Žmonės turi vieną nepaprastą išskirtinį bruožą: jų burną supa itin jautrus ir lengvai sužeidžiamas rausvas audinys. Kokia jo paskirtis.  Lūpos tarsi papildoma detalė mūsų veide: kartais jos išdžiūsta,  žiemą neretai sutrūkinėja, neretai būna, kad netyčia įsikandame.  Juk paukščiai apseina ir be jų. O vėžlių lūpos taip sukietėjo, kad jos taip pat virto snapais. Ir nors dauguma žinduolių turi lūpas, mes, žmonės, esame išskirtiniai, nes ir mūsų lūpos ypatingos ir yra labai svarbios. Taip svarbios, kad net turime susitaikyti su pavojumi netyčia prikąsti apatinę lūpą, nors tai ir labai skauda!

 

Lūpų prispaudimas prie lūpų padeda pašalinti įtampą ir nervingumą

Pirmasis lūpų naudojimo įgūdis atsiranda nuo pat gimimo. Tai yra gebėjimas žįsti. Iš tikrųjų šis įgūdis yra labai svarbus žmogaus išgyvenimui, todėl jis patenka į „primityvių refleksų“ kategoriją. Kitaip tariant, mes gimstame sugebėdami žįsti ir tam nereikia jokių treniruočių. Tai galioja beveik visiems žinduoliams.

Čiulpimo refleksas suteikia naujagimiams galimybę maitintis motinos pienu. Vaizdžiai kalbant, kai tik kas nors paliečia naujagimio lūpas, įsijungia čiulpimo refleksas. Nors po to pagrindinis darbas tenka liežuviui, lūpos vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį, stipriai uždengdamos mamos spenelį, kad kūdikis galėtų nuryti.

Tai reiškia, kad žindymas ar maitinimas iš buteliuko nėra pasyvus būsimo kūdikio elgesys. Šis procesas yra labiau panašus į sudėtingą šokį, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį, o evoliucija yra sumanus choreografas. Ir pagrindinė šio šokio dalis priklauso lūpoms.

Žinoma, lūpos vaidina svarbų vaidmenį valgant maistą, taip pat ir kalbant. Kalbotyroje lūpomis artikuliuojami garsai arba tie burnos ir gerklų taškai, kuriuose nutrūksta oro srautas iš plaučių. Ar atkreipėte dėmesį, kad tik sudėjus lūpas,  galėsite  ištarti raides „p“, „b“ ir „m“. Ir kad reikia paspausti apatinę lūpą prie viršutinių dantų, norint, kad skambėtų „f“ arba „v“.  Tuo tarpu norint  ištarti garsą „w“ , liežuvio galas turi atsidurti gomuryje, o lūpos – kuo arčiau viena kitos, suformuodamos siaurą tarpą, per kurį praeina oras.

Žinoma, lūpos mums yra naudingos daugeliu atvejų.

Sakoma, kad kalba yra esminė žmogaus gyvenimo dalis, bet ne tokia maloni kaip bučinys. Bučiavimo paprotys nėra visuotinis, nors jis būdingas beveik 90 proc. pasaulio kultūrų. Pats Charlesas Darwinas, evoliucijos teorijos autorius, atkreipė dėmesį į tai, kad yra kultūrų, kuriose akivaizdžiai trūksta papročių keistis bučiniais. „Mes, europiečiai, esame taip įpratę bučiuotis ir tokiu būdu reikšti meilę, jog atrodo, kad tai yra įgimta žmoguje“, – rašė jis knygoje „Apie emocijų išraišką žmoguje ir gyvūnuose“. Bet iš tikrųjų taip nėra.

Nors bučiavimosi įprotis nėra visuotinis, vis dėlto jis turi biologines šaknis, jungiančias tiek paveldėtus impulsus, tiek išmoktą elgesį. Beje, bučiuojasi ir gyvūnai. Pavyzdžiui, šimpanzės keičiasi bučiniais kaip susitaikymo po kovos ženklu, o bonobos (pigmėjų šimpanzės) taip pat liežuviais bučiuojasi.

2008 metais Amerikos mokslinio žurnalo „Scientific American“ skyriuje „Protas ir smegenys“ rašytojas ir dokumentinių filmų kūrėjas Chipas Waltersas paskelbė straipsnį „Lūpų jungtis: kodėl mes bučiuojamės?“. Cituodamas britų zoologą Desmondą Morrisą,  straipsnio autorius teigia, kad bučinys kyla iš primatų įpročio kramtyti maistą prieš perduodant jį savo jaunikliams. Pavyzdžiui, šimpanzių patelės yra žinomos dėl to, kad kramto maistą, prieš ryjant, prispaudusios lūpas prie mažiausių jauniklių lūpų, kad maistas galėtų patekti į burną.

Anot straipsnio autoriaus, lūpų prispaudimas prie lūpų taip pat padeda pašalinti įtampą ir nervingumą. Lūpų stimuliacijos derinys su maisto skonio pojūčiu ir net paprastas žmonių prisilietimas vienas prie kito lūpų galiausiai sukelia malonumo jausmą. Pridėkite prie to nervų galūnių gausą lūpose ir turėsite paruoštą ekstazės receptą.

 

Bučiniai skatina keistis kūno kvapais

Žmogaus lūpos yra labai imlios. Smegenų dalis, atsakinga už prisilietimo ar prisilietimo atpažinimą, taip pat yra lytėjimo pojūtis, vadinama somatosensorine smegenų žieve. Čia gaunami ir apdorojami visų kūno vietų lytėjimo pojūčiai. Kiekvienas jų turi savo skyrių. Jos dydis atspindi receptorių skaičių, o ne odos paviršių, kurį galima paliesti. Pavyzdžiui, krūtinės ar pilvo srityje pojūčių apimtys yra palyginti nedidelės.  Tuo tarpu rankų ir lūpų pojūčiai yra milžiniški. Tiek rankos, tiek ir lūpos atlieka tą pačią funkciją – tai viena pagrindinių priemonių geriau suprasti pasaulį.

Žinomo tyrėjo Gordono Gallupo teigimu, kultūrose, kurios nežino apie bučiavimąsi, seksualiniai partneriai gali pūsti vienas kitam į veidą, laižyti, žįsti ar  net trintis į veidą prieš pradėdami lytinius santykius. Tačiau vadinamasis „eskimų bučinys“ nėra skirtas tiesiog trinti nosimis. Jo uostymo tikslas yra keitimasis kvapais. Tai yra kaip malonus būdas užuosti partnerio romantinius ketinimus.

Gallupas atliko eksperimentą su vienos kolegijos studentais. Tyrėjas ir jo kolegos nustatė, kad pagrindinis metodas, kurio kolegijos studentės išsiaiškino, ar jų partneriai gerai bučiuojasi, buvo pagrįstas cheminiais žymenimis, skoniu ir kvapu. Tyrimo dalyvės teigė, kad rečiau mylisi su vyru, prieš tai nepasibučiavę. Nepriklausomai nuo to, žmonės turi feromonų, (t.y. medžiagos, kurias išskiria organizmas, ypač  stiprinantis lytinį potraukį) ar ne, bučiniai skatina keistis kūno kvapais, kurie pateikia informacijos apie tokius dalykus, kaip, tarkime, pirminę švarą.

Per kitą savo tyrimą Gallupas uždavė respondentams klausimą: „Ar jūs buvote kada nors atsidūrę  situacijoje, kai iš pradžių pajutote seksualinį potraukį, bet po pirmojo bučinio pastebėjote, kad susidomėjimas dingo?“ Tyrimo dalyvių  – 59 proc. vyrų ir 66 proc. moterų atsakė teigiamai.

Nors Gallupo tyrimai, panašu, apsiribojo tik Amerikos studentais, palyginimai su tarpkultūriniais ir gyvūnų tyrimais rodo, kad artimas kontaktas bučiuojantis, suteikia galimybę tinkamai užuosti vienas kitą. Nesvarbu, mes tai žinome ar ne,  bet  bučiavimasis leidžia mums padaryti išvadas apie galimą suderinamumą su trokštamais. Štai ko verta staiga įtrūkusi lūpa ar atsitiktinis šios padidėjusio jautrumo mūsų kūno dalies įkandimas.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą