Lietuviška lopšinė: pagarba gimtojo krašto tradicijoms (vaizdo įrašas)

Lopšinė nukelia į tolimą vaikystę, malonius ir šiltus prisiminimus. Tai yra mūsų protėvių daina, archetipinis skambesys ir mūsų gimtosios kultūros pagrindas, kuris lieka su mumis visam gyvenimui.

Garsai primena supamosios kėdės judesį

Lopšinė ne tik nukelia į tolimą vaikystę, prisiminimus apie motinos meilę, bet ir kaip ji užliūliuoja savo vaikelį, paguldžiusi į lopšį. Lopšinė yra mūsų protėvių atmintis. Tai paveldimas, archetipinis garsas ir esminis ryšys su mūsų kultūra.

„Lietuva yra graži Baltijos šalis, turinti neįtikėtiną ir įdomią istoriją. Lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, viena mažiausiai pakeistų kalbų pasaulyje, ja buvo kalbama prieš tūkstančius metų“, – rašoma straipsnyje.

Tradicinė lietuviška dzūkų krašto lopšinė dažnai kartoja sūpavimo ritmą. Dainos „Aaa Aaa Aaa mažulyte“ garsai primena supamosios kėdės judesį, o žodžiai „miegok, mano maža dukrele, mano graži dukrelė“ kartojasi pagal judėjimo taktą.

1950-aisiais muzikologė Jadvyga Čiurlionytė užsibrėžė tikslą išsaugoti šalies muzikinį paveldą, įrašinėdama liaudies dainas ekspedicijose į atokius kaimus.

„Tai tautosaka, surinkta sovietiniais laikais, kai tautinių tradicijų šalininkai buvo persekiojami, o tradicinė kultūra buvo laikoma reliktu, prieštaraujančiu sovietiniam darbingo žmogaus, dirbančio geresnės ateities labui, įvaizdžiui“, – rašoma portale „Europeana Sounds“, pabrėžianti lietuvių kultūros išsaugojimo svarbą sovietmečiu įrašant liaudies dainas.

Entuziastai turėjo įveikti daugybę sunkumų

Anot straipsnio autorės Jessicos  Kneipp, šis archyvas yra unikalus dėl sąlygų, kuriomis jis buvo sukurtas ir išsaugotas. Tai yra buvo labai malonu kolekcijas kūrusiems ir saugojusiems žmonėms dalyvauti archyvų skaitmeninimo procese.  O poreikis skaitmeniniu būdu perrašyti įrašus yra akivaizdus, ​​nes šie garso ir vaizdo įrašai yra labai nesaugūs ir neapsaugoti dėl sovietinio skurdo ir baimės. Žmonių ir techniniai ištekliai tuo metu buvo labai menki, tačiau meilės ir aistros tradicinei muzikai pakako.

„Norėdami išsaugoti tradicines vertybes, entuziastai turėjo įveikti daugybę sunkumų. Garso įrašai buvo daromi didžiuliuose magnetofonuose, sveriančiuose apie 50 kg. Archyvo tautosakos rinkėjai ir jų rėmėjai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, turėjo nešioti magnetofonus ant pečių, daug kilometrų pėsčiomis nuėję per atokiausius Lietuvos kaimus“, – rašo straipsnio autorė.

Lietuviškos lopšinės buvo perduodamos iš kartos į kartą per močiutes ir motinas, bet naujoji karta, deja, jas žino mažai.

„Taip pat malonu buvo susitikti su žmonėmis ir organizacijomis, kurios vertina tradicinę kultūrą ir labai stengiasi išsaugoti bei įrašyti muziką iš praeities“, – sako Jessica Kneipp.

Parengta pagal nspirement.com