Bodomo ežero paslaptis neatskleista iki šiol: taip ir neaišku, kas pasiglemžė trijų jaunų žmonių gyvybes

1960 metais birželio 4 d. 18-metis suomis Nilsas Gustafssonas išvyko į stovyklavietę Espo mieste, Suomijoje, praleisti laiko su draugais. Kartu su juo buvo 18-metis Seppo Antero Boismanas, jo mergina 15-metė Anja Tuulikki Myaki ir Gustafssono mergina 15-metė Maila Irmeli Björklund.  Paaugliai Bodomo ežero pakrantėje pasistatė palapinę, kurioje linksminosi, kalbėjosi, gėrė. Vėlai vakare jie nuėjo miegoti.

Vienintelis, išgyvenęs šį siaubingą įvykį, neprisimins jokių naujų detalių

Kitą rytą abu vaikinukai  išėjo pasivaikščioti aplink ežerą ir  gėrėjosi gamtos vaizdais. Grįždami jie pastebėjo  savo suplyšusią ar nupjautą palapinę. Netoli palapinės jie pamatė aukštą, šviesiaplaukį vyrą, kuris greitai dingo miško tankmėje. Vaikinai nesureikšmino to, ką pamatė, ir toliau vaikštinėjo.

Vėliau tą pačią palapinę aptiko jau atklydę uogautojai. Lauke gulėjo sumušti Gustafssonas ir Björklund. Mergina nekvėpavo. Boismanas ir Myaki buvo rasti viduje, ant jų kūnų buvo matyti durtinės žaizdos. Nilas Gustafssonas išgyveno, nepaisant patirtų sužalojimų. Policijai pasiteiravus, kas atsitiko, jis tegalėjo pasakyti, kad „pasirodė juodai apsirengusi vaiduokliška figūra ryškiai raudonomis akimis ir užpuolė juos“.

Praeis daug metų, bet vienintelis, išgyvenęs šį siaubingą įvykį, neprisimins jokių naujų detalių, ir toliau pasakos tą patį.

Suomija buvo šokiruota šios žmogžudystės. Anksčiau nieko panašaus nebuvo, tačiau dabar, žinodami, kad valdžiai nepavyko surasti nusikaltėlio, tėvai vaikų vienų neišleido į lauką ir uždraudė vaikščioti sutemus.

Viskas pasikeitė 2004 metais kovo mėnesį. Praėjus beveik pusei amžiaus, DNR įrodymai suteikė prokurorams pagrindą sulaikyti įtariamąjį, kuris, jų teigimu, turėjo žmogžudysčių motyvą. Jų įtariamasis buvo Nilsas Gustafssonas.

Kai 1960 metais į nusikaltimo vietą atvyko Suomijos policija, Gustafssonas buvo prastos būklės – sulaužytas žandikaulis, daugybė sumušimų ir smegenų sukrėtimas. Jis negalėjo prisiminti nieko, išskyrus savo pasakojimą apie antgamtinę figūrą. Remiantis kad ir nenuosekliais Gustafssono parodymais, policijos pareigūnams vis dėlto pavyko sudaryti įvykių chronologiją.

Birželio 4 dieną grupė draugų dviračiais nuvažiavo prie Bodomo ežero – populiarios stovyklavimo ir žvejybos vietos, esančios maždaug 16 kilometrų nuo Helsinkio. Gustafssono batai, dėl nežinomos priežasties, buvo rasti beveik už kilometro nuo palapinės. Nusikaltimo vietoje žmogžudystės ginklas nerastas. Išpuolį įvykdė nenustatytas asmuo, išpjaudamas palapinę, o viduje gulėjo paaugliai. Gustafssonas ir  jo mergina Björklund buvo rasti už palapinės, matyt, bandė išlįsti ir pabėgti.

1960-aisiais Gustafssono dalyvavimas šioje tragedijoje net nebuvo svarstomas. Jis taip pat nebuvo ir suimtas. O per ateinančius kelerius metus atsirado  ir keli įtariamieji. Pirmasis įtariamasis buvo Carlas Gilströmas. Jis pardavinėjo maistą stovyklavietėje ir buvo žinomas kaip itin agresyvus, dažnai ginčydavosi su stovyklautojais dėl keliamo triukšmo ir paliekamų šiukšlių. Buvo kalbama, kad Gilströmas iš piktumo gadindavo palapines ir net apmėtydavo turistus akmenimis, jei būdavo ypač blogos nuotaikos. Vaikinas nusižudė 1969 metais. Spėjama, kad prieš mirtį jis prisipažino įvykdęs žmogžudystes būdamas neblaivus, tačiau policija teigė, kad Gilströmas negalėjo padaryti nusikaltimo. Pasak žmonos ir draugų, tą vakarą jis buvo namuose. Jo prisipažinimas buvo laikomas bandymu patraukti psichiškai ne visai stabilaus žmogaus dėmesį.

Policija turėjo dar vieną įtariamąjį – Penttį Soineneną kuris prisipažino įvykdęs žmogžudystes būdamas kalėjime pagal kitokį kaltinimą. Tačiau policija jo ryšio su įvykiais prie Bodomo ežero nenustatė ir atmetė jį kaip įtariamąjį. Kitas įtariamasis buvo vardu Hansas Assmannas. Gydytojas Jorma Palo policijai sakė, kad kažkuriuo momentu po žmogžudysčių Assmannas atvyko į Helsinkio chirurginę ligoninę nešvariais drabužiais, išteptais tarsi krauju. Anglų kalba pateikiamuose pranešimuose apie nusikaltimą nenurodoma, kodėl jis kreipėsi į gydymo įstaigą. Tačiau policija vėliau atmetė Assmanną kaip įtariamąjį, nes jis turėjo tvirtą alibi.

Grėsė įkalinimas iki gyvos galvos, bet sumokėta 55 tūkst. Eurų moralinė žala

Tada policija  ir ėmėsi Nilso Gustaffsono. Jo atžvilgiu buvo panaudotas tais laikais populiarus hipnozės metodas. Nilsas hipnozės metu papasakojo, kaip išgirdo merginų riksmus ir kaip vyras peiliu perpjovė palapinę. Anot Nilso, užpuolikui buvo 20–30 metų. Kadangi septintajame dešimtmetyje kriminaliniuose tyrimuose naudojama hipnozė buvo nauja ir mažai ištirta technika Suomijoje, šis eksperimentas buvo labiau vertinamas kaip pramoga, o ne tvirtas įrodymas. Gydytojas Hannu Lauerma pareiškė, kad hipnozės paveiktas žmogus ne visada pateikia tikrą informaciją, nes  jis tada tarsi sapnuoja.

Dešimtmečius Bodomo ežero paslaptis liko neišspręsta. Devintajame dešimtmetyje Suomijoje visoje šalyje buvo tik viena teismo medicinos laboratorija, todėl seni nusikaltimai nebuvo tiriami DNR metodu.

Bodomo ežero žmogžudystė buvo peržiūrėta tik 2004 metais Šalies Nacionalinio tyrimų biuro nusikaltimų laboratorijos teismo medicinos ekspertai ištyrė Nilso Gustafssono batus ir ant jų aptiko aukų kraujo. Pastebėtina, kad ant batų nebuvo paties Gustafssono kraujo. Paaiškinimas, anot pareigūnų, buvo toks, kad jis pats užpuolė draugus, paskui nusiavė batus (todėl buvo taip toli nuo palapinės – beveik per vieną kilometrą), o paskui susižalojo, kad atrodytų tarsi jis buvo užpultas.

Tyrėjai teigė, kad Gustafssonas užpuolė draugus, kilus smarkiam konfliktui. Pro palapinę dviračiu važiavusi liudininkė teisme tikino mačiusi, kaip Gustafssonas ir Boismanas ginčijasi. Be to,  Gustafssonas atrodė stipriai girtas. Galbūt jo mergina Björklund pradėjo flirtuoti su Boismanu, o tai ir sukėlė Nilso agresiją. Ji buvo labiausiai sužalota. Policija spėja, kad Gustafssonas buvo išmestas iš palapinės. Galbūt po to, kai susimušė su Boismanu, ir buvo sulaužytas žandikaulis. Tada grįžo, peiliu prapjovė palapinę ir puolė draugus. Palapinės pjūviai buvo laikomi negiliais, o tai buvo keista, turint omenyje, kaip sunkiai buvo sužalota likusi grupė.

Espo apygardos prokuroras patikėjo šia istorija. Gustafssonas buvo apkaltintas ir jam grėsė įkalinimas iki gyvos galvos, jei bus pripažintas kaltu. Tačiau jo advokatė Riitta Leppiniemi įrodinėjo, kad Gustafssono kraujo  būta palapinėje. Todėl net darant prielaidą, kad Gustafssoną  stipriai sumušė Boismanas, jis nebūtų galėjęs nužudyti trijų žmonių. Leppiniemi sukritikavo ir turisto, girdėjusio keiksmažodžius, parodymus, tačiau tiek metų apie tai tylėjęs.

2005 metais teisme policijos pareigūnas Markku Tuominenas pareiškė, kad Gustafssonas po sulaikymo kažkodėl pasakė keistą frazę: „Kas padaryta, tas padaryta“. Tačiau Gustafssonas neigė sakęs šiuos žodžius ir dar kartą pakartojo savo liudijimą, kuriuos išsakė prieš daugiau nei 50 metų. Jis nieko  daugiau neprisiminė, išskyrus tai, kad buvo išvykęs žvejoti su Boismanu ir kad tarp jų nebuvo jokio konflikto. Teismas galiausiai padarė išvadą, kad nebuvo pakankamai įrodymų Gustafssonui nuteisti, nes praėjo per daug laiko, kad susidarytų tikslus įvykių vaizdas. Nilsas buvo išteisintas. Vyriausybė Gustaffsonui atlygino 55 tūkst. Eurų moralinę žalą.

Nuo 1960 metų birželio įvykių praėjo daugiau nei 60 metų. Žmogžudystė prie Bodomo ežero tapo išskirtiniu Suomijos ženklu. Sukurta begalė filmų. Viena įmonė net pradėjo gaminti alų su šio ežero vandeniu.

Kai kurie Suomijoje stebėjosi, jei Gustafssonas neprisimena, kas atsitiko, tada kaip jis žinojo, kad nepadarė nusikaltimo? Kitas klausimas, kodėl Nilso batai buvo taip toli nuo palapinės? O kas galėtų būti tas žmogus, kurį vaikinai pamatė išeinantį iš palapinės? (tais metais Gustafssono plaukai buvo šviesūs).

Bodomo ežero žmogžudystės vis dar yra viena žinomiausių Suomijos paslapčių, o nusikaltėlio tapatybė vis dar yra paslaptis.

parengė Vytautė Jogailaitė