. Archyvo nuotrauka

Teigiama, kad seksas yra ne tik malonus ir įdomus reikalas, bet ir labai naudingas. Nuolat kalama į galvas, kad reikia siekti seksualumo, o jo nebuvimas turėtų kelti nerimą, kaltę ar net gėdą. Todėl nenuostabu, kad dabar aseksualumo tema tampa derlinga dirva įvairioms spėlionėms ir baisioms pasakoms atsirasti. Taigi, bandysime išsiaiškinti ir išsklaidyti  aseksualumo mitus.

 

 

Pirmas mitas: aseksualumas yra fizinis ar psichologinis sutrikimas

Aseksualus žmogus nejaučia jokio potraukio kitų žmonių atžvilgiu arba jo potraukis yra itin žemas.  Kultūrose, kur sekso trūkumas vertinamas kaip vienas ligos simptomų, kelia nerimą. Kitaip tariant,  aseksualumas lengvai įvardijamas kaip liga. Todėl jei laikote save aseksualiu, tikriausiai ne pirmą kartą darote šias netaktiškas prielaidas. Iš tikrųjų  aseksualumas nėra įtrauktas į garsųjį Tarptautinę ligų klasifikacijos sąrašą, nes tai nėra nei psichologinis sutrikimas, nei liga.

Pavyzdžiui, smurtą  ar seksualinį išnaudojimą vaikystėje patyręs vaikas užaugęs taip pat gali būti  aseksualus.  Taip pat nėra priežastinio ryšio tarp aseksualumo  ir fizinių kūno savybių.

Antras mitas: aseksualai paprastai nėra suinteresuoti bendrauti su kitais žmonėmis

Aseksualumas pagal apibrėžimą nereiškia uždaro gyvenimo būdo. Kaip ir bet kuris kitas asmuo, aseksualas gali būti ekstravertas ar intravertas ir sudaryti socialinį ratą, priklausomai nuo jų temperamento, charakterio ir poreikių. Pavyzdžiui, jiems lengva bendrauti darbo temomis. Jie neturi jokių sunkumų dėl socializacijos. Turi daug pažįstamų, draugų, kuriuos pažįsta nuo vaikystės, juos vertina, nes jiems nieko nereikia aiškinti.

Trečias mitas: aseksualai nemėgsta žmogaus kūno

Teigiama, kad aseksualams  nesuprantamas svetimas kūno kaip troškimo objekto suvokimas, seksualinio patrauklumo akcentavimas. Bet tai visiškai nereiškia, kad aseksualams  kito žmogaus kūnas sukelia nemalonių emocijų arba yra tabu tema.

Greičiau priešingai – kito žmogaus kūnas jiems būna tyrimo objektas (bet ne seksualinis). Kitaip tariant, jiems  patinka analizuoti, tyrinėti žmogaus charakterį pagal jo išvaizdą, nes nori kuo daugiau sužinoti apie tą žmogų.

Ketvirtas mitas: aseksualai yra nelaimingi dėl sekso trūkumo

Kaip jau minėta, aseksualumas nėra savo poreikių slopinimo rezultatas. Gyvuoja nuomonių, kad ilgalaikis sąmoningas susilaikymas gali neigiamai paveikti sveikatą. Iš tikrųjų šiuo klausimu  nėra patikimų tyrimų rezultatų. Taip pat  kaip ir duomenų apie aseksualumo įtaką gyvenimo kokybei.

Aseksualumas veikiau patogi būsena, nes  jie ir patys negali tiksliai nurodyti, kodėl nenori sekso.  Niekada neturi noro užmegzti santykių su kuo nors ir tiek.  Jie tiesiog žingsnis po žingsnio eina į tai, kuo yra.

Penktas mitas: aseksualumą reikia slėpti

Kaip ir  apie daugelį kitų lyčių tapatybių,  taip ir apie aseksualumą viešai nėra įprasta kalbėti.  Informacijos apie aseksualumą trūkumas yra palanki dirva stereotipams ir spekuliacijoms atsirasti, kurių šiandien gausu tiek virtualiose diskusijose, tiek diskriminacinėse socialinėse praktikose.

Viena vertus, taip nutinka dėl to, kad aseksualai neaptarinėja savo asmeninių santykių tarpusavyje, nes vertina asmeninę erdvę. Kita vertus, matydami, kaip spaudžiami homoseksualai, kad  negali sukurti visavertės šeimos „natūralia“ prasme ir draudžiama turėti vaikų tos pačios lyties poroms, aseksualai mintyse prisijungia prie jų.

Šeštas mitas: aseksualumas nėra diskriminuojamas

Ši prielaida jau yra tam tikra diskriminacijos forma. Aseksualumas dažnai nuvertinamas neigiant jo egzistavimą arba pateikiant jį kaip ligą.

Aseksualus gyvenimo būdas  nėra įvardijamas kaip jokios tapatybės nebuvimas. Nors aseksualams ir jų problemoms  spręsti taip pat ne visada skiriama pakankamai dėmesio.

Šiandien daug daugiau dėmesio skiriama sekso temai. Todėl žmonės, kurie tuo neužsiima, jaučiasi tarsi būtų kuo nors prasikaltę. Dėl tos pačios priežasties kartais kyla nemalonių situacijų,  kurios kartais net erzina, nes nežino kaip elgtis. Aseksualai galvoja, kad  kiti žmonės paprasčiausiai netiki aseksualumu. Žmogui daug lengviau patikėti, kad jis nepatinka kitam žmogui, nei kad  aseksualus žmogus jo paprasčiausiai nenori.

Septintas mitas: aseksualumas ir celibatas yra vienas ir tas pats

Tarp aseksualumo ir celibato yra reikšmingų skirtumų. Žmonės, priėmę celibatą, patiria seksualinį potraukį, tačiau yra priversti jį slopinti ir susilaikyti nuo intymių santykių dėl religinių ar kitų priežasčių. O aseksualai nejaučia kitų žmonių traukos.

Be to, aseksualumo nereikėtų painioti su seksualiniu susilaikymu – priverstiniu ar savanorišku sąmoningu seksualinės veiklos ribojimu. Žinomas reiškinys „nekaltybės saugojimas iki vedybų“ tėra susilaikymo apraiška, tačiau šiuo atveju žmogus sąmoningai slopina seksualinius impulsus.

Be to, manoma, kad  tuo pačiu aseksualai, atsisakydami sekso, paaukoja savo jausmus ir meilę.  Iš tikrųjų aseksualams nėra aukojimasis, kai atsisako su kuo nors artimai bendrauti. Nes auka yra tada, kai atsisakai to, ko tau reikia, kas tau patinka. Aseksualai paprastai jaučiasi labai patogiai vieni. Nes vienas dalykas yra tiesiog susitikti su kuo nors  ir pasikalbėti, o kitas dalykas – kai santykiai apima nuolatinį kito žmogaus buvimą šalia.

Aštuntas mitas: aseksualai, užmezgę artimus santykius, nustoja būti aseksualūs

Daugelis aseksualų iš tikrųjų dažnai  būna priversti pakeisti savo seksualinį elgesį, kad įtiktų mylimam žmogui ar dėl vaikų. Tačiau pačiam aseksualui tai gali būti nemaloni ar net traumuojanti patirtis.

Porose, kur vienas partnerių yra aseksualus, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp vienas kito poreikių ir norų. Tačiau priversti antrąją pusę keisti seksualinį elgesį, patiriant emocinį ar fizinį spaudimą, reiškia smurtą prieš ją. Lygiai taip pat, kaip primygtinai reikalauti turėti lytinių santykių su aseksualiais asmenimis yra smurtas. Kita vertus, kai užmezgate santykius su aktyviai seksualiu žmogumi, tada tikriausiai žinote, kas jūsų laukia…

Devintas mitas: aseksualumas yra nauja tendencija

Aseksualumo tema nėra nauja. Istorijoje galima rasti pakankamai pavyzdžių, kai žmonės laikėsi nelytinio gyvenimo būdo, nors formaliai savęs nelaikė aseksualiais. Tai G. H. Andersenas, I. Kantas, I. Newtonas ir kiti.  Nors pats „aseksualumo“  terminas iš tikrųjų pasirodė palyginti neseniai. Pirmieji aseksualumo tema nagrinėti tyrimai  buvo  XX amžiaus viduryje. Pagrindiniame veikale „Žmogaus seksualinis elgesys“  mokslininkas ir tyrinėtojas Alfredas Kinsey‘is seksualinės orientacijos skalėje išskyrė „X“ kategoriją, kuriai priklauso žmonės ir kurių seksualiai netraukia kiti. 1977 metais mokslininkas  T. Johnsonas sukūrė  aseksualias ir antierotiškas moteris: dvi nematomas grupes, kur galbūt pirmą kartą žmogaus aseksualumo tema buvo  taip atvirai nagrinėjama.

1994 metais Didžiojoje Britanijoje  atlikti didelės apimties tyrimai parodė, kad 1 proc. respondentų niekada nejautė seksualinio potraukio kitam.

Tuo tarpu Kanados mokslininko Anthony Bogarto aseksualumo darbų serija patvirtino, kad daugiau nei 60 milijonų žmonių pasaulyje yra aseksualūs.

Dešimt mitas: aseksualai tiesiog nerado tinkamo žmogaus arba pasirinko netinkamą

Šie neįtikėtinai atkaklūs stereotipai kyla aptariant bet kokią „netipinę“ lyčių tapatybę. Aseksualumas  taip pat nėra išimtis. Be to, niekas kitas, išskyrus patį asmenį, negali užtikrintai teigti, jis yra  aseksualus ar ne. Kalbėdamas apie savo aseksualumą, žmogus patvirtina savo seksualinę tapatybę ir prašo jai pagarbos, o ne patarimo, kaip „išspręsti šią problemą“.

 

parengta pagal youthkiawaaz.com

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą