Mokslininkai išsiaiškino, kodėl žmonės daug labiau bijo artimųjų netekties nei savo mirties

Mokslininkai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kaip mintys apie mirtį keičia žmogaus pasaulėžiūrą.

Perskaičius šį straipsnį, tai gali turėti įtakos jūsų įsitikinimams, išankstiniams nusistatymams ir šališkumui, taip pat  ir sprendimų priėmimui. Kodėl?  Anot mokslininkų, mat mintys apie mirtį visiškai keičia žmogaus požiūrį  ne tik į save, bet ir į jį supantį pasaulį.

Dauguma žmonių neigia, kad bijo mirties

Dabar vis daugiau bandoma diskutuoti mirties temomis – tiek siaurame rate, tiek viešumoje.

Gal ir ne visiems teko girdėti, kad 2004 metais Šveicarijoje buvo atidaryta pirmoji mirties kavinė, o paskui ši idėja pasklido po pasaulį. Tokiose įstaigose žmonės gali aptarti savo baimes prie puodelio arbatos ar kavos, palepindami save gardžiais kepiniais.

Anot mokslininkų, mūsų nenoras kalbėti apie mirtį dažnai suvokiamas kaip baimės ženklas, kuris verčia mus slopinti artėjančios pabaigos mintis.

Taigi, koks nerimo lygis, kurį sukelia mintys apie mirtį, yra normalus? Ir kaip tai pasireiškia?

Sprendžiant iš  mokslininkų atliktos anketinės apklausos rezultatų, galima daryti išvadą, kad akivaizdžiai daug labiau  žmonės bijo artimųjų netekties nei savo mirties. Šie Australijos mokslininkų duomenys buvo paskelbti 2001 metais leidinyje „Death and Dying Journal Omega“.

Be to, 2008 metais Kanados studentų apklausos duomenys, paskelbti moksliniame almanache „Death“ , parodė, kad žmonės labiau bijo mirties proceso, pavyzdžiui, būdingo skausmo ir vienatvės, nei tikrosios gyvenimo pabaigos. Nors kai žmonių klausia, ar jie bijo mirti, dauguma jų tai neigia, rodydami žemą nerimo lygį.

Tuo tarpu žmonės, rodantys didelį nerimą dėl mirties neišvengiamumo, netgi laikomi psichiškai nenormaliais. Tai yra žmonės, kenčiantys nuo neofobijos (skausmingos mirties baimės), kurie turėtų kreiptis į medikus.

„Vieną ar du kartus pagalvokite apie kapą, kuris laukia mūsų visų ir jūsų išankstiniai nusistatymai  bei nuostatos pasikeis“, – sakė vienas tyrimo autorių.

Kita vertus, tendencija rodyti žemą nerimo dėl mirties lygį, kuris būdingas daugeliui žmonių, gali būti vien nenoras pripažinti savo baimę kitiems ir sau rezultatas.

Remdamiesi šia hipoteze, psichologai beveik 30 metų tyrinėjo socialines ir psichologines pasekmes, susidūrus su faktu, kad visi esame mirtingi.

Buvo atlikta daugiau nei 200 eksperimentų, kur jo dalyvių buvo paprašyta įsivaizduoti, kad jie miršta. Pirmasis toks eksperimentas buvo atliktas 1989 metais, JAV. Nuo to laiko buvo atrasta daugybė kitų mąstymo apie savo mirtį pasekmių, turinčių įtakos daugelio pasaulio šalių gyventojams.

Be to, tyrėjai išsiaiškino, kad stiprėjant norui bausti kitus, mintys apie mirtį taip pat sustiprina nacionalistinius išankstinius nusistatymus bei priešiškumą kitų rasinių, religinių ir amžiaus grupių narių atžvilgiu.

Dešimtys tokio pobūdžio tyrimų rezultatų rodo, kad mintys apie mirtį stiprina mūsų prisirišimą prie tų klasių ir žmonių grupių, kurioms priklausome ir atitolina, kurie skiriasi nuo mūsų.

Svarbiausia, buvo išsiaiškinta, kad mums labiau rūpi ne savo mirtis, o tikimybė prarasti artimuosius.

Verčia žmones ieškoti nemirtingumo

Kaip bebūtų keista, bet mintys apie mirtį daro ir kuriozinį poveikį politinėms ir religinėms pažiūroms. Tai reiškia, kad liberalai tampa liberalesni, o konservatoriai – konservatyvesni.

Lygiai taip pat ir religingi žmonės uoliau gina savo įsitikinimus, o nereligingi žmonės aktyviau skelbia savo netikėjimą.

Per šį tyrimą taip pat paaiškėjo, kad kai priminimas apie mirtį tampa ypač atkaklus ir apklausos dalyviai neturėjo jokių politinių polinkių, tada liberalai ir konservatoriai buvo vienodai linkę palaikyti konservatorių idėjas ir kandidatus į konservatorius.

Remiantis įvairiomis teorijomis, mintys apie mirtį taip pat verčia žmones ieškoti nemirtingumo. Jie pradeda tikėti amžinu gyvenimu.

„Žinia, ne viena religija žada pomirtinį gyvenimą, bet pasaulietiniam žmogui, pavyzdžiui, priklausančiam tam tikrai tautinei ar etninei grupei, gali suteikti simbolinį nemirtingumą.

Identifikuoti save su tam tikra valstybe ar socialine bendruomene ir laikytis tradicijų, kurios išliks per mus, yra mūsų tapatybės dalis“, – rašoma minėtame leidinyje.

Laikydamiesi šios koncepcijos, mokslininkai taip pat nustatė, kad priminimai apie mirtį skatina žmones siekti šlovės ir norą susilaukti vaikų. Abu šie dalykai taip pat siejami su simboliniu nemirtingumu.

Tyrėjai, atlikę tyrimą, taip pat nustatė, kad mintys apie mirtį daro įtaką mūsų sprendimų konservatyvumui. Kitaip tariant, kai žmogui užduodamas tiesioginis klausimas apie mirtį, jis, panašu, nejaučia mirties baimės, pats to net nesuprasdamas.

Be to, jie net nesusimąsto, kad mintys apie mirtį gali turėti kokią nors įtaką santykiams visuomenėje. Žmogus net neįsivaizduoja, kokius jausmus patirtų ir kaip elgtųsi tam tikrose situacijose, mirties akivaizdoje. Jie taip pat  menkai analizuoja priežastis, kodėl jaučiasi taip, o ne kitaip. „Taigi, nesvarbu, ar mes tai žinome, ar ne, atrodo, kad kai iš mūsų sąmonės gelmių iškyla mintys apie savo mirtį, mes atidarome Pandoros skrynią“, – rašoma leidinyje „Death and Dying Journal Omega“.

Anot leidinio, sunku ir pasakyti prie kokios išvados galima prieiti, siekiant pašalinti mistikos šydą nuo mirties? Aišku viena, kad  žmonės, susikūrę mirties vaizdą vaizduotėje –  tiek asmeniniame, tiek socialiniame gyvenime, gali būti labiau linkę į išankstinius nusistatymus. Bet tuo pačiu šios neigiamos pasekmės kyla būtent dėl ​​tos priežasties, kad mes nesame įpratę galvoti ir kalbėti apie mirtį.