Ar žinote, kodėl neturėtumėte savęs kutenti?

Pabandykite dabar pat pakutenti save. Ar tai sukelia juoką? Tikriausiai ne. Keista: kai kas nors kitas tai daro, jūs pratrūkstate juoku ir paprašote liautis, bet jūsų pačių bandymai nueina niekais, rašo „Science News“.

Kūnas praktiškai ignoruoja šiuos pojūčius

Esminis dalykas yra tas, kad mūsų smegenys veikia ne tik kaip informacijos imtuvas – jos nuolat bando numatyti, kas nutiks toliau. Pagrindinis vaidmuo šioje istorijoje tenka smegenėlėms – nedidelei sričiai pakaušyje, atsakingai už motorinę koordinaciją.

Kai nusprendžiate save pakutenti, nutinka štai kas: smegenys siunčia signalą jūsų rankos raumenims ir tuo pačiu metu siunčia to signalo kopiją smegenėlėms, kurios akimirksniu apskaičiuoja, kokie pojūčiai turėtų atsirasti. Jos žino jūsų rankos judesio kryptį, prisilietimo jėgą ir greitį bei tikslų smūgio momentą. Todėl smegenėlės iš anksto „įspėja“ somatosensorinę žievę – smegenų dalį, kuri apdoroja prisilietimą: „Tai bus mūsų pačių prisilietimas, nieko ypatingo, nereikia jaudintis.“ Dėl to kūnas praktiškai ignoruoja šiuos pojūčius, suvokdamas juos kaip nereikšmingus.

Ši filtravimo sistema yra gyvybiškai svarbi. Įsivaizduokite, jei smegenys vienodai stipriai reaguotų į visus prisilietimus. Mus be galo trikdytų ir blaškytų drabužių trintis, plaukų šukavimas į veidą, mūsų pačių žingsniai ar rankų judesiai. Todėl smegenys išmoko filtruoti informaciją, gaunamą iš mūsų kūno, kad galėtume sutelkti dėmesį į tikrai svarbius signalus iš išorės. Pavyzdžiui, plėšrūno žingsnius ar pavojingo vabzdžio zvimbimą.

Tas pats principas taikomas ir kitoms mūsų gyvenimo sritims. Negalite savęs nustebinti savo „Bu!“ ir nustebinti savęs dovana, kurią supakavote patys.

Netikėtumo elementas vis tiek būtinas

Bet ar galima apgauti savo smegenis? 1999 metais Londono universiteto koledžo mokslininkai uždavė šį klausimą ir atliko įdomų eksperimentą. Dalyviai patraukė svirtį, ir speciali robotinė ranka pakuteno jų delnus. Kai delsa buvo labai trumpa, poveikis išliko silpnas – smegenys vis tiek galėjo numatyti rezultatą. Tačiau jei delsa buvo net trečdalio sekundės, prognozė sutriko, o „savęs kutenimas“ buvo beveik toks pat stiprus, kaip ir įprastas kutenimas. Kuo ilgesnis delsimas, tuo intensyvesnis pojūtis. Tačiau netikėtumo elementas vis tiek būtinas.

Kai mus kutena kažkas kitas, situacija kardinaliai pasikeičia. Smegenys negauna jokio įspėjimo – jos nežino, kada ar kur įvyks prisilietimas. Todėl už jutimus atsakinga smegenų sritis reaguoja smarkiai. Suaktyvėja visas neuronų tinklas, prisilietimas suvokiamas kaip potenciali grėsmė, o tai sukelia gynybinę reakciją – mes krūptelime ir nusijuokiame.

Kad suprastume, kodėl tokia sistema reikalinga, pažvelkime į tai iš evoliucijos perspektyvos. Visa tai logiška. Lengvas prisilietimas prie pažeidžiamų vietų gali rodyti, kad oda ropoja vabzdys, todėl mūsų protėviai turėjo greitai reaguoti, kad išvengtų įkandimo ar užsikrėtimo. Juokas, reaguojant į tokius kutenimo pojūčius, padeda sušvelninti situaciją ir praneša kitiems, kad pavojaus nėra.

Taigi, jei negalite savęs pakutenti, džiaukitės. Tai ne vabzdžio liga, o gerai subalansuotos nervų sistemos požymis. Smegenėlės veikia kaip vidinis filtras, atmetantis nereikalingą informaciją ir padedantis mums sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu.