sniegopilys.lt
Austras Franzas Reicheltas nebuvo lakūnas ir visiškai nesusijęs su aviacija – jis buvo tik siuvėjas ir darbavosi siuvykloje. Tačiau Reichelto siela reikalavo kažko daugiau. Jis norėjo sukurti kažką išskirtinio, kas tarnautų žmonijai net ir po jo mirties.
Ir jis pasiekė savo – tapo vienas parašiutizmo pradininkų, pramintas „Skraidančiu siuvėju“, kuris žuvo išbandydamas savo pagamintą parašiutą.
Nusprendė, kad atėjo laikas įgyvendinti tai, apie ką jis taip ilgai svajojo
Tuo metu, kai Franzas sugalvojo idėją, kuriai jis paaukojo savo gyvenimą, aviacija sparčiai vystėsi. Žmonės visą laiką apie tai kalbėjo, o tarpusavyje besivaržantys laikraščiai rašė apie pilotams dažnai nutinkančias avarijas. Tačiau Franzas Reicheltas nebijojo jo tykojančių pavojų, o galvojo, kaip sukurti tokį kostiumą, kuris galėtų pasitarnauti ir kaip parašiutas, jei lėktuvas su keleiviais imtų kristi?
Nuo tos akimirkos Franzo Reichelto gyvenimas nebebuvo toks, kaip anksčiau – jis bus šių minčių apsėstas iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos.
Bet apie viską iš eilės.
Franzas Reicheltas gimė Wegstadtlo mieste, Austrijos-Vengrijos imperijoje (dabar Čekijos teritorijoje) 1878 metais spalio 16 d. Būdamas 20 metų jis atsisveikino su tėvais ir mylimomis seserimis ir persikėlė gyventi į Paryžių, kuris jį visada traukė.
Paryžiuje jaunas vyras gana greitai susitvarkė savo naują gyvenimą. Reicheltas atidarė siuvėjų dirbtuves, kurios buvo itin populiarios tarp tų austrų, kurie, kaip ir pats Reicheltas, emigravo į Paryžių. Jau tada, pasinėręs į idėją sukurti parašiuto kostiumą, Reicheltas dažnai įsitraukdavo į diskusijas su savo klientais, karštai patikindamas, kiek jo išradimas gali pakeisti pasaulį.
Būsimasis išradėjas svajojo į šį pasaulį atnešti ką nors puikaus ir reikšmingo.
1907 metais Reicheltas išsinuomojo butą trečiame aukšte Paryžiuje Gaillono gatvėje ir galiausiai nusprendė, kad atėjo laikas įgyvendinti tai, apie ką jis taip ilgai svajojo.
1909 metais Franzas Reicheltas gavo Prancūzijos pilietybę ir tapo visateisiu šio šalies piliečiu. Dabar jo vardas prancūziškai buvo François.
1910 metų liepą naujasis Prancūzijos pilietis Francois Reicheltas pradėjo kurti parašiuto kostiumo modelį. Kad idėja pavyktų, kūrėjui reikėjo įsitikinti, kad kostiumas nebūtų per sunkus ir pilotas galėtų jį saugiai vilkėti, nesijausdamas nepakeliamas. Bet tuo pačiu jis turėjo būti funkcionalus, kitaip jis nebūtų atitikęs sumanytos idėjos paskirties.
Todėl parašiuto kostiumas buvo siūtas pusiau iš vandeniui atsparaus audinio, pusiau iš šilko. Taip pat kostiume buvo įmontuoti strypai ir guminiai dirželiai, kurie tarnavo kaip mechanizmas ir kuriam padedant, pilotas galėjo išskleisti parašiutą ir išgelbėti savo gyvybę.
Žinoma, išradimas reikalavo jį išbandyti. Tačiau Franzas neskubėjo rizikuoti žmonių gyvybėmis tokiame ankstyvame etape, todėl šią misiją atliko jo dirbtuvėse gyvenusios jūrų kiaulytės.
Pirmieji eksperimentai pavyko gana gerai: išsiskleidė parašiuto kostiumas ir jūrų kiaulytė gana švelniai nusileido ant žemės, nė kiek nesusižalodama.
Tačiau Franzas Reicheltas buvo nepatenkintas parašiutinio kostiumo svoriu. Šiame kūrimo etape jis buvo labai sunkus ir nepatogus, todėl vargu ar kuris nors pilotas būtų norėjęs jį užsidėti. Todėl Reicheltas ir toliau tobulino savo išradimą, tikėdamasis, kad vieną dieną jam pavyks pasiekti tikrąjį tikslą.
Tačiau lengvesni, labiau tinkami kostiumai, kaip jam atrodė, kartas nuo karto žlugo. Negana to, eksperimentai vienas po kito ėmė žlugti. Reicheltas net pats kelis kartus tapo eksperimento dalyviu – užsitempė ant savęs dar vieną kostiumo pavyzdį, užlipo ant pasirinkto pastato stogo ir be baimės nušoko žemyn. Pirmą kartą jis šoko iš 10 metrų aukščio ir tik apdairiai paklota šiaudų krūva jį išgelbėjo nuo traumų. Antrą kartą jam pasisekė mažiau. Reicheltas iššoko iš aštuonių metrų aukščio ir susilaužė koją. Tačiau šios nesėkmės neatbaidė Franzo Reichelto noro sukurti tobulą parašiuto kostiumą. Atvirkščiai, jis tik pasirūpino, kad kitą kartą aukštis būtų didesnis – bent 50 metrų, kad parašiutas turėtų daugiau laiko visiškai išsiskleisti. Todėl Eifelio bokštas jam atrodė kone idealus šiam tikslui.
Todėl Franzas Reicheltas kreipėsi į vyriausybę su pareiškimais, kad jam būtų leista atlikti eksperimentą Eifelio bokšte.
Valdžia leido išbandyti parašiuto kostiumą nuo Eifelio bokšto
1911 metais pulkininkas Lalance‘as parašė prancūzų aviacijos klubui, kad yra pasirengęs sumokėti 10 tūkst. frankų kiekvienam, kuris sugebės išrasti saugų ir lengvą parašiutą (sveriantį ne daugiau kaip 25 kilogramus). Viskam buvo suteiktas solidus terminas – treji metai. Reicheltas uoliai puolė į mūšį, laikė tai likimo ženklu ir tikėjo, kad šį kartą jam pasiseks. Žinoma, išradėją ne mažiau domino ir solidus piniginis prizas.
Tik po metų Prancūzijos valdžia leido Reicheltui išbandyti parašiuto kostiumą nuo Eifelio bokšto. Tai atsitiko 1912 metų vasario pradžioje. Nelaukdamas, kol Prancūzijos valdžios institucijos pakeis savo sprendimą, Franzas Reicheltas savo skrydį numatė vasario 4 dieną.
Visi manė, kad Reicheltas vėl atliks eksperimentus su savo įprastais bandomaisiais „manekenais“.
Tačiau viskas įvyko daug drąsiau ir tragiškiau.
Numatytą dieną Franzas Reicheltas su dviejų draugų kompanija 7 val. ryto atvyko į Eifelio bokšto papėdę. Lauke buvo lengvas šaltukas – apie nulį laipsnių, o pilotas bandytojas jau buvo apsirengęs kostiumu. Liudininkai ir žurnalistai iškart suprato, kad Franzas Reicheltas pats ruošiasi šokti, nes su juo manekenų nebuvo.
Visas žiūrovų dėmesys buvo nukreiptas į Franzo Reichelto kostiumą. Jis buvo labiau panašus į apsiaustą su dideliu šilkiniu gobtuvu ir atrodė tik kiek didesnės apimties nei įprasti drabužiai. Kostiumas nevaržė jo dėvėtojo judesių.
Reichelto draugai bandė jį atkalbėti nuo tokio rizikingo žingsnio. Jie maldavo jo nueiti į dirbtuves, paimti manekenus ir su jais eksperimentuoti. Tačiau Franzas Reicheltas taip tvirtai tikėjo, kad jo išradimas, kurio kūrimui jis paskyrė nemažai savo gyvenimo metų, pasiteisins, kad net negalėjo įsivaizduoti, kad kažkas gali nutikti.
Kažkuris iš atėjusių tą dieną prie Eifelio bokšto, paklausė Reichelto, ar jis panaudotų kokį nors saugos trosą, jei parašiutas neišsiskleistų. Tačiau Franzas Reicheltas buvo tvirtas savo apsisprendimu. „Noriu pats atlikti eksperimentą ir be apgaulės, nes ketinu įrodyti savo išradimo vertę“, – atsakė jis.
Vienas iš Franzo Reichelto draugų, kuris iš pirmų lūpų buvo susipažinęs su parašiutais, baiminosi, kad parašiuto kostiumas nespės išsiskleisti per tokį trumpą laiką.
Policija susitarė su Reicheltu dėl jo nusileidimo vietos ir ją atitvėrė, kad pašaliniai netyčia neatsidurtų ten.
Franzas Reicheltas kartu su dviem savo draugais ir operatoriumi, kuris turėjo užfiksuoti istorinę akimirką, užkopė ant pirmosios Eifelio bokšto platformos, esančios šešiasdešimt metrų nuo žemės. Tiesa, jis ten pateko ne iš karto.
Iš pradžių jie nenorėjo leisti Reichelto ant platformos. Paaiškėjo, kad bokšto sargybinis vis dar negavo iš policijos leidimo kopijos, kurią Reicheltas gavo savo eksperimentui vykdyti. Ir tik paskambinus telefonu pareigūnui, šis nesusipratimas buvo išspręstas.
Laikrodis rodė 8 valandą ryto.
Jau buvo susirinkusi minia žiūrovų, kurie su neslepiamu smalsumu laukė šios neįprastos istorijos baigties.
Franzas Reicheltas šalia tvoros pasistatė stalą, ant kurio pasistatė taburetę, ir užlipo ant šios paprastos konstrukcijos. Po to jis užkėlė vieną koją ant turėklų. Giliai įkvėpęs Reicheltas žvilgtelėjo į Senos upę, kuri atsivėrė prieš jo akis, nusišypsojo ir, atsispyręs nuo tvoros, nušoko žemyn. Buvo 8.22 val.
Parašiuto kostiumas, kuriuo jo išradėjas taip tvirtai tikėjo, deja, bet iki galo neišsiskleidė. Beveik iš karto (galbūt dėl ledinio vėjo gūsių) kostiumas apsivijo Reicheltą, kuris nukrito ant žemės kaip akmuo. Mirtis įvyko akimirksniu.
Žmonės nuskubėjo prie Reichelto tikėdamiesi, kad jam dar bus galima kuo nors padėti. Jo akys buvo plačiai atmerktos, o iš burnos, nosies ir ausų tekėjo kraujas.
In memory
33 metų Franzas Reicheltas buvo nuvežtas į Neckerio ligoninę, kur ir buvo oficialiai paskelbta jo mirtis.
Gydytojai nustatė, kad Franzui Reicheltui buvo sulaužyta dešinė ranka ir koja, lūžo kaukolė ir stuburas. Nelaimingas išradėjas neturėjo nė vienos galimybės išgyventi.
Kitą dieną visi Paryžiaus laikraščiai buvo pilni pasakojimų apie Franzo Reichelto mirties šuolį. Keturi laikraščiai netgi paskelbė nuotraukas, darytas likus kelioms sekundėms iki jo mirties. Laikraščių publikacijose jis buvo vadinamas visaip: vieni jį laikė kvailiu ir neatsakingu, kiti manė, kad jis išprotėjo, dar kiti žavėjosi jo tikėjimu savo išradimu. Tačiau kai kurie galvojo, kad Reicheltas iš anksto žinojo, jog parašiutas neišsiskleis, bet sąmoningai žengė šį žingsnį, nes galiausiai suprato, kad idėja, kuri buvo visos jo egzistencijos prasmė, niekada neišsipildys.
Taigi kas buvo Franzas Reicheltas? Ambicingas išradėjas, norintis bet kokia kaina nušluostyti nosį savo konkurentams, ar žmogus, kuris savo išradimu norėjo išgelbėti daugelio žmonių gyvybes?
En.wikipedia.org, Reddit, Twitter nuotraukos
