sniegopilys.lt
Ankstyvą rytą senjorė Birutė skubėjo pas gydytoją į polikliniką. Žiūri, prie atliekų konteinerių trypčioja du vežėjai ir dar dvi moterys: kažką įdėmiai apžiūrinėja, šūkalioja ir skėsčioja rankomis. Priėjo prie jų ir Birutė. Ir pamatė, kad guli padėtas ant skuduro nuogo, vyriškos lyties kūdikio lavonėlis. Odelė nusilupusi vietomis, berniukas pamėlęs.
Atlikdavo abortus ir visiškai nejausdavo nei kaltės, nei sąžinės graužaties
Pasakojo, kad užsikišo kanalizacija ir gyventojai iškvietė avarinę. Darbininkams valant kanalizaciją tam reikalui skirta specialia žarna, kažkas įstrigo ir užsikišo. Pakrapštė įrankiu ir kažką užkabino! Galvytę įtraukė į žarną, o kūnelis įstrigo.
– Kas per kvailė, nesugebėjusi laiku padaryti aborto! Tempė iki paskutinio, pagimdė ir nužudė juk jau žmogų! – pyko viena moteris
Kita mėgino prieštarauti:
– Juk abortas taip pat nuodėmė!
– Tai nereikia laukti dvylikos savaičių, kol jis pradės judėti, anksčiau atsikratyk!
„Kiek metų praėjo, o aš iki šiol prisimenu tą berniuką: gimė sveikas, gražus, akytės užmerktos, lūpytės „kaspinėliu“ sučiauptos, nosytė kaip sagutė – neišpasakytas gražuolis, merginos paskui bėgiotų! – sakė Birutė.- Bet jo motina pagimdė namuose, įmetė į unitazą ir nuleido vandenį, kaip išmatas.
Moteris neslepia ir ji praėjusi tokią gyvenimo mokyklą ir tokiais pat „protingais“ patarimais buvo auklėjama. Abejingai atlikdavusi abortus, visiškai nejausdama nei kaltės, nei sąžinės graužaties. O tos šeimos, kurios susilaukdavo daugiau vaikų, buvo laikomos nepasiturinčiomis, vos ne asocialiomis. „Ko tie ubagai taip dauginasi“, – sakydavo ne vienas.
Tais laikais spiralės buvo dar naujovė, todėl ne viena Birutės draugė gyrėsi, gydytoja įdėjo spiralę ir rami galva – patikima ir saugu. Ir jokių abortų, jokių nuodėmių.
O kiek kitų moterų galvojo, kad joms nereikia jokių kontracepcijos priemonių, nes moka saugotis, bet ne vienai iš jų neretai baigdavosi abortu. Tarp jų buvo ir Birutė. Moteris pasakojo, kaip ji atsidūrė ligoninėje dėl eilinio aborto. Tuo metu greta gulėjusi lovoje moteris pasakojo, kad dabar jos duktė pas močiutę kaime.
- – Kai gimdžiau dukrytę, sapnavau sapną, kad maitinant ją, staiga pakilo viesulas, išplėšė man ją iš rankų ir nunešė …
Bet netrukus pasigyrė:
– Mes dabar su vyru gudresni – nebereikia vaikščioti pas gydytojus, nes patys vaistais sukeliame abortą.
– Tai kaip jūs čia atsidūrėte? – paklausė Birutė.
– Iš kvailumo… Tempėme gumą, galvojome – gimdyti – negimdyti, o paskui ir vaistai nebepadėjo. Gimdžiau namuose. Vyras stipriai truktelėjo vaikui už galvytės ir vos nenutraukė. Pradėjau smarkiai kraujuoti, išsigando, kad galiu mirti ir iškvietė „greitąją“. Kai atvažiavo, aš jau buvau pagimdžiusi, bet jie vis tiek liepė važiuoti…
Pasakojo, kaip kokia herojė, atlikusi žygdarbį.
Netekusi dukters prisiekė – kiek kartų pastos, tiek ir gimdys
Praėjo gal treji ar ketveri metai. Birutė susitiko gatvėje nėščią moterį, kuri vedėsi už rankos dar netvirtai vaikščiojantį berniuką. Birutė pažino moterį, prisiminusi, kad palatoje greta buvo jų lovos. Pasisveikino. Įsikalbėjo.
- – Tada, kai grįžau iš ligoninės, gavau telegramą, kad mano dukrelę suvažinėjo sunkvežimis. Palaidojome. Ir aš prisiekiau Dievu, kad jei pastosiu, būtinai gimdysiu. Kiek pastosiu, tiek ir gimdysiu, – sakė nėščioji.
Daugiau jos Birutė nebuvo sutikusi. Nežino, kaip ji toliau gyveno, ar sąžiningai pildė pažadą, duotą Aukščiausiajam. Gal vis dėlto atėjo į protą…
„Bet ne ką geresnė ir aš už ją! – galvojo Birutė. – Ko tiktai nedariau su savimi, kad tik negimdyti“. Moteris prisipažino nešiojusi iš karto du kibirus, pilnutėlius vandens, šokinėjusi nuo daržinės stogo, pirtyje kaitindavosi tol, kol nugriūdavo be sąmonės. O dar kiek kartų kažkokį deginantį skystį gėrė! Bet be ligoninės neapseidavo. Pačiai „išsivalyti“ nepavykdavo, tekdavo kreiptis į gydytojus…
Pirmam abortui ryžosi, kai buvo jau trijų mėnesių nėštumo. Tada ligoninėse oficialiai „nedarė“ abortų. Buvo gėda ir nenorėjo, kad kas nors sužinotų. Bet užtat visada galima buvo susitarti. Štai ir Birutė susitarė. Akušerė patarpininkavo, perdavė pinigus gydytojai. Ši išleisdama tarė:
- – Jei reikės, kreipkitės, visada padėsiu!
Po to vos vilkdama kojas moteris grįžo į nuomojamus namus. Žiūri į veidrodį – visa pamėlusi! Galvoja, viskas: greičiausiai infekcija, kraujo užkrėtimas. Manė, pati išsigydys, bijojo kviesti greitąją, nes žinojo, kuo tai gali baigtis atlikusiai nelegalų abortą.
Ryte reikėjo važiuoti į darbą. Šiaip ne taip nuslinko iki autobusų stotelės. Vos užlipo tais keliais laipteliais į autobusą. Aplink daug žmonių, o ją suėmė pragariškas skausmas! Kažkuris užleido jai vietą atsisėsti. Susilenkė dvilinka, susiėmė už pilvo ir važiavo… Darbe raitėsi iš skausmo ant grindų. Ėmė smarkiai kraujuoti. Kolegės išsigando, iškvietė greitąją pagalbą ir išvežė į ligoninę.
Šiaip ne taip užropojo ant ginekologinės kėdės. Gydytojai negailėjo jai piktų ir karčių žodžių! Pasakė, dar kiek ir būtų iškeliavusi Anapilin…
