sniegopilys.lt
Polinkis matyti veidų kontūrus kai kuriuose objektuose paprastai vadinamas pareidolija. Iš tikrųjų – tai optinė apgaulė, su kuria susiduria beveik visi žmonės. Veidai ar žvėrių siluetai debesyse, kalvose, namai, daržovės surauktais veidais, boulingo kamuolys nustebusiu veidu ir taip toliau – visa tai yra pareidolijos apraiškos, kurias sukelia mūsų smegenų sandaros ypatumai.
Smegenys apdoroja „netikrus“, išgalvotus veidus
Australijos mokslininkai iš Naujojo Pietų Velso universiteto nusprendė išsiaiškinti pareidolijos atsiradimo priežastis, todėl šiam reiškiniui skyrė didelio masto tyrimą. „Veidus, kuriuos pastebime ant įvairių kasdienių objektų, mūsų smegenys apdoroja tais pačiais nerviniais mechanizmais kaip ir tikri žmogaus veidai. Tai yra, pareidolija neapsiriboja pažintinėmis asociacijomis – tai daug gilesnių žmogaus smegenų struktūrų darbo rezultatas“, – cituoja mokslinio darbo, išspausdinto leidinyje „Psychological Science“ autorius, dr. Colinas Palmeris.
Kaip tiksliai atsiranda pareidolija? Anot daktaro Colino Palmerio, norint atsakyti į šį klausimą, turime ištirti veido suvokimo mechanizmus, kurie egzistuoja žmogaus smegenyse. „Kiekvienas veidas yra unikalus, tačiau visi veidai turi pagrindinių bruožų, kuriuos mūsų smegenys yra išmokytos atpažinti – tai bendros proporcijos, akių, nosies, antakių vieta ir panašiai. Tuo tarpu atitinkami smegenų mechanizmai apdoroja būtent tokią vizualinę informaciją, kai mes matome žmonių veidus ten, kur jų nėra“, – sakė Palmeris.
Anot jo, pareidolija – tai ne tik evoliucijos dovana, bet ir viena iš vizualinių iliuzijų, kurią gali matyti ir sergantieji psichikos sutrikimais, ir gana sveiki žmonės: panašus reiškinys yra dėl mūsų smegenų sandaros.
Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) mokslininkai paaiškino, kad apdorojame „netikrus“, išgalvotus veidus naudodami tuos pačius smegenų mechanizmus kaip ir tikrus.
„Pagrindinis bruožų rinkinys, apibrėžiantis žmogaus veidą, yra tai, prie ko yra ypač prisitaikiusios mūsų smegenys, ir tikriausiai būtent tai atkreipia mūsų dėmesį į pareidolijos objektus. Bet tai ne tik apie veido suvokimą, mes taip pat turime atpažinti, kam jis priklauso, ir „perskaityti“ iš jo informaciją: pavyzdžiui, suprasti, ar šis žmogus atkreipia į mus dėmesį, ar jis laimingas, ar nusiminęs “, – paaiškino tyrimo autoriai.
Šis procesas, priduria mokslininkai, priklauso nuo smegenų dalių, kurios specializuojasi tokios rūšies vaizdinės informacijos apdorojime. Naudodami „sensorinę adaptaciją“ (tam tikra vizualinė iliuzija, kai suvokimui įtakos turi tai, ką neseniai matėme), mokslininkai išbandė, ar pareidolija aktyvuoja tuos pačius smegenų mechanizmus, kurie atgauna reikiamus duomenis, kai vienas žmogus žiūri į kitą.
„Jei jums pakartotinai rodomi veidų vaizdai, žvelgiantys, tarkime, į kairę, jūsų suvokimas laikui bėgant iš tikrųjų pasikeis, todėl veidai atrodys „teisingesni“, nei yra iš tikrųjų, – sako Palmeris. -Atrodo, kad tai atspindi tam tikrą pripratimo procesą smegenyse: ląstelės, dalyvaujančios nustatant žvilgsnio kryptį, keičia savo jautrumą, kai nuolat susiduriame su žmonėmis, turinčiais tam tikras žvilgsnio kryptis“.
Objektas iš tikrųjų neturi proto, jis yra negyvas
Anot jo, taigi žmogus, ne kartą susidūręs su tais, kurių žvilgsnis buvo nukreiptas į kairę, susitikęs su tiesiai į jį žiūrinčiu žmogumi, teigė, kad priešininko akys, priešingai, nukrypo į dešinę. „Mes nustatėme, kad pakartotinis pareidolijos veidų, perteikiančių tam tikrą kryptį (pavyzdžiui, objektai, kurie atrodė žiūrintys į kairę), poveikis pakeitė suvokimą, kur buvo nukreiptas žvilgsnis“, – pridūrė Palmeris. Jo manymu, tai rodo, kad nerviniai mechanizmai, kurie yra aktyvūs, kai patiriame pareidoliją ir žiūrime į žmonių veidus, sutampa.
Todėl, jei jums atrodo, kad, pavyzdžiui, namas su langais „žiūri“ į jus arba skalbimo mašina neva perteikia kažkokias emocijas, taip yra dėl to, kad objekto savybės aktyvuoja mechanizmus, skirtus „skaityti“.
„Pareidolija yra savotiška vizualinė iliuzija. Žinome, kad objektas iš tikrųjų neturi proto, jis yra negyvas, bet negalime nematyti jo be kai kurių gyvoms būtybėms būdingų savybių. Visa tai lemia mūsų regėjimo sistemos mechanizmai, kurie įsijungia, kai aptinkami objektai su pagrindiniais veido bruožais “, – rašo mokslininkai. Pasak Palmerio, pareidolija yra evoliucijos pasekmė. Be to, anksčiau panašus reiškinys buvo pastebėtas beždžionėms: todėl tai galėjome paveldėti iš savo senovės protėvių.
„Mūsų smegenys išsivystė taip, kad palengvintų socialinę sąveiką, ir tai lemia, kaip matome mus supantį pasaulį. Gebėjimas gerai atpažinti veidus turi mums svarbų evoliucinį pranašumą. Taigi, jei taip gerai atpažįstate veidus, kartais matote juos ten, kur jų iš tikrųjų nėra, tada gali atsirasti klaidingų rezultatų. Kitaip tariant: geriau turėti per jautrią veido aptikimui sistemą, nei atvirkščiai“, – įsitikinęs darbo autorius.
