Kuri iš šių figūrų yra "kiki", o kuri "bouba"?

Žodį „sinestezija“ girdėjo daugelis, tačiau tik nedaugelis gali paaiškinti, ką jis konkrečiai reiškia. Tai yra neurologinis reiškinys, kai  sudirginus vienos pažinimo ar jutimo sistemą, nevalingai sukelia kitos reakciją. Vienas iš vizualinių garso ir formos sinestezijos variantų yra „bouba-kiki“ efektas, rašoma researchgate.net/publication/

 

Eksperimentas praktiškai atmetė atsitiktinius sutapimus

1929 metais  vokiečių psichologas Wolfgangas Köhleris Tenerifės saloje (Kanarų salos, Ispanija) surengė eksperimentą, kuris tapo klasika.

Psichologas Kohleris vietiniams gyventojams parodė dvi skirtingas figūras: vieną su užapvalintomis linijomis, o kitą – su daugybe aštrių kampų. Eksperimento dalyviai turėjo nustatyti, kuri iš figūrų vadinama „bouba“, o kuri – „kiki“.

Kadangi buvo visiškai laisvas pasirinkimas, galima būtų tikėtis, kad kiekviena figūra bus vadinama „buba“ ir „kiki“ maždaug tiek pat kartų. Tačiau eksperimentas visiškai patvirtino psichologo lūkesčius: dauguma dalyvių figūrą su aštriais kampais pavadino „kiki“, o suapvalintos formos – „bouba“. Šiam psichologiniam efektui buvo suteiktas eksperimentuotojo vardas.

Praėjus beveik 70 metų neurologai Edwardas Hubbardas ir Vileyanuras S. Ramachandranas atliko panašų eksperimentą. Eksperimento dalyviai buvo dvi nesusijusios JAV studentų ir tamilų, gyvenančių Indijoje, grupės. Šis eksperimentas praktiškai atmetė atsitiktinius sutapimus.

Hubbardas ir Ramachandranas taip pat parodė eksperimento dalyviams suapvalintų ir aštrių kampų figūras, tačiau jie žinojo, kad reikia juos pavadinti atitinkamai „bouba“ ir „kiki“. Rezultatas buvo visiškai nedviprasmiškas: kiekvienoje grupėje nuo 95 iki 98 proc. respondentų kampinę figūrą pavadino „kiki“, o apvalią – „buba“.

Vėliau buvo atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo 2,5 metų vaikai. Jie net nemokėjo skaityti, tačiau taip pat vieningai nurodė, kad suapvalinta figūra yra „bouba“, o aštrių kampų figūra -„kiki“. Be to, ir tie eksperimento dalyviai, kurie nepriklausė Vakarų kultūrai, taip pat absoliuti dauguma laikėsi tos pačios nuomonės. Tuo remiantis buvo padaryta išvada, kad „bouba-kiki“ efektas yra universalus.

 

Aukšto dažnio garsai atitinka aštrių kampų formas

Taigi, eksperimentuotojai padarė išvadą, kad „bouba-kiki“ efekto pasireiškimas yra tiesiogiai susijęs su kalbos raida, o fonetika tarnauja kaip ribojantis rėmas: jei ištari žodį „bouba“, burna yra priversta sudaryti suapvalintą formą, o žodis „kiki“ reikalauja daug siauresnės formos.

Be to, garso „k“ tarimas reikalauja daugiau pastangų nei „b“. Kita vertus, ilgieji balsiai žmogaus sąmonėje automatiškai priderinami prie ilgų ir aštrių objektų, o trumpi balsiai atitinka sutrumpintas  ir suapvalintas figūras.

Pats „bouba-kiki“ efektas pasireiškia ne tik abstrakčiai, bet ir kasdieniame gyvenime dažnai sutinkamais objektais. Pavyzdžiui, vardas „Barbora“ žmogaus galvoje automatiškai  suteikia orios, pagarbios moters įvaizdį, o  vardo „Kristina“ turėtoja, panašu, yra šiek tiek kampuota moteris.

Taip pat yra alternatyvus požiūris į „bouba-kiki“ efekto paaiškinimą. Pasak jo, visa tai susiję su akustiniu žmogaus suvokimu. Žemo dažnio garsai, šiuo atveju, žodis „bouba“ pasąmonės lygmenyje žmonėms asocijuojasi su suapvalintomis formomis, o aukšto dažnio garsai atitinka “kiki” aštrių kampų formas.

Tai gali būti dėl tam tikrų konceptualių objektų savybių. Pavyzdžiui, aukšto dažnio garsus skleidžia aštrūs daiktai. Tarkim, stiklas. O apvalūs oro burbuliukai, verdant vandeniui, skleidžia žemo dažnio garsą.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą