Kalėdos ir gyvūnai: visais laikais padėdavo šunys, o pasirodant Viešpaties angelui, šalia piemenų visada buvo šis avių sargas! (vaizdo įrašas)

Pažįstamas jaudinantis Kalėdų paveikslas: gimimo scena, asilas, veršelis, garbanoti balti ėriukai prie kūdikėlio Kristaus ėdžios… Jie pasilenkė prie Jo ir šildė Jį kvėpavimu… Įdomu, iš kur jie visi čia atsirado?

Kiekvienas savaip interpretuoja gyvūnų buvimo Kalėdų siužete prasmę

Aišku viena, kad gimimo scena yra prakartėlė. Netoliese visi gyvūnai ir buvo laikomi. Ir jie tikriausiai buvo labai suglumę, kai staiga atsirado Kūdikėlis.

Pirma, Naujajame Testamente gyvūnų visai nemini gimstant Kristui – nei asilo, nei avių.  Nepaisant to, šventieji tėvai, daugelį amžių teologai, kiekvienas savaip interpretuoja kiekvieno iš šių gyvūnų buvimo Kalėdų siužete prasmę.

Ir antra, jei įsivaizduotume tikrąją situaciją ir logiškai samprotautume, greičiausiai koplytėlė tuo metu, kai į ją atėjo Juozapas ir Marija, buvo… tuščia!

Iš šio paminėjimo apie ėdžias, į kurias dedamas pašaras gyvuliams, aišku, kad Švenčiausioji Mergelė ir Juozapas tilpo ten. Pasak senovės legendos, šis aptvaras buvo įrengtas urve ar oloje, kurie buvo ne pačiame mieste, o šalia jo. Tai yra, į Betliejų, kur ir gimė Kristus, atvyko su savo gyvūnais, po to paliko arklius, asilus, kupranugarius šiame aptvare ir patys apsigyveno mieste.

Yra ir kita urvo paskirties versija. „… Netoli Betliejaus, rytuose, priešais Dovydo šulinį, prie kurio vieną dieną jis atėjo labai ištroškęs, ir tarė: „Kas duos man atsigerti vandens iš Betliejaus šulinio, esančio prie vartų? Ant akmeninio kalno stūkso ola, ant kurios ir stovi Betliejaus miestas. Netoli šio urvo buvo laukas, priklausęs Salomėjai, kuri taip pat buvo Betliejaus gyventoja ir Mergelės Marijos ir Juozapo giminaitė“, -rašoma Biblijoje.

O Juozapui artėjant prie miesto, atėjo laikas gimdyti netekėjusiai Marijai ir jis ėmė ieškoti nakvynės namų, kur galėtų rasti sau patogią vietą išvysti pasaulį kūdikėliui Jėzui. Bet prieglobsčio sau nerado, dėl atėjusių užsiregistruoti gausybės žmonių, kurie užgriuvo ne tik tuos pernakvojimui skirtus namus, bet ir visą miestą. Todėl Juozapas patraukė į kalnus, nes viešbutyje jiems nebuvo vietos. Kadangi diena jau krypo į vakarą, tas urvas tarnavo kaip prieglobstis galvijams.

O kaip su asilu ir jaučiu? Iš pradžių Juozapas kartu su savo mylimąja Marija laikinai gyveno Nazarete, kur Juozapas turėjo darbą. Kai buvo paskelbtas surašymas, Juozapas galėjo vienas nuvykti į Betliejų ir ten įrašyti save ir Mariją. Tačiau žmoną jis pasiėmė su savimi, galbūt todėl, kad ji tada jau buvo paskutinio nėštumo mėnesio ir vyras bijojo palikti ją vieną.

Kelionė iš Nazareto į Betliejų truko tris dienas. Marijai jau buvo sunku vaikščioti, todėl ją nešė asilas. Ar gyvūnas priklausė Juozapui, ar buvo „išnuomotas“, nežinoma, tačiau galima drąsiai teigti, kad asilas buvo iš Nazareto.

O veršelis? Tiksliau – jautis? Pasirodo, jis taip pat nelaukė Išganytojo, o atvyko su Marija iš Nazareto. Juozapas atsivedė jautį, norėdamas jį parduoti ir sumokėti reikiamą duoklę, kuri buvo skirta Cezario įsakymu, taip pat nusipirkti visko, ko reikia. Kitaip tariant, pagal šventojo versiją Juozapui reikėjo pinigų – jis turėjo už ką nors gyventi Betliejuje ir iš kažko mokėti mokesčius.

Juozapui, nuskurdusiam dailidei, net jei jis būtų kilęs iš karališkosios šeimos, nebuvo taip paprasta rasti lėšų žiemos kelionei su žmona ir dar negimusiu kūdikiu. Juo labiau, kad nežinojo, kiek ta kelionė truks. Štai jautis, kurį Juozapas pasiėmė su savimi į Betliejų, jam  ir tapo tokiu „užstatu“, kurį, turint omenyje daugybę į miestą surašyti atvykusių žmonių, būtų galima gana pelningai parduoti. Ir, matyt, Juozapui pasisekė, nes Mato evangelijoje apie išminčius sakoma: „Įėję į namus, jie pamatė Kūdikį su Marija, Jo Motina, ir parpuolę pagarbino Jį“ (Mt 2, 11).  Ne į olą, o į namą. Išeina, kad tada Šventoji Šeima jau rado prieglobstį labiau sutvarkytuose, Motinai ir Kūdikiui pritaikytuose namuose. Už buvimą name, žinoma, reikėjo sumokėti. Galbūt tada Juozapui padėjo pinigai, gauti pardavus jautį.

Tikėjo, kad Mesijas turėjo gimti „kaimenėje“ netoli Betliejaus

Bet grįžkime prie gimimo scenos, į pačią Kalėdų akimirką. Jautis ir asilas – abu šie nebylūs gyvūnai, stovėdami prie ėdžios, savo kvėpavimu šildė Kūdikį ir taip tarnavo savo Viešpačiui ir Kūrėjui.

Šventajame Rašte, kaip žinia, nėra paprastų sutapimų – kiekvienas žodis, kiekviena raidė turi daugybę reikšmių, nuorodų ir poteksčių. Taip pat minimas jautis ir asilas. Bet – ne Naujajame Testamente, o… Senajame, kur rašoma: „Kalėdų dieną ši pranašystė pildosi: nuolankūs gyvūnai, palinkę prie Kristaus, simbolizuoja pagonis (asilą) ir žydus (jautis). Štai kaip apie tai rašo palaimintasis Augustinas Hippo: „Piemenų ir burtininkų asmenyje jautis pradėjo pažinti savo šeimininką, o asilas – savo šeimininko ėdžias”.

Kalbant apie kitus gyvūnus, kurie dažniausiai vaizduojami ėdžios guoliuose, galima ginčytis dėl jų buvimo.

Avis galėjo būti šalia Kūdikio. Bet ne pačią Kristaus gimimo akimirką, o kiek vėliau. Evangelistas Lukas liudija: „Toje šalyje lauke buvo piemenys, kurie naktį budėjo prie savo kaimenės“ (Lk 2, 8).  Tai yra, banda buvo viena. Greičiausiai avys. Žydai tikėjo, kad Mesijas turėjo gimti „kaimenėje“ netoli Betliejaus. Čia buvo ganomos avys, kurios buvo skirtos šventyklos aukoms. Pasirodo, piemenys, atėję garbinti Kristaus, buvo susiję su Jeruzalės šventykla. Ir Viešpaties angelas šiems piemenims pasirodė ne šiaip – ​​jis perspėjo, kad ateina naujas metas: ganytojai greitai neteks darbo. Gyvulius skersti nebereikės, pats Dievo Sūnus atneš auką už žmonių nuodėmes. Jei priimtume šią versiją ir manytume, kad piemenys nepaliko bandos, o atėjo į urvą kartu su avimis, tai ėriukai, kurie kartu su vedliais pažvelgė į olą, ėdžiose pamatė ir savo Gelbėtoją.

Gal viskas paprasčiau – Viešpaties angelas pasirinko piemenis skelbti Kalėdų naujieną, nes tai buvo paprastaširdžiai, nepiktybiški žmonės, kuriems apsireiškė Išganytojas. Ne turtingieji ir kilmingieji, o paprasti avių ganytojai. Neturėtume pamiršti, kad patį Gelbėtoją vadiname Didžiuoju Ganytoju ir… Avinėliu!

Kristaus gimimo scenoje kartais galite sutikti šunį. Šuo prie Kristaus ėdžios … Ar tai įmanoma? Kodėl gi ne? Piemenims visais laikais padėdavo šunys, o pasirodant Viešpaties angelui, tikriausiai šalia piemenų buvo šis avių sargas. Jei kiekvienas „kalėdinis“ gyvūnas turi savo simboliką, ar įmanoma ją rasti šuniui? Taip. Senovės krikščioniškojo laikotarpio simbolika mini šuns atvaizdus, ​​kurie ankstyvosios krikščionybės laikais dažnai būdavo aptinkami kapų paminklų papėdėje, ir vadina juos paties krikščionio simboliu – šuo tuomet simbolizavo ištikimybę bažnyčios doktrinoms ir budrumą prieš erezijas.

Kokius dar Dievo kūrinius menininkai, skulptoriai, lėlininkai įdeda į gimimo sceną? Retkarčiais balandžius. Balandis yra tradicinis Šventosios Dvasios simbolis. Gaidžiai ir vištos aptvare – su kiaušiniais. Čia, žinoma, kiaušinis – gyvybės simbolis, Velykų simbolis. Labai egzotiškais atvejais pasirodo net … kupranugariai! Ir tam taip pat yra paaiškinimas. Ant kupranugarių, pasak legendos, į Betliejų atvyko rytų karaliai – Magai su dovanomis. Kupranugariai minimi Izaijo pranašystėje: „Tuomet pamatysi, džiaugsiesi, tavo širdis drebės ir išsiplės, nes jūros turtai atsisuks į tave, tautų turtai ateis pas tave. Daug kupranugarių atneš juos“.

Viskas yra įmanoma. Ne veltui per Kristaus gimimo šventę yra giesmė: „Šiandien visi džiaugiasi, kaip Kristus gimė iš Mergelės. Kiekvienas padaras džiaugiasi – ir žmonės, ir gyvūnai, ir Dangiškosios jėgos. Kristus gimė, šlovinkite!“.

parengta pagal dvasininko pamokslą

“YouTube” vaizdo įrašas