sniegopilys.lt
Dabar daugelis žmonių sužino, kas yra kraujomaiša, žiūrėdami istorinius filmus ir televizijos laidas. Antikos pasaulyje tokia seksualinė veikla buvo labai paplitusi. Šiais laikais šis reiškinys laikomas nenormaliu ir net žiauriu. Bet pradžioje šiek tiek apie kraujomaišos kilmę bei įdomius faktus apie kraujomaišą tarp žinomų žmonių, rašo psychcentral.co.
Kraujomaiša gali atsirasti, jei žmogus buvo auklėjamas laisvoje aplinkoje
Kraujomaišos santykiai atsiranda tarp artimų giminaičių, tai yra, šeimoje. Tais laikais daugelis net nežinojo, kas yra kraujomaiša, ir negalėjo paaiškinti, kaip atsiranda potraukis žmogui, su kuriuo gyvena po vienu stogu. Pagrindiniai šių santykių dalyviai gali būti šeimos draugai, patėviai ir pamotės, broliai ir seserys, įtėviai. Dažniausiai tokius santykius užmezga suaugę šeimos nariai ir pasiekę brendimo amžių. Tai visiškai abipusiai santykiai, atsirandantys gavus kiekvienos šalies sutikimą.
Norint suprasti, kas yra kraujomaiša, turite nustatyti visus tokio tipo žmonių santykių požymius. Pirmasis ir reikšmingiausias požymis yra erotinių atspalvių atsiradimas įprastuose šeimos santykiuose. Tai yra atvira seksualumo apraiška, tačiau kartu paradoksas tas, kad dažnai ne vienas žmogus iš tikrųjų suvokia, kas vyksta. Kraujomaiša gali atsirasti, jei žmogaus auklėjimas vyko laisvoje aplinkoje, nenustačius aiškių ribų. Žmogus supranta, kad nepriimtina patirti seksualinį potraukį savo giminaičio atžvilgiu, tačiau tuo pat metu jis nevalingai suvokia jį kaip seksualinį objektą. Būna situacijų, kai vyriškos lyties giminaičiai gali netyčia pabučiuoti savo suaugusią dukterėčią į lūpas, pasislėpę už kone tėviško rūpesčio ir dėmesio. Tačiau iš tiesų, psichologų manymu, tai pirmasis kraujomaišos požymis. Kitas, ne mažiau svarbus bruožas – aiškių ribų tarp vyriškos ir moteriškos lyties nebuvimas šeimoje.
Pavyzdys būtų paprasčiausia situacija – kai brolis ir sesuo naudoja tą patį dušo rankšluostį. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai nekaltas ir nekenksmingas dalykas, tačiau esant kitiems veiksniams tai gali tapti priežastimi seksualinės meilės atsiradimui. Šeimos ribos yra labai svarbios. Trečiasis kraujomaišos šeimyninių santykių požymis arba ribų pažeidimo tikimybė yra intymumo stoka, susijusi su tualetu ir vonios kambariu. Tokios asmeninės savigarbos procedūros turėtų būti atliekamos už uždarų durų, net jei šeimoje vyrauja draugiška, lengva atmosfera ir visiškas pasitikėjimas.
Šio tipo santykiai kilo iš antikos laikų, kai Egipto faraonai vedė seseris, siekdami išlaikyti valdžią šeimose. Garsiausias istorijos pavyzdys – imperatoriaus Klaudijaus žmonos Agripinos jaunesniosios santykiai su broliu Kaligula. Panašių motyvų galima rasti įvairiuose istoriniuose dokumentuose, taip pat poezijoje, romanuose, filmuose.
Šiais laikais kraujomaiša praktiškai nėra įprasta ir yra laikoma liga ir pasileidimu. Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos psichologai tokį elgesį šeimoje laiko nenormaliu.
Egzistuoja per šimtmečius sukurti etikos standartai, kuriuos turėtų išlaikyti artimieji. Tokį reiškinį kaip kraujomaišą galima suprasti visiškai įvairiai, tačiau šis žodis turi tik vieną reikšmę – ryšį tarp artimųjų seksualine prasme. Religingiems žmonėms kraujomaiša tiesiog neleidžiama, o medicininiu požiūriu tai taip pat nėra pageidautinas veiksmas, turint omeny sveikų palikuonių gimimą. Dauguma gatvėse kalbintų žmonių mano, kad kraujomaiša nėra priimtinas veiksmas. Tai draudžia religija, visuomenė, anot psichologų, tai irgi nukrypimas. Visavertį, gerai išauklėtą ir geros sveikatos žmogų traukia priešingos lyties asmenys, kurie nėra giminaičiai. Pirmiausia tam, kad užmegztų santykius, tuoktųsi, pagimdytų vaikus. Tačiau iškyla kitas reiškinys – šiuolaikinėje visuomenėje ribos kiek neryškios. Visi tikrai žino, kad nėra normalu užmegzti santykius su broliais ir seserimis, tėvais, tačiau tuo pat metu vis dar yra porų, kurios taip pat yra artimi giminaičiai. Pavyzdžiui, dėdė – dukterėčia ar pusseserės ir pusbroliai.
Kiekvienam paaugliui reikia asmeninės fizinės ir emocinės erdvės
Nepaisant abipusio susitarimo, vis dar yra kartų ir kraujo mišinys, o tai reiškia, kad tokie santykiai tarp žmonių neturėtų kilti. Vienas psichologas kraujomaišą palygino su alkoholizmu.
Abi yra labai dažnos ir rimtos šiuolaikinės visuomenės problemos. Destruktyvus procesas vyko dar XX amžiuje, o jo atgarsiai išlieka ir šiandien, kai santykių ribos yra neryškios. Šeimose, kuriose girtaujama, padeda ištrinti šias ribas. Tai yra alkoholizmas tampa kraujomaišos sąjungininkas, kur žmonės nebevaldo savo susijaudinimo artimų giminaičių ar šeimos narių atžvilgiu. Kitaip tariant, tuomet neišvengiamai kyla seksualinis potraukis artimųjų atžvilgiu.
Žinia, kiekvienas vaikas auga šeimoje, bręsta, suvokia savo asmenybę, išskirtinumą. Jis turi išmokti tvarkyti savo gyvenimą. Kiekvienam paaugliui reikia asmeninės fizinės ir emocinės erdvės. Jei augdamas šeimoje jis nejaučia savo vienatvės ir nesuvokia savo ribų, gali atsirasti klaidingų norų. Daugelis psichoterapeutų pastebi, kad tenka konsultuoti vaikus, kurie ne visi turi galimybę vienatvei ir asmeninių ribų nustatymui. Nebūtinai tokioje šeimoje kils kraujomaiša, bet visi giminaičiai gyvena kartu ir tarsi susilieja, tapdami savotiška beforme mase, turinčia bendrą nuomonę. Tokia vienybė atsiranda keliais lygmenimis: fiziniu ir kūnišku, kai vonios kambaryje kiekvienam kabo vienas rankšluostis, psichologiniu – kai vaikai negali patys priimti sprendimų ir pasirinkti veiklos.
Siekiant geriau suprasti kai kuriuos neigiamus šiuolaikinio žmonių seksualinio gyvenimo aspektus, psichologai ir mokslininkai tiria išlikusius istorinius dokumentus ir kuria vyrų ir moterų seksualinio elgesio vaizdą senovės pasaulyje. Analizuojami mitai, ritualai, legendos ir kronikos, taip pat skulptūros ir piešiniai. Vienas iš mokslininkų pastebėjo, kad senovėje, kai tik buvo klojami šeimos pamatai, buvo visiškai normalu, kad žmonės užmezgė glaudžius ryšius. Laikui bėgant ne tik kraujomaiša, bet ir glaudžiai susijusios santuokos tapo norma. Žmonės siekė išsaugoti kraujo grynumą, įkurti ištisas dinastijas ir dažnai įvykdavo santuokos su dėdėmis ir dukterėčiomis ar tarp pusseserių ir pusbrolių. Šiuolaikinės Zimbabvės šalies teritorijoje anksčiau buvo kita valstybė – Monomotapa, o valdovas turėjo daugiau nei tris šimtus žmonų. Tuo pačiu metu santuokai jis pasirinko ne tik tas mergaites, kurios nebuvo šeimos dalis, bet ir savo seseris, o kartais net dukras. Vėliau sostą galėjo įgyti tik paties valdovo vaikai.
Faraonai viešpatavo Egipte ir jiems buvo įprasta stiprinti savo šeimos medį per santuokas su seserimis ir broliais. Iki šiol mokslininkai analizuodami bandė nustatyti, kiek laiko vyko kraujomaiša, tačiau tikslaus atsakymo pateikti nebuvo įmanoma. Bet žinoma, kad 18-ojoje faraonų dinastijoje buvo fiksuojamos santuokos tarp brolių ir seserų. Echnatonas vedė savo seserį Nefertitę, tačiau jų sūnui išsivystė rimtos genetinės anomalijos. Romos imperijos laikais kraujomaiša buvo leidžiama tarp žemesniųjų klasių žmonių.
Žinia, bet koks tabu dažnai turi ne tik juodos ir baltos, bet ir pilkos spalvos atspalvius, o tai reiškia, kad tai, kas vieniems buvo draudžiama, kitiems buvo leidžiama. Visais laikais, net senovėje, buvo tokių, kurie kraujomaišą laikė siaubingu ir amoraliu poelgiu, o kiti tiesiog nežinojo, kaip gali būti kitaip. Viena iš žinomų istorinių asmenybių, susijusių su kraujomaiša, buvo Charlesas Darwinas. Jis daugeliui žinomas kaip evoliucijos tėvas ir knygos „Apie rūšių kilmę“, kurią šiandien skaito visi medicinos studentai, autorius. Tačiau jis turėjo ir kitą pusę – Darwinas buvo vedęs savo pusseserę Emmą. Pora susilaukė vaikų, tačiau beveik visi neišvengė kraujomaišos. Darwinas užfiksavo duomenis apie vaikų sveikatą ir, sprendžiant iš jo užrašų, iš dešimties vaikų trys mirė kūdikystėje, dar trys buvo nevaisingi. Vėliau mokslininkai susidomėjo šiuo klausimu ir atliko Darwino genealoginio medžio bei genų analizę, kurios metu buvo nustatyta, kad iš abiejų pusių buvo daug kraujomaišos santuokų, o sveikų vaikų šeimoje praktiškai nebuvo.
Antroji istorinė asmenybė – faraonas Tutanchamonas. Neseniai jo kūnas buvo ištrauktas iš sarkofago, o mokslininkams pavyko įvertinti, kaip faraonas atrodė gyvenime. Mokslininkai taip pat bandė įminti paslaptingos faraono mirties mįslę. Tyrimo rezultatai nustebino daugelį. Kaip vėliau paaiškėjo, Tutanchamonas sirgo sunkia genetine liga – jam buvo būdinga ryški šleivapėdystė, moteriški klubai, taip pat smilkininės skilties epilepsija ir maliarija. Tai, pasak mokslininkų, lėmė jo mirtį. Pats faraonas, taip pat buvo vedęs savo seserį, susilaukė dviejų dukterų, kurios abi mirė anksti.
Būna nevaisingi dėl įgimtų genetinių ligų ir deformacijų
Trečias ryškus istorinis pavyzdys – Habsburgų dinastija. Ilgą laiką ši šeima buvo svarbiausia kone visoje Europoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad draugiškos ir sutvarkytos santuokos deramos sėkmės neatnešė. Dinastija buvo taip išsišakojusi, kad reikėjo ją bent kiek tyrą išlaikyti. Tokia galinga dinastija vis dėlto prarado jėgas ir žlugo, kai mirė paskutinis jos atstovas Karolis II, nepalikęs įpėdinių. Pasak istorikų, jis buvo nevaisingas dėl įgimtų genetinių ligų ir deformacijų.
Havajų salose giminingos santuokos taip pat buvo plačiai paplitusios, o princesė Nakhienana gali būti puikus pavyzdys. Ji buvo išauklėta krikščioniškai, tačiau, kaip ir daugelis istorinių asmenybių, tapo pagrindine figūra, sėjančia nesantaiką. Havajų šeimoms kraujomaiša nieko nestebino, bet aukštuomenei, ypač krikščionims, tai buvo baisus poelgis. Princesė nepaisė taisyklių ir ištekėjo už brolio. Dėl to ji tapo atstumtoji. Supratusi, ką padarė, Nakhienana bandė taisyti situaciją, tačiau pastojo. Jos brolis ir vyras tuo pat metu paskelbė, kad tai jo vaikas ir jau per vėlu ką nors pakeisti. Po kurio laiko buvusi princesė susilaukė dukters, tačiau ji neilgai gyveno.
Kitas pavyzdys yra Barbara Baekeland. Ji buvo garsus modelis ir asmenybė, puošusi žurnalų, tokių kaip „Vogue“, viršelius. Ir, kaip ir daugelis istorinių asmenybių, Barbara kentėjo nuo nuotaikų kaitos, turėjo psichikos nestabilumą. Iš pradžių viskas buvo gerai – Barbara su vyru vedė aktyvų gyvenimo būdą, rengdavo vakarėlius, tačiau vėliau santykiai pašlijo, o partneriai pradėjo vartoti didelius kiekius alkoholio.
Barbaros vyras neatlaikė tokio ritmo ir mirė, o jų bendras sūnus nusprendė persikelti gyventi pas mamą. Netrukus jos sūnus Antony „Tony“ Baekeland nužudė motiną. Neaišku, ar dėl to, kad ji buvo Brookso Baekelando žmona, kuri buvo Bakelito plastiko išradėjo Leo Baekelando anūkė.
Šiuolaikiniame pasaulyje kraujomaiša yra smerkiama visuomenės, ir nors apie tai rašoma knygose, kalbama filmuose, žmonės supranta, kad tai yra tabu. Jei pora, palaikanti artimus šeimos ryšius, vis dėlto nuspręs tuoktis, ji negalės kreiptis į santuoką registruojančią įstaigą. Nors kraujomaiša vis dar pasitaiko, ji nebėra įprasta ir netgi draudžiama visuomenės. Forumuose galima rasti žmonių nuomonių apie tokias santuokas ir jos visos yra identiškos: „Kažkoks siaubas, tai nenormalu!“, „Aš niekada to nebūčiau padaręs“ , „Kaip galima ištekėti už savo brolio?“ ir panašiai. Todėl jei vis dėlto žmonės nusprendžia intymiai suartėti, paprastai, jie kruopščiai slepia tokius šeimos santykius.
Moralinė kraujomaišos pusė yra ginčytinas klausimas. Kiekvienas turi teisę jausti, todėl jokių emocijų neįmanoma pavadinti draudžiamomis.
Tačiau medicinos ir genetikos požiūriu viskas aišku. Dėl kraujomaišos tarp artimų giminaičių gimsta nesveiki palikuonys. Kraujo maišymas sukelia daugybę genetinių ligų. Laimei, šiandien visa tai galima numatyti. Poros, kurios yra artimi giminaičiai, gali apsilankyti pas genetiką ir atlikti daugybę tyrimų, kad išsiaiškintų, kokių galimų anomalijų vaikas turės ir kokia tikimybė. Visai gali būti, kad problemų nebus.
„YouTube“ vaizdo įrašas, en.wikipedia.org nuotraukos
