Kalėdos ateina: viena maloniausių ir šviesiausių švenčių, kurios visada laukia ir vaikai, ir suaugusieji (vaizdo įrašas)

Ką gi, prasidėjo pats džiaugsmingiausias laukimo laikotarpis… stebuklo laukimas, Kalėdų laukimas. Ko gero, nesuklysime pasakę, kad Kalėdos – viena maloniausių ir šviesiausių švenčių, kurios visada laukia ir vaikai, ir suaugusieji. Kartu su šiomis šventėmis į mūsų gyvenimus ateina pasaka, ir mes visi laukiame kažkokio stebuklo. Taip pat galime jaustis burtininkais, darančiais stebuklus ir džiaugtis vaiko akimis, gavusio brangią dovaną – geriausią mago atlygį. Ir visas pasaulis šiomis prieššventinėmis dienomis tampa šiek tiek malonesnis ir šviesesnis.

Šiam laikotarpiui priskiriama daugybė ritualų ir papročių

Tačiau ši pasaka vyksta dėl aplinkui sukurtos atmosferos. Šiomis dienomis siekiame papuošti savo namus, padaryti juos dar jaukesnius ir pasakiškesnius. Be jokios abejonės, didžiausia puošmena – Kalėdų eglė.

Todėl nenuostabu, kad pasiruošimas šiai šviesiai šventei prasidėjo taip seniai. Tačiau  tikriausiai ne vienam kilo klausimas: iš kur atsirado tradicinė kalėdinė atributika?

Žinia, prieš Kalėdų šventę vyksta keturių savaičių pasiruošimo laikotarpis, kuris vadinamas Adventu (iš lot. „adventus“ – „atėjimas“, „atvykimas“). Advento metu tikintieji ruošiasi dvasiniam Kristaus pasirodymui. Šiuo laikotarpiu nustatytas griežtas pasninkas, draudžiamos vestuvės, šokiai, viešos pramogos, teatro pasirodymai. Keturi Advento sekmadieniai savo svarba prilygsta didžiosioms šventėms, o jei kokia kita šventė patenka į Advento sekmadienį, ji perkeliama į pirmadienį.

Šiam laikotarpiui priskiriama daugybė ritualų ir papročių. Anksti ryte bažnyčiose laikomos Šv.Mišios  Švč. Mergelės Marijos garbei. Šių mišių simbolis – uždegta žvakė, nušviečianti einančių į bažnyčią kelią iki saulėtekio. Kad žvakė neužgestų, ji įdedama į specialų žibintuvėlį su skaidriais langeliais. O dabar žibintai tapo tradiciniu kalėdinio interjero elementu.

Kitas, jau tradiciniu tapęs kalėdinio interjero elementas – Advento kalendorius, vokietės frau Lang sugalvotas jos sūnui, kad Kalėdų laukimas būtų „įdomesnis“.

Tradicinė Advento kalendoriaus forma – dėžutė su atidaromais langais pagal Advento dienų skaičių, kurioje yra figūrėlės iš šokolado. Ir vaikai kiekvieną dieną gauna brangaus saldumo iš kalendoriaus, o ilgai laukta šventė tampa diena arčiau.

Tačiau daug daugiau džiaugsmo teikia rankų darbo kalendoriai. O prie šokoladinių saldainių languose galite pridėti sąrašą gerų darbų, kuriuos būtų verta padaryti šią dieną.

Su Advento laikotarpiu siejama ir kita tradicija – kopėčios. Dažniausiai tai būdavo organizuojama sekmadieninės mokyklos pamokose. Tai buvo keli žingsniai, atitinkantys Advento dienas. Ant aukščiausio laiptelio buvo padėta Betliejaus žvaigždė, apačioje tuščios ėdžios su šienu, o ant laiptų – kūdikio Kristaus figūrėlė, kuri diena iš dienos, artėjant Kalėdoms, nukrisdavo vienu laipteliu žemiau, kol gruodžio 25 dieną  atsidurdavo ėdžiose. Kaip ir Advento kalendorius, tokie laiptai padėjo vaikams vizualiai pajusti artėjančią džiugią šventę. Dabar tokių laiptų galima rasti ir šventiniame interjere.

Na, o bene  ne mažiau mėgstama mūsų tradicija – namų puošimas kalėdiniais vainikais. Pasirodo, Advento vainikas taip plačiai paplito Hamburgo liuteronų teologo Johano Heinricho Wieherno dėka. Vaikai iš neturtingų šeimų, kuriuos Wiehernas priėmė auginti per Adventą, nuolat klausdavo mokytojos, kada ateis Kalėdos. 1839 metais, kad vaikai galėtų skaičiuoti dienas iki Kalėdų, Wiehernas nupynė vainiką iš seno medinio rato, papuošto dvidešimt keturiomis mažomis raudonomis ir keturiomis didelėmis baltomis žvakėmis. Kiekvieną rytą šiame vainike buvo uždegama po vieną mažą žvakutę, o sekmadieniais – didelė žvakė.

Violetinė simbolizuoja atgailą, o rožinė – džiaugsmą

Netrukus ši idėja išplito visoje Vokietijoje, nors ir šiek tiek pakeista. Ant vainiko liko tik keturios didelės žvakės. O dabar kiekvieną Advento sekmadienį ant Kalėdų vainikų uždegama viena žvakė. Taigi pirmąjį sekmadienį ant vainiko dega viena žvakė, antrą – dvi, trečią – trys, o ketvirtąjį – visos keturios žvakės ant Advento vainiko. Tikinčiųjų namuose ant vainiko dedamos trys violetinės ir viena rožinė žvakė, kuri atitinka liturgines spalvas, kurios savo ruožtu vadinamos dvasininkų liturginių drabužių spalvomis. Violetinė simbolizuoja atgailą, o rožinė – džiaugsmą. Rožinė žvakė uždegama trečiąjį šventės sekmadienį. Džiaugsmo proga yra Kristaus atėjimas.

Tačiau Advento vainiką galima rasti ne tik tikinčiųjų namuose. Vainikas tapo šventės ir džiaugsmingo laukimo simboliu. Šventinei atmosferai sukurti pakabinama ant lauko durų, prie lovos galvūgalio, puošiami laiptai. Kalėdų vainikams puošti naudojamos ne tik eglės šakos ir žvakės, bet ir kūgiai, varpeliai, cinamono lazdelės, anyžių žvaigždės, džiovinti apelsinai, puansetijos žiedai ir panašiai.

Ir štai dar vienas įdomus faktas apie raudoną gėlę, kuri taip aktyviai naudojama kalėdinėse dekoracijose, vadinama puansetija.

Gražiausia puansetija (Euphorbla pulcherrima) priklauso Euphorbia šeimai. Šio augalo gimtinė yra Centrinė Amerika ir Meksika. Natūraliomis sąlygomis puansetija yra iki pusantro metro aukščio visžalis krūmas. Kambarinės šio augalo veislės pasiekia 40-50 cm aukštį.

Padidėjęs dėmesys šiai gėlei Kalėdų laikotarpiu yra visiškai pagrįstas. Tai vienas iš nedaugelio kambarinių augalų, žydinčių gruodžio – kovo mėnesiais, tai yra trumpiausios dienos, stipriausių šalnų, dažnos depresijos ir blogos nuotaikos periodu. Visų šių reiškinių neigiamą poveikį visiškai įmanoma sušvelninti ryškiu, neįprastu augalu – Kalėdų žvaigžde – gražiausia puansetija.

Tai, žinoma, dar ne visos nuostabios Kalėdų šventės tradicijos. O šventinės puošybos temą galima plėtoti be galo. Be to, kiekvienas kontaktas su šia nuostabia švente mus sušildo ir suteikia dalelę negrįžtamai prabėgusios vaikystės.

Būkite laimingi!

“YouTube” vaizdo įrašas