Kas aš – mergaitė ar berniukas, mergina ar vaikinas, moteris ar vyras?

Mokslininkai tik dabar pamažu pradeda suprasti, koks sudėtingas genetinių savybių, hormoninių veiksnių ir gyvenimo patirties derinys formuoja žmogaus asmenybę, išsiaiškino „BBC Future“ apžvalgininkas.

 

Vis dar yra žmonių, kurie jaučiasi ne vyru ir ne moterimi, o kažkuo tarpiniu

Ar jūs esate berniukas ar mergaitė, mergina ar vaikinas,  vyras ar moteris? Tikrai galite drąsiai atsakyti į šį klausimą: vaikas paprastai žino savo lytį ankstyvoje vaikystėje ir, paprasta, tai neprieštarauja jo anatomijai.

Tačiau ne kiekvienas sugeba taip vienareikšmiškai nustatyti savo lytį.

Kai kurie nuo vaikystės mano, kad turėjo gimti kaip priešingos lyties atstovas, o kažkam tokie pojūčiai atsiranda vėliau.

Kažkas nusprendžia pakeisti savo kūną chirurginiu būdu, kad jis atitiktų savo lyties suvokimą, o kažkas apsiriboja persirengdamas priešingos lyties drabužiais arba visai nieko nedaro, kad situacija pasikeistų. Tačiau vis dar yra žmonių, kurie jaučiasi ne vyru ir ne moterimi, o kažkuo tarpiniu.

Kaip sakoma, kas tiesiog neįvyksta – ir tai taikoma seksualinei įvairovei.

Tačiau iš kur kyla šis įgimtas vyro ar moters jausmas? O kiek tai turi įtakos žmogaus asmenybės formavimuisi?

Ginčai dėl vyriško ir moteriško elgesio kilmės nerimsta jau daugelį dešimtmečių.

Aštuntajame dešimtmetyje, tikėdamosi sukurti lygesnę visuomenę, feministės berniukus aprengdavo suknelėmis ir paduodavo lėles, o  mašinytes – mergaitėms.

Vėliau, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, vyrų ir moterų mąstymo skirtumai sulaukė visuomenės susidomėjimo – ko gero daugiausia dėl labiausiai perkamos amerikiečių psichologo Johno Gray‘o knygos „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“.

Iki šiol diskusija tęsiasi – žmonės entuziastingai svarsto, ar išlaikyti skirtumą tarp rožinių mergaitiškų ir mėlynų berniukiškų dalykų.

Naujų nuodugnių biologinių transseksualumo priežasčių tyrimų rezultatai atskleidė šią problemą.

Žvelgiant į žmogaus smegenis, iš karto neįmanoma suprasti, kam jos priklauso – vyrui ar moteriai.

Dažnai girdime, kad vyrų smegenys nėra tokios pat kaip moterų. Tarp jų tikrai yra tam tikrų skirtumų, tačiau jų svarba dažnai yra perdėta.

Vidutiniškai vyrų bendras smegenų tūris yra didesnis, taip pat yra tam tikrų smegenų sričių dydžio neatitikimų. Pavyzdžiui, moterų išorinis smegenų sluoksnis – žievė – dažniausiai yra šiek tiek storesnė, o vyrų – už emocijų apdorojimą atsakinga sritis dažniausiai yra kiek didesnė smegenėlių tonzilė. Tačiau yra daug šių taisyklių išimčių.

„Žiūrint į žmogaus smegenis, neįmanoma iš karto suprasti, kam jos priklauso – vyrui ar moteriai“, – sako Čikagos universiteto neurologijos profesorė Lise Eliot ir  Rosalind Franklin, knygos „Pink Brain  or Blue Brain“ autorė.

Tą patį galima pasakyti ir apie psichologines charakteristikas, tokias kaip gebėjimas mokytis matematikos ar gebėjimas užjausti.

„Netiesa, kad vyrams trūksta empatijos gebėjimų, o visos moterys yra pernelyg jautrios, – priduria Eliot. – Yra tam tikrų statistinių skirtumų, bet pagal juos negalima nuspėti individų savybių. Yra daug išimčių iš šių taisyklių“.

Anot jos, suaugusio translyčio žmogaus smegenys dar mažiau patenka į „vyrų“ ar „moterų“ kategorijas. Apskritai moterų, kurios save laiko vyrais, smegenų dydis yra artimesnis moters smegenims, o vyrų, kurie save laiko moterimis, smegenų dydis yra artimesnis vyrų.

„Svarbu ne dydis, o modelis – kaip veikia smegenys“, – aiškina tyrime dalyvavęs Nacionalinio nuotolinio mokymosi universiteto Madride (Ispanija) mokslininkas Antonio Guillamonas.

Tačiau, remiantis vyrų, moterų ir translyčių asmenų smegenų tomografinių tyrimų rezultatais, Guillamonas ir jo kolegos atskleidė nedidelius skirtumus tarp šių grupių.

„Transseksualaus vyro, kuris suvokia save kaip moterį, smegenys nėra visiškai vyriškos, o moters, kuri laiko save vyru, smegenys nėra visiškai moteriškos“, – tvirtina Guillamonas, tačiau perspėdamas dėl skubotų išvadų, kad šie skirtumai padeda nustatyti asmens lytinę tapatybę.

 

Seksualinė sąmonė žmogui formuojasi ankstyvoje vaikystėje

Kai kurie ekspertai teigia, kad tokie rezultatai rodo, kad transseksualumas turi fiziologinį pagrindą, o ne žmogaus laisvo pasirinkimo rezultatas, tačiau ne visi tuo įsitikinę.

Viena iš problemų yra natūralus smegenų plastiškumas – gebėjimas lanksčiai persijungti, remiantis patirtimi.

„Matome užuominų apie smegenų funkcijos skirtumus tarp translyčių žmonių, tačiau gali būti, kad jie yra susiję su iš esmės skirtinga gyvenimo patirtimi, – sako Lise Eliot. – Kiek laiko jie bendrauja su priešinga lytimi, kaip bendrauja, su kuo žaidė vaikystėje, kokia veikla užsiima – visa tai gali nepastebimai paveikti tas pačias smegenų sritis“.

Ekspertė taip pat pabrėžia, kad tai nesumenkina kai kurių žmonių gilaus smegenų ir kūno neatitikimo jausmo.

O  kaip su kūdikiais? Bent jau iš pirmo žvilgsnio lytinių požymių raida yra paprasta: vaikams, turintiems dvi X chromosomas, išsivysto moteriški lytiniai organai, o vaikams, turintiems vieną X ir vieną Y chromosomą – vyriški lytiniai organai.

To priežastys – testosteronas ir Y chromosomoje esantis genas, kuris pradeda gaminti šį hormoną vyriškuose embrionuose.

Jau 12 nėštumo savaitę, kai moterys dažniausiai pirmą kartą atlieka ultragarsinį tyrimą, veikiant šio hormono buvimui ar nebuvimui, vaisiui išsivysto arba sėklidės, arba kiaušidės. Tačiau psichologinis sekso jausmas, mokslininkų nuomone, susiformuoja vėliau. Kada tiksliai – labai prieštaringas klausimas.

„Aštuntajame dešimtmetyje vyravo nuomonė, kad vyriška ar moteriška vaiko prigimtis formuojasi veikiant socialinei aplinkai“, – sako Amsterdamo universiteto (Nyderlandai) neurologijos profesorius Dickas Swaabas.

Tačiau keletas atvejų paskatino mokslininkus suabejoti šios prielaidos teisingumu.

Pavyzdys – Davido Reimerio istorija, kuris neteko penio būdamas aštuonių mėnesių per nevykusią operaciją, o gydytojai nusprendė, kad jį geriau auginti kaip mergaitę. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikas nežino kas jis yra – mergaitė ar berniukas?

Kai Deividui buvo metai ir penki mėnesiai, jam buvo pašalintos sėklidės, berniukas pervadintas į Brendą, pradėjo rengti moteriškais drabužiais, o brendimo metu pradėjo duoti jam moteriškus hormonus. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, Brenda visada jautėsi vyru ir subrendusi susigrąžino buvusią lytį.

Tai vienas įrodymų, kad seksualinė sąmonė žmogui formuojasi ankstyvoje vaikystėje, o kai kurie mokslininkai yra įsitikinę, kad ji klojama dar prieš gimimą.

Deja, kūdikių negalima paklausti, ar jie jaučiasi kaip berniukas ar mergaitė, o jų smegenis taip pat sunku atvaizduoti, nes kūdikiai yra labai aktyvūs.

Tada mokslininkai sutelkė dėmesį į jų elgesį. Svarbus ženklas yra žaislai, su kuriais jie mieliau žaidžia.

„Žaidimo elgesys rodo reikšmingus skirtumus tarp skirtingų lyčių vaikų – bent jau tiek pat reikšmingų, kiek ūgio skirtumas dėl lyties“, – sako Melissa Hynes, Kembridžo universiteto (JK) hormoninių ir elgsenos tyrimų laboratorijos direktorė.

Nors socialinė aplinka gali sustiprinti šiuos skirtumus, tačiau beždžionių patinai ir patelės irgi mėgsta mašinytes ir lėles.

Skirtingai nuo daugelio mergaičių, kurios dažniausiai mėgsta žaisti su lėlėmis ir kitais paprastai mergaitiškais žaislais, „jei į žaidimų kambarį, kuriame yra daug įvairių žaislų, atvesi mergaitę, turinčią daug vyriškų hormonų, ji daugiau žais su tais žaislais, kurie dažniausiai patinka berniukams“, – aiškina Melissa Hynes.  Be to, užaugusios jos daug dažniau nei kitos moterys jaučiasi vyrais.

Tačiau tokių moterų transseksualų yra akivaizdi mažuma – jų tik apie 1 proc. Tai rodo, kad nors  testosterono gamyba gali būti viena paslapties dalių, ji nėra vienintelė.

Kiti tyrimai parodė, kad genetiniai testosterono receptorių ir moteriškojo hormono estrogeno pokyčiai gali padidinti transseksualumo tikimybę.

 

Lyčių supainiojimas gana dažnai pasitaiko mažiems vaikams

Lytinio apsisprendimo problemų kyla gana dideliam skaičiui vaikų, tačiau tik 10 proc. išsivysto transseksualumas.

Ir nors identiški dvyniai dažniau yra transseksualūs nei neidentiški dvyniai, šiai taisyklei yra daug išimčių. Pavyzdžiui, Wyatto Mineso istorija aprašyta knygoje „Kaip Wyatt tapo Nicole“. Tai vienos Amerikos šeimos transformacija.

Dar būdamas dvejų metų Wyattas klausė mamos, kada jam nukris penis ir jis taps mergina.

Toks lyčių supainiojimas gana dažnai pasitaiko mažiems vaikams, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jis tęsis ir suaugus.

Tačiau Nicolei nutiko būtent taip: ji vartojo narkotikus, kad atitolintų brendimą, ir prieš pradėdama mokytis koledže, ji pakeitė lytį.

„Seksualinio apsisprendimo problemos ankstyvame amžiuje iškyla gana dideliam skaičiui vaikų, tačiau tik apie 10 proc. jų išsivysto transseksualumas“, – sako Jorko universiteto Toronte, Kanadoje neurologė Debra Soh.

Anot jos, pamena, kai buvo labai jauna, jautė, kad turėjo gimti berniuku. Mėgo atrodyti kaip berniukas, draugavo tik su berniukais ir domėjosi tik tipiška berniukiška veikla, tokia kaip chuliganiškos išdaigos ir žaidimai mašinomis. „Mano tėvai leido man nusiskusti galvą ir elgtis taip, kaip noriu, nekeičiant lyties“, – priduria ji.

Studijuodama neurologiją ji priėjo prie išvados, kad vystymosi procese galėjo būti atlikta dalinė maskulinizacija. Tačiau arčiau dvidešimties mergina tapo tolerantiškesnė savo moteriškai prigimčiai.

„Toks požiūris atsirado su emocine branda ir supratimu, kad norint būti ar jaustis moterimi, nereikia taikytis prie stereotipų“, – samprotauja neurologė.

„Iki šiol suaugusi kartais jaučiuosi labiau vyru nei moterimi, bet tai man nesukelia nepatogumų. Tai nereiškia, kad nėra translyčių žmonių, bet man atrodo, kad negali jaustis 100 proc. moterimi (arba vyru) ir tuo pat metu nereikia keisti savo anatominės lyties“, – sako ji.

Be to, daugeliui transseksualų diskomforto jausmas dėl savo kūno atsiranda daug vėliau.

„Dažnai girdime apie vaikus, kurie jaučiasi priklausantys kitai lyčiai nuo mažens, tačiau daugelis žmonių nusprendžia, kad jie yra translyčiai tik prasidėjus brendimui, suaugusiojo gyvenimo pradžioje ar net pabaigoje“, – sako Lise Eliot.

Anot jos, tai sugrąžina mus prie klausimo apie žmogaus aplinką tiek prieš gimimą, tiek po jo. Galima manyti, kad identiški dvyniai įsčiose turėtų jausti tuos pačius pojūčius, tačiau taip nėra.

Kai embrionas implantuojamas į gimdą, gaunamų maistinių medžiagų dalis ir fizinė sąveika su antruoju embrionu yra tik keletas skirtumų, galinčių turėti įtakos dvynių savijautai gimdoje.

Mokslininkai tik pradeda suprasti, kokia tai įtaka. Viena hipotezė yra ta, kad mūsų seksualinę tapatybę gali nulemti vadinamieji epigenetiniai veiksniai.

Pavyzdžiui, naujausi tyrimai parodė, kad cheminiai genų pokyčiai kitoje su transseksualumu susijusioje smegenų dalyje gali lemti žiurkių jauniklių patinų elgesio pokyčius žaidimo metu: jie pradeda mažiau graužti vienas kitą, vejasi vienas paskui kitą ir puola vienas kitą, kas labiau būdinga patelėms.

Po gimimo socialiniai veiksniai gali sustiprinti įgimtus skirtumus tarp vyrų ir moterų.

„Šiuo metu jūs turite sužinoti, kad neabejotinai yra genetinių ir hormoninių pokyčių, dėl kurių žmogus gali elgtis kaip vyras ar moteris, nes smegenų mikrostruktūra yra labai plastiška“, – sako Eliot.

 

Jau žinome keletą veiksnių, lemiančių žmogaus lytinę tapatybę

Jos manymu, psichologiniam apsisprendimui – savo lyties suvokimui – įtakos turi tai, kaip smegenys  suvokia ir priima pokyčius.

„Maži vaikai, bandydami apsispręsti, tiesą sakant, renkasi komandą, o jei mažylis su X ir Y chromosomomis jaučia didesnę simpatiją mergaitėms, jis nuspręs, kad iš tikrųjų yra mergaitė, nori žaisti su mergaičių žaislais, dėvėti mergaitiškus drabužius, kol galiausiai susiformuos visiško priklausymo moteriškajai lyčiai jausmas“, – sako ji.

Taigi prie ko priėjome? Nors jau žinome keletą veiksnių, lemiančių žmogaus lytinę tapatybę, tačiau viso  vaizdo dar neturime.

Ir mes vis dar esame toli nuo taško, kai galėtume aptikti vaikų transseksualius polinkius pagal smegenų skenavimą, elgesį ar kitus veiksnius.

Tai nereiškia, kad turėtume nustoti bandyti suprasti šį reiškinį: vaikas, kuris nepripažįsta savo anatominės lyties, ypač brendimo metu, turi didelę riziką susirgti depresija ar net bandyti nusižudyti.

Galbūt vietoj to, kad lyties tapatybė būtų pasirinkta tarp dviejų variantų, laikas lyčių skirtumus pradėti vertinti kaip galimybių spektrą. Lygiai taip pat, kaip kalbame apie kitas psichologines ypatybes, pavyzdžiui, būti autistu.

Galbūt tą patį galima pasakyti ir apie seksualinę tapatybę, ypač jos formavimosi stadijoje.

„Transseksualumo sąvoka nebūtinai patiks ar padės kiekvienam, bet kartais galima pajusti  palengvėjimą, kai paminėjau tai kaip galimybę“, – sako britų psichologė Michelle Bridgman,  besispecializuojanti lyties disforijos (lytinės tapatybės)  sutrikimų srityje.

Anot jos, dirbdama su klientais skatina juos galvoti apie tai kaip apie kelionę. Tai ne vienkartinis įvykis – vykstama iš taško A į tašką B, tarp šių polių yra nemažai stotelių, todėl reikia juos tyrinėti ir suprasti, ką jie reiškia žmonėms.

Žmonės dažnai skirsto viską pasaulyje į juodą ir baltą, tačiau už anatominės lyties slypi sudėtingi procesai, vykstantys smegenyse.

Seksualinė sąmonė gali būti pavaizduota kaip įvairių savybių derinys keliose dimensijose.

Nes mes nesame tik rožinės spalvos mergaitės ar mėlynos spalvos berniukai – esame žmonės, kuriems tinka daugybė gražių atspalvių ir pustonių.