Kaip atleisti mamai, kuri tavęs nemylėjo

Tikriausiai niekas negali taip giliai įskaudinti vaiko, kaip jo nemylinti motina. Vieniems – ši nuoskauda neužsimiršta likusį gyvenimą. Tuo tarpu kiti mėgina susitaikyti su tuo ir mintyse atleidžia motinai, nors ir nenori su ja bendrauti.

Klysti būdinga visiems, atleisti – tik dievams 

Nedidelį tyrimą šia skausminga tema atliko amerikiečių rašytoja Peg Streep, tvirtinanti, kad atleidimas daug naudingesnė strategija, lyginant su kerštu.

Rašytojos manymu, atleisti kitam tai nereiškia neigti arba apsimesti, kad nuoskaudos niekada ir nebuvo.  Iš tikrųjų atleidimas tik patvirtina nuoskaudos faktą, priešingu atveju – ir nereikėtų to daryti. Ar sulauks atleidimo, įskaudinęs žmogų, priklauso ir nuo to, kaip jis elgiasi. Jei skriaudėjas pripažįsta savo kaltę, nenukentės atleidžiančio nei savivertė, nei savigarba. Be to, atleidus skriaudėjui, įžeistasis gali pajusti palengvėjimą, o gal priešingai –  jam tai bus galimybė visiškai nutraukti bet kokius ryšius su artimu žmogumi. Be to, tai priklauso ir nuo situacijos: žiauriai įžeistam, pažemintam ar išduotam tai – labai sunkus klausimas. Ypač jei kalbėtume apie  artimiausią žmogų gyvenime – motiną, kurios misija – mylėtis ir rūpintis savo vaiku. Priežastys, prasidėjusios vaikystėje ir paauglystėje, pasekmės juntamos visą gyvenimą. Vaikas, patyręs motinos patyčias, paprastai supranta ir priima tai, kaip nepataisomą jos klaidą. Bet negalima pamiršti ir dar vieno labai svarbaus dalyko – prisirišimo prie motinos. Net ir tada, jei vaikas nebuvo lepinamas teigiamais emociniais pojūčiais. Sakoma, kad klysti būdinga visiems, o atleisti – tik dievams.

Tarkim, ar nemylima duktė gali jausti įsipareigojimą atleisti motinai? Ypač, jei darytų jai tuo klausimu psichologinį spaudimą draugai, pažįstami, giminės, net visiškai svetimi žmonės ar  psichologai?  Be to, dukteriai gali atsirasti poreikis atrodyti moralesnei už savo motiną. Bet žvelgiant vien iš moralės pusės, kažin, ar atleidus ištrins iš jos atminties viską, kas buvo negerai… Kam to reikia daugiau: atleidžiamam ar  atleidžiančiam?  Ar atleidimas – didesnis pranašumas nei kerštingumas. Ar tik silpnas ir bejėgis žmogus nepajėgia atleisti?

Tuo tarpu atkeršijus, lengviau būna įžeistajam, bet dar labiau atitolina nuo skriaudėjo. Neseniai Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) psichologijos specialistė Jeni L. Burnett   savo straipsnyje išdėstė ne tik savo, bet ir kolegų prielaidas, kad atleidimas padeda atsikratyti keršto pojūčio. Tuo pačiu tai – daug išmintingiau, galvojant apie santykių atnaujinimą. „Tarkim, gerokai išvaizdesnis ir dailesnis vaikinas paviliojo jūsų draugę. Ką darysite? Ar mėginsite keršyti tam vaikinui, ar atleisite jam, galvodami, kad ilgainiui gali viskas pakrypti į kitą pusę, ir mergina vėl panorės su jumis draugauti? Tarp koledžo studentų atlikti tyrimai parodė, kad atleidimo idėja turi daug didesnę perspektyvą atnaujinant santykius“, – rašoma straipsnyje. Be to, kiti tyrimai parodė, kad, priklausomai nuo žmogaus charakterio bruožų, jie linkę  labiau ir greičiau atleisti.

Evoliucijos psichologas Michaelas McCulloughas  savo straipsnyje rašo, kad žmonės, kurie žino, kaip naudingai išnaudoti santykius, dažniau atleidžia. Tas pats pasakytina ir apie emociniai stabilius  bei religingus žmones.

Pasiruošusiam atleisti kitam žmogui atsiranda gebėjimas įsijausti į skriaudėjo padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti jo jausmus, gali atsirasti net pasiaukojimo pojūtis. Taip pat stengtis negalvoti arba negrįžti mintimis vėl ir vėl į tai, ką skriaudėjas  kažkada padarė ar pasakė.

Straipsnio autorės tvirtinimu, keršto troškimas yra  daug „primityvesnis“ veiksnys, lyginant su atleidimu.

Atleidus skriaudėjui – tvirtas pagrindas atnaujinti ar kurti naujus santykius

Tuo tarpu atleidimo ekspertas Frankas Finchas siūlo išmėginti  vadinamąjį „dviejų bučinių“ metodą, padedantį sutaikyti žmones. „Įsivaizduokite: lauke šalta naktis, du žmonės stipriai prisispaudžia vienas prie kito, kad palaikytų šilumą ir tuo pačiu mėgaujasi intymumu. Ir staiga vienas jų smeigtuku duria kitam į odą!  Reakcija – suprantama.  Atleisti – tai reiškia neigti ar apsimesti, kad  nieko neįvyko, net ir žmogui atsiprašius. Nors logiškai galvojant, atleidimas tik patvirtina patirtą nuoskaudą.  Štai kad ir tokie du skirtingi atvejai. Tarkim, kaimyno teritorijoje augančio medžio šakelė subraižė jūsų automobilio priekinį stiklą, važiuojant pro šalį. Jam nereikia jūsų atsiprašyti.   Bet jei jūsų kaimynas, pastvėręs medžio šaką, iš pykčio subraižo ar net įskelia jūsų automobilio stiklą… Ar galite tikėtis jo atsiprašymo?..“, –  klausė ekspertas Finchas.

Pasak jo, atleidus žmogui dar nereiškia susitaikymo. „Tačiau norint susitaikyti, turite atleisti, – pridūrė ekspertas.  – Be to,  atleidžiant žmogui, turite susidoroti su neigiamomis emocijomis  ir noro  „duoti grąžos“  iš „draugiškumo“. Tačiau atleidimui reikia ne tik ryžtis, bet ir valios. Todėl teiginys: „Aš stengiuosi atleisti tau“ yra labai teisingas ir svarbus“.

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas – ar atleidimas visada veikia? Neseniai mokslininkai atliko  tyrimą,  per kurį išsiaiškino neigiamus šio proceso aspektus. Vienas jų, vadinamasis  „durų kilimėlio poveikis“, gali būti pažintinė pamoka dukterims, kurios tikisi atleisti savo motinoms ir atnaujinti bei tęsti santykius su jomis. Bet jei motina visiškai nesuka galvos dėl to, kaip ji elgėsi su jumis ir nežadėjo padirbėti su savimi bei pasikeisti, tikėtina, kad jūsų atleidimas  – tik būdas jus vėl  laikyti esant patogiu „durų kilimėliu“, į kurį galima bet kada nusivalyti kojas.

Kadangi  ne vieno tyrimo rezultatai – atleidimo naudai, todėl socialinių psichologų Lauros Luchic, Eli Finkel ir jų kolegų darbai atrodo kaip balta varna. Jos nustatė, kad atleidimas  duoda laukiamų vaisių tik tada, kai skriaudėjas atgailavo ir stengėsi pakeisti savo elgesį.  „Jei taip atsitinka, nekenkia atleidusio nei savivertei, nei savigarbai. Bet jei skriaudėjas  ir toliau elgiasi kaip įprasta ar  net dar blogiau – jis priima atleidimą  vien kaip pretekstą pateisinti savo blogą elgesį, tai, žinoma, gali pakirsti žmogaus savivertę“, – sakė Laura Luchic.

Gydytojai ir mokslininkai sutinka, kad atleidus skriaudėjui – tvirtas pagrindas atnaujinti ar kurti naujus artimus ar net intymius santykius, ypač santuoką. Tačiau su tam tikromis išlygomis. Santykiai turi būti lygiaverčiai ir kai abu partneriai  vienodai deda pastangas. Bet motinos ir nemylimo vaiko santykiai iš esmės ir negali būti lygūs, net kai jis užauga. Kadangi vaikui vis dar reikia motinos meilės ir palaikymo, kurio jis negavo vaikystėje.

Be to, dukrai nuvertinus savo išgyventas kančias,  gali įsitraukti ir užsiimti savęs apgaudinėjimu. Psichologijoje tai vadina „neigimo šokiu“. Tai yra motinos veiksmai ir žodžiai pateisinami ir priderinami prie norimo varianto: „Ji nesupranta, kad mane skaudina“, „Jos pačios vaikystė buvo nelaiminga ir ji tiesiog nežino, kas galėtų būti kitaip“ „Galbūt ji yra teisi ir aš tikrai imu viską per daug giliai į  širdį“. Nes dukrai atrodo, pripažinusi tai, ji pagaliau sulauks labiausiai trokštamo dalyko pasaulyje –  motinos meilės. Todėl turėtumėte galvoti ne apie tai, ar atleisite savo motinai, bet apie tai, kada ir kodėl tai padarysite.

Atleidimas yra paskutinis žingsnis į išsilaisvinimo kelią

Gebėjimas atleisti yra suvokiamas kaip moralinio pranašumo požymis, išskiriantis nuo žmonių,  nešiojančių pyktį užantyje ir negalinčių atleisti.

„Atleidimas ateina iš vien su gijimu, kuris prasideda nuo artimo meilės ir meilės sau.

Tai reiškia, kad atleidžiantis supranta ir objektyviai įvertina, ką padarė skriaudėjas, nepaisant to, kad jis, galbūt, paliko kitam randą visam gyvenimui. Bet  galima galvoti ir kitaip: „Laikui bėgant,  žaizda pamažu užsitraukia ir aš nebepykstu ant tavęs“. Taigi, ko siekia žmogus, norėdamas išgydyti žaizdas? Tačiau atleidimas nėra pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas yra išgijimas. O atleidimas yra išgijimo rezultatas“, – samprotavo socialinė psichologė Eli Finkel.

Jos tvirtinimu, motinų nemylimos dukterys turėtų suprasti, kad atleidimas yra paskutinis žingsnis į išsilaisvinimo kelią. Vis dėlto  dauguma jų labiau linkusios ne atleisti ir susitaikyti su motinomis, o nutraukti ryšius. Nors iš tikrųjų net ir nebendraudamos, emociniai jos vis dar palaiko santykius. Nes ir toliau jaučia nuoskaudą, apmaudą, pyktį, kad motina kažkada blogai, neteisingai elgėsi su ja ir  kad ji apskritai yra jos motina. Tokiu atveju tai gali reikšti ir visišką bei negrįžtamą santykių nutrūkimą.

Sprendimas atleisti motinai būna nelengvas ir daugiausiai priklauso nuo jūsų motyvacijos bei ketinimų. Bet, anot socialinės darbuotojos, atlikus apklausą, viena dukterų savitai apibūdino skirtumą tarp atleidimo ir ryšių nutraukimo:

„Aš niekada neatgręžiu kito skruosto. Bet nuolat galvojant ir išgyvenant, kad su tavimi neteisingai pasielgė, be jokio reikalo užsipuolė, tik nuodija smegenis. Todėl atsidūrusi tokiose mintyse, iš karto mėginu sutelkti dėmesį ties malonesniais dalykais“.

Socialinės psichologės Eli Finkel manymu, užsiangažavus ties nuoskaudomis ir gyvenant praeitimi, tiesiausias kelias įsivaryti depresiją. Todėl daug sveikiau yra gyventi šia diena, dabartimi. Užuojauta sau taip pat skatina savęs nuodijimo procesą.

„Manęs kartais klausia, ar atleisčiau savo motinai už tokį ir tokį jos poelgį? Ne, neatleisčiau. Nes sąmoningas, tyčinis žiaurumas, nukreiptas prieš vaikus yra neatleidžiamas.  Bet jei ir už tai atleidusi jai, pajusčiau palengvėjimą ir gebėjimą išsilaisvinti – tai visai kitas reikalas“, – sakė Eli Finkel.

parengta pagal psychologytoday.com