys. Vėlesniuose perioduose galėjo būti kai kurie uolų piešiniai, figūrėlės ir (labai netiesiogiai) etnografija. Iš šių nuotrupų ir bandoma suprasti, kokį lytinį gyvenimą gyveno žmonės, tarkime, prieš 40 tūkstančių ar 100 tūkstančių metų.
Tyrinėtojų teigimu, žmogaus elgesį lemia auklėjimas. Tai yra, mes turime labai mažai įgimtų elgesio formų. Pavyzdžiui, vadinamasis „reprodukcinis instinktas“, nors ir dažnai aptariamas, nėra įgimtas, fiksuotas elgesys, kaip, pavyzdžiui, motinystės instinktas. Nors tais laikais žmones ir skatino santykiauti seksualinio malonumo troškimas, bet gebėjimas suprasti ir atlikti tam tikrus dauginimosi veiksmus reikalavo mokymosi ir atitinkamų žinių, rašo pure.au.dk.
Vadinasi, tai nėra įgimta ir aukštesniesiems primatams – beždžionėms, šimpanzėms, goriloms. Štai kodėl, pavyzdžiui, gyvendamos zoologijos sode, būdamos daugiau ar mažiau atskirtos, jos mažai bendrauja tarpusavyje. Ir tada ateina laikas daugintis, bet jos nežino, kaip. Joms rodoma beždžionių pornografija, kad išmoktų.
Mes tapome „žmonėmis“ – „sapiens“ – maždaug prieš 50 tūkstančių metų, o „homo“ – prieš 2,5 milijono metų. Nors iki tol dar ir nebuvome žmonės, karstėmės po medžius, bet jau dvikojai australopithecus. Norėdami tai suprasti, turime galimybę pažvelgti į šiuolaikinius primatus, kurie neretai mėgdžioja mūsų „protėvių“ elgesį, – rašo smithsonianmag.com.
Daug vaikų – nuo „nesantuokinio“ tėvo
Anot leidinio, pirmieji makakų ir šimpanzių tyrėjai zoologijos soduose stebėjo jų netvarkingus santykius ir siaubingą agresiją vienas kito atžvilgiu. Tačiau pradėjus šiuos reiškinius tyrinėti gamtoje, paaiškėjo, kad daug kas skiriasi, priklausomai nuo rūšies. Pavyzdžiui, gorilą galima priskirti alfa patinui, kuris veja šalin kitus patinus ir neprileidžia prie patelių. Tai yra, gorilos turi ištisus haremus. Šimpanzės taip pat turi ne vieną sekso partnerį. Tuo tarpu gibonai, bent jau išoriškai, išsiskiria griežta monogamija. Bet jei pasidomėtumėte kas jų vaikai, kuriuos jie augina, paaiškėtų, kad pusė jų yra nuo „nesantuokinio“ tėvo.
Interviu leidiniui „Dagens Nyheter“ švedų archeologas ir rašytojas Jonathanas Lindströmas, knygos „Alla tiders sex : kärlek, våld och religion under 14 000 år“ („Visų laikų seksas: meilė, smurtas ir religija per 14 000 metų“) autorius, pasidalijo naujomis detalėmis apie senovės žmonių seksualinius santykius. Tiesa, knygos autorius iš pradžių nerimavo, kad tai bus „tuščios kalbos“, tačiau dabar didžiuojasi savo moksliniu atradimu. Jo knyga buvo išleista tik garso formatu ir tik švedų kalba, tačiau tyrėjai buvo nepaprastai suinteresuoti sužinoti detales. Jie išrinko įdomiausias jo darbo ištraukas ir papildė faktais, kuriais su jais pasidalijo ekspertai.
Jonathanas Lindströmas savo knygoje rašo, kad akmens amžiuje, kai visi vertėsi medžiokle ir augalų bei uogų rinkimu, lytinis gyvenimas buvo daug intensyvesnis ir įvairesnis. Tačiau žmonės, nustoję būti gyvūnais, išlaikė visus primatų įpročius ir pakluso hormonų bei instinktų šauksmui.
O kai žmogus jau buvo daugiau ar mažiau mąstanti būtybė, bet vis tiek dar bandos dalis, jų lytiniai santykiai buvo palaidi, nevaržomi ir netvarkingi. Nors stiprieji ir subūrė ištisus haremus, bet keitėsi partneriais ir ištvirkavo visi: ir vyrai, ir moterys. Juk nuo to priklausė ir bandos išlikimas, nes stiprus patinas reiškė aprūpinimą maistu ir apsaugą nuo plėšrūnų.
Rašytojo manymu, jei kiltų karas ir daugybė vyrų žūtų, atsirastų haremo poreikis. Bet gali būti ir priešingai, kur moterų mirtingumas didesnis. Pavyzdžiui, Tibete Himalajuose, kur išgyvenimo sąlygos labai sudėtingos. Mat ten moterys gimdo vaikus siaubingomis antisanitarinėmis sąlygomis: kenčia nuo nuolatinio šalčio ir deguonies trūkumo. Ir nori nenori atsiranda poliandrija, kai viena moteris gali turėti daug vyrų.
Vyrai galėjo nebaudžiamai miegoti su kuo tik norėjo
Stipriesiems patinams subūrus ištisus haremus, silpnesniesiems beliko tenkintis masturbacija arba homoseksualumu. Apskritai tais laikais tos pačios lyties santykiai buvo įprastas reiškinys – stipresni vyrai prievartaudavo silpnesniuosius. O kartais taip jauni vyrai būdavo „įšventinami“ į pilnametystę.
Maždaug tuo pačiu metu atsirado ir „seniausia profesija“ – prostitucija, kai vyrai pradėjo dovanoti dovanas moterims už seksą. „Primityvioji akmens amžiaus visuomenė buvo šiek tiek panaši į utopiškiausią komunizmo versiją, kur viskas buvo bendra – būstas, maistas, įrankiai, moterys ir, atitinkamai, vaikai. Kai didžiulėje teritorijoje giminaičiai būriais kraustėsi iš vienos vietos į kitą“, – rašo knygos autorius.
Anot jo, ir tik daug vėliau vikingų vyrai turėjo galimybę savo malonumui laikyti kelias žmonas ir verges. Poligamija buvo priimtina 85 proc. žmonių.
Rašytojo teigimu, bet moterims tai nebuvo taikoma. Joms galiojo visai kitos taisyklės. Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas Tacitas, rašęs apie germanų gentis netrukus po Kristaus gimimo, teigė, kad neištikimybės užkluptos moterys buvo nuskutamos plikai ir varomos nuogos per kaimą su lazdomis. Tuo tarpu vyrai galėjo nebaudžiamai miegoti su kuo tik norėjo.
Ir tik bažnyčia įvedė aiškią taisyklę, kad visi turi gyventi kaip Adomas ir Ieva: vienas vyras su viena moterimi.
„Atsiradus krikščionybei, sekso partneriai buvo baudžiami už „meilę iš užpakalio“ 40 dienų visišku pasninku“, – pastebi knygos autorius.
Anot jo, senovės žmonės praktikavo beveik visų rūšių seksą. Pavyzdžiui, žinoma, kad oralinis seksas gyvavo jau ledynmečiu, kuris įvyko prieš 600–800 mln. metų. Tai patikimai užfiksuota urvų piešiniuose. Be to, šio tipo seksas padėjo išvengti nepageidaujamo nėštumo.
„Viena pagrindinių seksualinių glamonių formų, kurią perėmėme iš tolimiausių savo protėvių, yra kandžiojimasis. Jis žinomas nuo senų laikų ir būdingas visoms žinduolių rūšims. Tai kontakto būdas, kuris tam tikru momentu gali rodyti norą dominuoti ar parodyti, kas vadovauja „paradui“ (rimti, skausmingi įkandimai). O tam tikru momentu – švelnumo ir rūpesčio demonstravimą (silpni pakandžiojimai)“, – rašoma knygoje.
Anot autoriaus, tai neabejotinai buvo partnerių tarpusavio bendravimo forma. Juk dantimis galima lengvai sukelti vienokius ar kitokius pojūčius. Todėl, koreguodamas įkandimo lygį, vienas partneris perduoda kitam tam tikrą žinutę arba vienokį ar kitokį požiūrį į jį.
Tai gali būti ir „meilės trikampio“ užuomazgos
Knygoje rašoma, kad tokie reiškiniai kaip romantiška poezija ar „nešvankūs pokalbiai“ gyvavo ir viduramžiais. Nustebsite, bet tada buvo ir savotiškų „komentatorių“. Tik jie negalėjo rašyti gašlių dalykų, kaip dabar, internete, po geidžiamos moters nuotrauka. Todėl vyrai rašė eiliuota forma. Pavyzdžiui, prakeiksmus moterims, kurios juos atstūmė ir bandė sutramdyti jas pasitelkus magiją.
Plintant krikščionybei, požiūris į seksą ir santykius ėmė keistis į gerąją pusę. Pavyzdžiui, pagal viduramžių taisykles moteris turėjo teisę pasirinkti už ko tekėti, o jos vyras turėjo būti jai ištikimas – lygiai taip pat, kaip ir ji turėjo būti jam ištikima. Iki tol buvo baudžiamos tik neištikimos moterys.
Archeologai, kasinėdami netoli Dolní Věstonice kaimo Čekijos Pietų Moravijos regione, aptiko labai neįprastą laidojimo vietą. Kape buvo trys skeletai – du vyrai ir viena moteris. Vieno vyro tarpkojyje buvo įsmeigtas kuolas, o kito – titnaginis peilis. Nustatyta, kad mirties metu visiems trims galėjo būti nuo 17 iki 23 metų. Kūnai buvo apibarstyti raudona ochra, todėl mokslininkai pavadino radinį „raudonąja trejybe“.
Per vidurį gulėjo moteris, o vyrai – abiejose jos pusėse. Kairėje pusėje gulinčio vyro ranka laidotuvių metu buvo padėta ant moters gaktos, o jo kūnas paguldytas ant šono, tarsi velionis geidulingai žiūrėtų į ją. O su dešinėje pusėje gulinčiu vyru, moteris laikėsi už rankos. Manoma, kad tie, kurie laidojo kūnus, norėjo pabrėžti jų artimą ryšį. Anot tyrinėtojų, tai gali būti ir „meilės trikampio“ užuomazgos.
Moters gakta ir kairėje pusėje gulinčio vyro galva buvo daugiau apibarstyta ochra. Be to, į velionio kaukolę buvo įsmeigti vilko dantys. Išsamus trijų palaikų tyrimas parodė, kad jie mirė beveik vienu metu ir smurtine mirtimi. O laidotuvės įvyko ne vėliau kaip praėjus valandai po žmogžudystės.
Daugiau nei 60 metų mokslininkai stengėsi įminti „raudonosios trejybės“ paslaptį ir pateikė daug skirtingų įvykių versijų. Tačiau tik viena jų atrodo įtikinamai – trejybė pažeidė tam tikrą intymių santykių draudimą, už ką juos ir nubaudė gentainiai.
Kūdikis nebuvo laikomas žmogumi
„Būtent viduramžiais seksualiniai santykiai pradėti skirstyti į leistinus ir draudžiamus“, – rašo knygos „Prieš 14 tūkstančių metų“ autorius.
Jo aiškinimais, seksas galėjo būti leidžiamas tik santuokoje ir tik siekiant susilaukti vaikų. Tai reiškia, kad homoseksualumas iš karto buvo oficialiai atmestas kaip kažkas smerktino. Oralinis seksas, nutrauktas lytinis aktas ir visa kita, kas trukdė nėštumui, taip pat buvo laikoma nepriimtina. Teoriškai net išprievartavimas buvo mažesnė blogybė…
Anot knygos autoriaus, senovėje požiūris į abortą buvo gana palankus, kadangi laikytas tarsi savaime suprantamu dalyku. Mat net ir kūdikiui gimus, jis nebuvo laikomas žmogumi. Kadangi mažylis nebuvo suvokiamas kaip pilnavertis visuomenės narys, tai ir jo netektis nebuvo tragedija. Vaikas tapdavo „žmogumi“, kai jam atlikdavo sublatio ritualą: bažnyčioje tėvas iškeldavo kūdikį virš galvos.
Senovės Graikijoje moterys darydavosi abortus barbariškais būdais. Pavyzdžiui, smarkiai baksnodavo sau į pilvą pagaliu, susileisdavo įvairių nuodingų augalų tirpalų į makštį ir gimdą. Ir taip mėgindavo sukelti persileidimą. Tačiau šiems tikslams naudojami populiarūs metodai dažnai buvo ne tik neveiksmingi, bet ir sukeldavo dar didesnių problemų. Būta įvairių ir to meto žinomų filosofų pasisakymų. Vienas jų tvirtino, kad jei kūdikis buvo pradėtas santuokoje, kurio šeimai nereikia, jis turi būti išstumtas iš pilvo, kol dar nepradėjo judėti. Kitas manė, kad vyresnei nei 40 metų moteriai, turinčiai vaikų, nėštumas turi būti nutrauktas, nes jis (nėštumas) gali baigtis kūdikio išsigimimu arba motinos mirtimi, rašo ucentralmedia.com.
Tačiau Romos imperijos laikais požiūris į abortus visiškai pasikeitė. Vaiko, ypač berniuko, netektis buvo suvokiama kaip visaverčio piliečio, darbininko ar kario praradimas. Moteris, pasidariusi abortą, buvo žiauriai baudžiama.
Greitai suprato, kad seksas yra nuostabus dalykas
Vyrams skirtame žurnale „Esquire“ rašoma, kad monogaminės santuokos poreikis atsirado plečiantis žemės ūkio, prekybos ir gamybos apimtims – žmonijai reikėjo įpėdinių, kuriems perduotų įgytą turtą. Tačiau akmens amžiuje, kuris prasidėjo prieš 3 milijonus metų ir baigėsi „tik“ prieš 5–6 tūkstančius metų, viskas buvo kiek kitaip.
Amerikiečių antropologė, žmonių elgesio tyrinėtoja, Indianos universiteto Kinsio instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė, profesorė, dr. Helen Fisher savo knygoje „The Sex Contract: The Evolution of Human Behavior“ rašo, kad akmens amžiuje moterys nesuko galvų dėl bereikalingų moralinių principų ar dogmų, nes užsidarydavo ir santykiavo su kuo tik norėjo ir galėjo. O vyrai, panašu, buvo patenkinti tokia padėtimi. Paprasčiau tariant, skirtingai nei primatai, žmogus gana greitai suprato, kad seksas yra nuostabus dalykas. Ir tai galima daryti ne tik dauginimuisi, bet ir savo malonumui.
Tuo tarpu britų archeologas ir rašytojas Timothy‘is Tayloras savo knygoje „Prehistory of sex Four million Years of human Sexual culture“ rašo, kad būtent šis faktas lėmė reikšmingą vyrų lytinio organo padidėjimą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Mat ankstyvojo akmens amžiaus vyrų penis nebuvo įspūdingo dydžio.
Tiesa, akmens amžiaus gyvenvietės buvo atskirtos į vyrų ir moterų. Vyrai ir paaugliai berniukai gyveno vyrų olose, o moterys ir vaikai – moterų olose.
Įsivaizduokite paveikslą – pirmykščių žmonių gyvenvietę: olas ar žemas trobeles, kur moterys ir vaikai sėdėjo ant vyrų sumedžiotų gyvūnų odų. Gyvenvietėje nebuvo gatvių, žmonės vaikščiojo stogais. Namai neturėjo durų, žmonės į juos patekdavo kopėčiomis nuo stogo. Nebuvo ir kapų ar kapinių – mirusieji buvo laidojami po „grindimis“, rašo bbc.co.uk.
Anot leidinio, akmens amžiaus visuomenė buvo matriarchatinė – labiau taiki, dvasinga, o ne materialistinė ir seksualiai nevaržoma.
Moterų gyvenvietėje nebuvo berniukų, vyresnių nei 14 metų. Jie buvo laikomi suaugusiais ir gyveno vyrų pusėje. Vyrai lankydavosi moterų gyvenvietėse, kur išsirinkdavo sekso partnerę artimiausiai nakčiai.
Pradėjo įvaldyti gundymo pagrindus
Akmens amžiuje „santuokos“ supratimo dar nebuvo. Lytinis aktas buvo atliekamas vyrams panorėjus, o moterys turėjo paklusti. Bet primityvūs „donžuanai“ gana greitai suprato, kad sočiai maitinama mergina bus nuolaidesnė ir švelnesnė. Todėl atvykti pas moterį tuščiomis rankomis – tai blogas ženklas vyrui. Dažniausiai jie eidavo pas moteris nešdamiesi su savimi valgomą dovanėlę (galbūt todėl dabartiniai vyrai mieliau pradeda pasimatymą restorane). Tai galėjo būti mėsos gabalėlis, gyvūno kailis ar kitos, neabejotinai svarbios tuo metu materialinės gėrybės. Taip moteris gaudavo naudos sau ir savo atžalai. Na, o jau tada galima padovanoti atvykėliui ir karštą naktelę.
Tuo metu moterys pradėjo įvaldyti ir gundymo pagrindus. Jos tam reikalui ruošdavosi iš anksto. Kokečių gundymo įrankiai buvo iš kriauklelių ir kaulų pagaminti papuošalai. Be to, augalų ir uogų sultys, kurios atstojo dabartinę kosmetiką.
Taigi, jei kuris nors iš jūsų ankstesniame gyvenime gyvenote akmens amžiuje, galėjote turėti jums labiausiai patinkančią „gražuolę“. Tiesa, su viena sąlyga – už meilės naktį turėjote gerai sumokėti. Įsivaizduokite, nuėjote į moterų gyvenvietės pusę, apžiūrėjote priešais jus išsirikiavusias merginas ir išsirinkote jauniausią ir seksualiausią. Jau aišku, kad seksas su ja nebus pigus – su vienu sumedžiotu šernu tikrai neišsisuksite. Ir tada jūs iškilmingai įteikėte savo išrinktajai didelės meškos nudirtą kailį, ant kurio išdėliojote kokių nors gardėsių. Po to nusivedėte jauną „gražuolę“ į nuošalią vietelę, kur niekas netrukdytų jūsų meilės aktui.
Beje, pagyvenusios, turinčios didelės gyvenimiškos patirties moterys neleisdavo jaunų ir dar nepatyrusių savo globotinių eiti pas vyrus į jų gyvenvietę. Mat jei naivi jauna mergina „netyčia“ atsidurtų tarp geismo ištroškusių vyrų, jai tektų patenkinti kelis vyrus vienu metu. O tai ekonominiu požiūriu buvo visiškai nenaudinga moteriškajai pusei…
Ir tai nesunku paaiškinti. Moterys labai greitai suprato, kad iš pasimatymų su vyrais galima išpešti nemažai naudos. Mat dovanos, gautos už seksą, buvo padalinamos visoms gyvenvietės moterims. O jei kuri nors įsimylėjusi naivuolė nemokamai pasisiūlytų vyrui, likusios netektų teisėto atlygio. Paprasčiau kalbant, pusė „uždarbio“ atitekdavo vyro sekso partnerei, o likusi dalis būdavo padalinama kitoms moterų gyvenvietės gyventojoms.
Bet jei dėl kokių nors priežasčių mergina nebūdavo nusiteikusi romantiškai nakčiai, kitos moterys greitai atvesdavo ją į protą. Be to, kiekviena jų turėjo savo „kainoraštį“. Pavyzdžiui, viena mergina galėjo kainuoti gyvūno skerdeną, o už kitą dar tekdavo pridėti ir jo kailį.
Be to, moterys ilgainiui suprato, kad pasimatymai turi būti organizuojami tik jų teritorijoje. Priešingu atveju, vyras, nusivedęs panelę pas save, o ten, be jo, kuris sumokėjo už seksą, galės pasinaudoti ja ir kiti. Suprantama, nemokamai. O tai neteisinga.
Grupinį seksą pakeitė prasidėjusi egzogamija
Prasidėjus viduriniajam paleolitui, keitėsi vyrų ir moterų santykiai. Žmogus įgavo labiau šiuolaikinę išvaizdą, o primityvi banda virto klanais, kurie vėliau transformavosi į tautas.
Žmonės pradėjo gyventi 20–140 asmenų bendruomenėse. Grupinį seksą pakeitė prasidėjusi egzogamijos (pirmykštės visuomenės paprotys, draudęs santuokas tarp tos pačios giminės vyrų ir moterų – red.) era. Žmonės pastebėjo, kad iš lytinių santykių su artimais giminaičiais, kurie dominavo bandos periodu, dažnai gimsta silpni, paliegę kūdikiai ar su rimta fizine ir psichine negalia. Kol galų gale suprato, kad „žmonos“ ar „vyro“ reikia ieškoti už klano ribų, norint išvengti kraujomaišos ir kitų iškrypimų.
Bet gyvenimas klano bendruomenėje, kur galiojo principas „viskas bendra“, slopino žmogaus asmenybę. Mat bendruomenės poreikiai buvo aukščiau už individualaus jos nario interesus. Jie dažnai griebdavosi dviejų ar daugiau vadinamųjų „kaimyninių klanų santuokų susibūrimų“ praktikos.
Susibūrimų dalyviai rinkdavosi vadinamosiose „santuokos proskynose“, kur santykiavo pasikeisdami vienas su kitais tarpusavyje, galbūt net grupėje. Vieną tokių „proskynų“ atrado archeologai Bavarijoje. Tai kokių penkių metrų ilgio, pakankamai erdvi ola, kurios sienos buvo išraižytos erotiniais piešiniais. Ir puikiai tiko tokiems renginiams. Olų tyrinėtojo, vokiečių mokslininko Bernhardo Gecko manymu, žmonės šiai neįprastai vietai teikė ypatingą reikšmę. Gali būti, kad čia buvo atliekami magiški ritualai, susiję su vaisingumo kultu. Tačiau Bavarijos ola nėra unikali – panašių vietų aptikta ir Ispanijoje bei Prancūzijoje.
Susitikimų „santuokos proskynose“ atgarsių galima rasti ir daugelio kitų tautų kultūrose. Manoma, kad „proskyna“ pasinaudoję jauni vyrai ir moterys ne tik įgijo pirmąją seksualinę patirtį, bet ir rado partnerį būsimiems rimtiems santykiams.
Grenlandijos eskimai turėjo panašų paprotį, prisitaikę prie klimato, kuris buvo itin atšiaurus. Kelis kartus per metus skirtingų klanų vyrai ir moterys eidavo toli nuo stovyklų į tundrą, kur įsirengdavo jurtas ir jose mylėdavosi visiškoje tamsoje, keisdamiesi partneriais. Tačiau visi tokių susitikimų metu pradėti vaikai buvo laikomi teisėtais.
Kitas svarbus dalykas buvo tai, kad žmogus tapo emociškai tobulesnis ir pradėjo patirti pavydo jausmą. Dar vienas, taip pat ne mažiau svarbų vaidmenį atlikęs veiksnys, buvo senovės žmonių noras užmegzti ryšius su kaimynais ir prašyti jų pagalbos sunkią valandą.
Tam tikra prasme tai galima laikyti socialinės politikos gimimu. Nes kuriama šeima – svetimi vienas kitam du žmonės turėjo rasti bendrą kalbą ir apskritai kažkaip užmegzti bei palaikyti gerus tarpusavio santykius.
Kiekviename iš mūsų yra dalelė neandertaliečio
Mokslininkams išanalizavus žmogaus DNR, aptiktas artimas ryšys su kadaise šioje žemėje gyvenusiais neandertaliečiais, kurie laikomi mūsų tiesioginiais protėviais. Tada nebuvo jokių abejonių, kad iš jų kilo kromanjoniečiai – dabartiniai žmonės.
Kol 1997 metais garsus mokslininkas, Makso Planko antropologijos instituto Leipcige (Vokietija) profesorius Svante Pääbo įtikinamai įrodė, kad neandertaliečiai mums nėra giminaičiai, o atskira protingų būtybių rūšis. Palyginus jų ir kromanjoniečių DNR, buvo atrasti 202 gentiniai skirtumai.
„ Kromanjoniečiai ir neandertaliečiai tarpusavyje nebendravo ir neturėjo lytinių santykių dėl didžiulių genetinių skirtumų“, – padarė išvadą mokslininkas Pääbo.
Vis dėlto šiuo klausimu mokslininkai nėra vieningos nuomonės. Pagal šiuolaikinius standartus neandertaliečiai nepasižymėjo grožiu. Jų veidai buvo šiurkštūs, su didelėmis antakių keteromis, stambiais žandikauliais. Vyrai buvo kresni ir žemo ūgio – apie 165 centimetrus. Moterys vos siekė 155 centimetrus. Jie galėjo išmirti maždaug prieš 30 tūkstančių metų. Tada ir užleido vietą kromanjoniečiams. Tačiau iki tol šios dvi skirtingos žmonių rūšys sėkmingai sugyveno apie 10–20 tūkstančių metų.
„Neandertaliečiai nedingo be pėdsakų“ – šis sensacingas pareiškimas buvo paskelbtas Amerikos antropologų asociacijos metinėje konferencijoje, įvykusioje 2022 metais Albukerkyje.
„ Kiekviename iš mūsų yra dalelė neandertaliečio“, – patikino amerikiečių genetinis antropologas, Naujosios Meksikos universiteto Antropologijos katedros profesorius, dr. Jeffrey‘is Longas,
pristatydamas naujausių tyrimų rezultatus.
Kartu su kolegomis mokslininkas išanalizavo beveik 2 tūkst. žmonių genetinę medžiagą, paimtą iš 99 populiacijų atstovų iš Afrikos, Azijos, Europos, Okeanijos ir abiejų Amerikos žemynų. Jis palygino ją su „neandertaliečiais“ pagal 614 žymenų ir paaiškėjo, kad jie tokie pat informatyvūs kaip ir pirštų atspaudai.
Ir tada antropologai priėjo prie išvados, kad žmonijos istorijoje buvo bent du periodai, kai neandertaliečiai ir kromanjoniečiai aktyviai gyveno lytiškai. Maždaug prieš 60 tūkstančių metų jie tai praktikavo Viduržemio jūros regione. O prieš 45 tūkst. metų – kažkur Vakarų Azijoje.
„Nesitikėjome to atrasti“, – prisipažino Longas.
Amerikos mokslininkai kraujomaišos pėdsakų nerado tik Afrikos čiabuvių DNR. Iš to jie padarė išvadą, kad kromanjoniečių ir neandertaliečių vaikai pradėjo gimti po to, kai žmonių protėviai paliko Juodąjį žemyną ir pradėjo kurtis visame pasaulyje.
Žmogaus kūno utėlėms 190 tūkstančių metų
Tuo pačiu mokslininkai paneigė profesoriaus Svante‘o Pääbo pasisakymus šiuo klausimu.
„ Manau, kad neandertaliečiai ir kromanjoniečiai turėjo lytinių santykių, bet abejoju, ar jie susilaukė palikuonių, galinčių toliau daugintis. Juk hibridai yra sterilūs“, – sakė Longas.
Remdamasis maždaug prieš 40 tūkst. metų Rumunijoje gyvenusio atrasto vyro palaikais, Vašingtono universiteto Misūryje paleoantropologijos profesorius Erikas Trinkausas rekonstravo jo išvaizdą. Ir atrado joje ir kromanjoniečių, ir neandertaliečių veido bruožų.
Panašų tyrimą konferencijoje paskelbė ir Pensilvanijos universiteto Filadelfijoje molekulinės antropologijos specialistas, profesorius Theodore‘as Schurras. Jis atrado hibridinių bruožų vyro palaikuose, gyvenusio prieš 20 tūkst. metų Australijoje.
Deja, beveik nėra galimybių sužinoti, kuris kuriuo labiau domėjosi – neandertalietis kromanjoniečiu ar atvirkščiai. Ko gero liko vienintelė viltis: kada nors ir kas nors atras urvinių žmonių sienų piešinius ir atsakys į šį klausimą.
Minėtoje Albukerkio konferencijoje buvo paskelbta kita sensacinga naujiena – žmogaus kūno utėlėms – 190 tūkstančių metų. Per tą laiką jos tapo savarankiška rūšimi, atsiskyrusios nuo galvos utėlių. Anot mokslininkų, tai galėjo įvykti po to, kai žmonės pradėjo rengtis. Tada kūno utėlės ir atrado šiltą prieglobstį odos raukšlėse.
Mokslininkų manymu, neandertaliečiai pirmieji pradėjo siūti drabužius iš odos. Todėl jie pirmieji pradėjo veisti ir kūno utėles. O vėliau jomis apdovanojo kromanjoniečius. Galbūt net intymių santykių metu.
Masturbacija nebuvo vien „rankinio“ formato
Netoli Vokietijos Ulmo miesto kasinėjimų metu archeologai aptiko meistriškai iš akmens pagamintų dildžių. Atliktas radioaktyviosios anglies tyrimas parodė, kad jie buvo sukurti prieš 28 tūkstančius metų. Vadinasi, masturbacija nebuvo vien „rankinio“ formato.
Tai įvairaus dydžio akmeniniai falai ir įvairios figūrėlės su moterų lytiniais organais, bet skirtingo dydžio skylutėmis. Net prieš daugelį tūkstančių metų mūsų protėviai žinojo, kaip palepinti save malonumais. Ekspertų teigimu, senovės sekso žaisliukai buvo aktyviai naudojami, nepaisant to, kad tais laikais vaisingumo kultas buvo tvirtai siejamas su moters, o ne vyro lytiniais organais.
Kalbėdamas su „The Times“ žurnalistais, archeologas Timothy‘is Tayloras sakė, kad „tokie žaisliukai“ aptinkami įvairiose pasaulio vietose. Tai rodo, kad pirmykščiai žmonės noriai naudojo seksualinius įrankius ir, greičiausiai, praktikavo fetišizmą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad sekso žaisliukai atliko svarbų vaidmenį senovės žmonių lytiniame gyvenime, nes pasaulyje atrasta daugiau nei 200 vien „Veneros“ figūrėlių – moterų statulėlių su aiškiai išreikštais seksualiniais požymiais. Seniausią iš šių figūrėlių prieš 35 tūkstančius metų pagamino nežinomas meistras.
Be sekso nebuvo kitų pramogų
Galbūt daug kas galvoja, kad pirmykščiai žmonės buvo romantiški, o santykiai – tvirti, tyri ir ilgalaikiai. Kalbant apie malonumą teikiančius žaisliukus, senovės žmonės be sekso neturėjo kitų pramogų. Pavyzdžiui, tuo metu Graikijoje buvo gana paplitusi sodomija. Tai nebuvo kažkas neįprasto. Greičiau, netgi kiek romantizuota. Juk koks skirtumas, su kuo mėgautis lovoje, ypač jei viskas vyksta abipusiu sutarimu… Anot šaltinių, vyras ieškodavo partnerio tarp patrauklių jaunuolių. Neretai intymus ryšys užsimegzdavo tarp mokytojo ir mokinio, nes tais laikais buvo ganėtinai populiari korepetitoriaus veikla.
Graikų mitologija liudija, kad buvo paplitusi ir kraujomaiša, būdinga ne tik dieviškoms būtybėms. Mat „tradicija“ ištekinti savo dukteris už sūnų taip pat nebuvo neįprasta. Vieninteliai seksualiniai santykiai, kurie nebuvo patvirtinti, tai intymumas tarp tėvų ir vaikų. Visa kita, gal ir neskatinama, bet ir nebuvo draudžiama.
Gana neįprastai vyko ir to meto piršlybos: pusnuogės merginos pasirodydavo prieš jaunus vyrus, demonstruodamos jiems savo grožį ir žavesį. Didesnę nuostabą kelia jų vedybinio gyvenimo pradžia. Išsirinkęs nuotaką ir surengęs vestuvių ceremoniją, vyras ateidavo pas žmoną į tamsų kambarį, pasimylėdavo su ja ir patraukdavo į savo namus. Taip tęsdavosi iki tol, kol vyrui sueidavo 30 metų. Iki šios akimirkos jauna žmona gyveno viena ir augino vaikus (jei jų buvo).
Įdomu tai, kad į ištekėjusios moters neištikimybę buvo žiūrima gana atlaidžiai. Bet ne dėl to, kad pavydas buvo laikomas silpno žmogaus ženklu. Žmona galėjo turėti lytinių santykių su norimu vyru gavusi savo sutuoktinio sutikimą. Ir ne tik. Žmona galėjo susilaukti kūdikio nuo svetimo vyro, jei saviškis buvo… nevaisingas.
Šaltiniai: pure.au.dk, smithsonianmag.com, ucentralmedia.com, esquire.com, bbc.co.uk, YouTube „ Sex in the Stone Age“ (2011), „Big Think Interview With Helen Fisher“.
