sniegopilys.lt
Dennisui Martinui liko mažiau nei savaitė iki septintojo gimtadienio. Jis, kaip ir bet kuris kitas vaikas, jo laukė su dideliu nekantrumu. Tačiau ištikusi nelaimė nutraukė berniuko svajones, kuris, greičiausiai, nesulaukė šios ilgai lauktos dienos…
Berniukas apsidžiaugė, kad jį pasiėmė į žygį
Dennisas Lloydas Martinas gimė 1962 metais birželio 20 d. Amerikoje. Jis gyveno Noksvilyje, Tenesyje su savo tėvais ir vyresniuoju broliu Douglasu. Dennisas taip pat turėjo senelį Clyde‘ą Martiną, kurį berniukas tiesiog dievino. Martinų šeima buvo draugiška, turėjo daug šeimos tradicijų. Ir viena iš šių tradicijų buvo žygiai.
1969 metais birželio 13 d. Denniso tėvas Williamas Martinas, vyresnysis brolis Douglasas ir senelis Clyde‘as išvyko į vieną iš šių kelionių, kurios sutapo su Tėvo diena.
Jie nuvyko į „Great Smoky Mountains“ nacionalinį parką, žinomą kaip labiausiai lankomą nacionalinį parką Jungtinėse Amerikos Valstijose. Maršrutas buvo toks: iš uždaro „Cades Cove“ slėnio jie turėjo eiti į „Russell Field“ taką.
Dennisas apsidžiaugė, kad jį pasiėmė į žygį, nes anksčiau dažnai būdavo paliekamas namuose. Mat tėvai bijojo, kad dėl jauno amžiaus neatlaikys kelionės sunkumų. Taigi, norėdamas įrodyti, kad yra tikras vyras, Dennisas atkakliai ištvėrė pirmąją žygio dieną ir nė kuo nesiskundė.
Kitą dieną, 1969 metų birželio 14-ąją, Martinų šeimos keliai susikirto su draugais iš Luizianos, su kuriais susitarė tęsti kelionę kartu. Buvo nuspręsta vykti į „Spence Field“ – Alpių pievą vakariniuose dūminguose kalnuose, populiarią dėl spalvingo kraštovaizdžio.
Per vieną iš pertraukų, apie 16.30 val., Dennisas ir Douglasas Martinai, taip pat kiti vaikai, nusprendė „išdurti“ suaugusiuosius. Jie nubėgo į mišką ir ten pasislėpė. Williamas Martinas akies krašteliu matė, kaip berniukai šnabždasi, o paskui slapstėsi miške, bet neteikė tam didelės reikšmės.
Apskritai, berniukai planavo pirmiausia pasislėpti, o paskui tyliai prisėlinti prie suaugusiųjų, kad juos kaip reikiant išgąsdintų. Kai berniukai garsiai juokėsi ir išdykavo miške, mažiausio iš vaikų, šešiamečio Denniso, nebuvo su jais.
Dennisas nepasirodė ir vėliau. Suaugusieji ir vaikai pradėjo nerimauti. Jie garsiai šaukė Dennisą, apžiūrėjo visas vietas, kur berniukai slapstėsi kiek anksčiau. Bet vaikas dingo kaip į vandenį. Nors vos prieš kelias minutes Williamas Martinas už vieno krūmo aiškiai pamatė raudonus sūnaus marškinėlius.
Berniuko tėvas Williamas Martinas bėgo tris kilometrus nesustodamas artimiausiu taku, kol išaušo, tikėdamasis, kad jo šešerių metų sūnelis negalėjo nueiti taip toli per tokį trumpą laiką.
Supratęs, kad be gelbėtojų pagalbos jie nieko daugiau negali padaryti, o su išoriniu pasauliu neturi ryšio, Denniso senelis Clyde‘as Martinas nuėjo gerus 14 kilometrų, kol pasiekė reindžerių gelbėjimo stotį – „Rangers Park“. Į stotį jis spėjo atvykti tik po devintos valandos vakaro.
Likusieji, kol atvyko gelbėtojai, toliau savarankiškai ieškojo Denniso, desperatiškai tikėdamiesi rasti jį gyvą ir nesužalotą.
Sutemus ant Didžiųjų dūminių kalnų prasidėjo audra. Smarki liūtis užklupo tokia jėga, kad per kelias valandas išplovė takus ir sunaikino visus Denniso Martino pėdsakus. Be to, naktį pastebimai atvėso – temperatūra nukrito iki 10 laipsnių šilumos.
Dingusio vaiko paieška buvo pradėta kitą dieną, penktą valandą ryto, tačiau jas gerokai apsunkino praėjusi liūtis ir tirštas rūkas.
Nacionalinio parko gelbėjimo tarnyba subūrė 30 žmonių komandą. Tuo pat metu žinia apie kalnuose dingusį vaiką taip greitai pasklido po rajoną, kad prie paieškų prisijungė savanoriai, kurių buvo daugiau nei 200 žmonių. Ir netrukus paieškų komandą, be parkų prižiūrėtojų, sudarė studentai iš netoliese esančių kolegijų, ugniagesiai, policijos pareigūnai, nacionalinės gvardijos nariai, kelios gelbėtojų komandos, skautai ir apie septyniasdešimt žaliųjų berečių. Įvykio vietoje taip pat dirbo sraigtasparniai, kurie bandė aptikti mažojo Denniso pėdsakus iš aukščio. Kasdien paieškų plotas vis didėjo.
Įpusėjus paieškoms prie upelio buvo aptikti žmogaus pėdų pėdsakai
1969 metais birželio 20 d. Denniso Martino tėvas Williamas Martinas pasikalbėjo su parko prižiūrėtojais apie sūnaus paieškas. Tą pačią dieną, kai Dennisui turėjo būti 7 metai, jo paieškose dalyvavo 800 žmonių, o kitą dieną jų buvo jau 1400.
Kadangi iki to laiko Denniso nebuvo ištisą savaitę, o vietovėje, kurioje jis dingo, buvo gausu stačių šlaitų, daubų ir laukinių gyvūnų, gelbėtojai pradėjo suprasti, kad vargu ar pavyks rasti vaiką gyvą.
Nepaisant gerų žmonių ketinimų, kurie norėjo padėti surasti Denisą, tačiau didelis neorganizuotas savanorių gelbėtojų būrių skaičius iš tikrųjų tik labai trukdė ieškoti. Žmonės dažnai negalvodami klaidžiojo pirmyn ir atgal, naikindami bet kokius galimus vaiko pėdsakus.
Denniso Martino šeima iš nevilties paskelbė 5000 JAV dolerių atlygį (atitinka 36 tūkst. JAV dolerius 2022 metais) už bet kokią informaciją apie jų sūnų. Žinoma, tai iškart pritraukė sukčius, kurie norėjo pasipelnyti iš svetimo sielvarto. Nelaimingi tėvai, buvo pasiruošę griebtis už bet kokios gijos, o aferistai varžėsi tarpusavyje, tvirtindami esantys „liudininkai, kurie matė vaiką“ ar „tiksliai žinantys, kur yra Dennisas“.
Įpusėjus paieškoms prie upelio buvo aptikti žmogaus pėdų pėdsakai. Vienas pėdsakas buvo plikos pėdos, o antrasis buvo arba iš oksfordo batų (kuriuos avėjo Dennisas), arba teniso batų. Tačiau gelbėtojai tam neteikė didelės reikšmės – jie nusprendė, kad pėdsakai priklauso vienam iš skautų. Po daugelio metų buvęs parkų prižiūrėtojas rašytojas Dwightas McCarteris sakė, kad kojų atspaudai greičiausiai buvo Denniso Martino, nes nė vienas skautas neieškojo vaiko basomis.
1969 metais birželio 22 diena, kai nuo berniuko dingimo buvo praėję 8 dienos, gelbėtojai ir savanoriai iššukavo 150 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, tačiau rezultatų nepasiekė.
Po dienos, 1969 metų birželio 23-ąją, Denniso Martino motina vis dar tikėjo, kad jos sūnus bus rastas gyvas.
Iki to laiko buvo svarstomos dvi pagrindinės vaiko dingimo versijos. Pirmoji buvo ta, kad Dennisas pasiklydo ir mirė pirmą naktį. Antroji – alkanas lokys ar šernas jį užpuolė ir pasiėmė kūną su savimi.
Vis dėlto paieškos dalyviai labiau tikėtina laikė pirmąją versiją.
Tačiau įpusėjus paieškoms atsirado dar viena versija. Turistas Haroldas Kay‘us pranešė, kad Denniso Martino dingimo dieną jis ir jo šeima išgirdo „garsų siaubingą šauksmą“, o kiek vėliau išvydo taku bėgantį nemalonios išvaizdos vyrą. Vyriškis įsėdo į baltą automobilį ir juo nuvažiavo.
Policija į šiuos parodymus nežiūrėjo rimtai, nes nerado tai patvirtinančių faktų. Be to, Haroldas Kay‘us buvo maždaug už 8 kilometrų nuo tos vietos, kur paskutinį kartą buvo matytas Dennisas Martinas.
Birželio 29 dieną paieškos Didžiųjų Dūminių kalnų nacionaliniame parke buvo oficialiai nutrauktos.
Daugiau įrodymų šioje byloje atsirado tik 1985 metais. Vyras, nelegaliai skynęs ženšenį, pranešė, kad maždaug penkis kilometrus nuo kalvos, kur ir dingo Dennisas, aptiko vaiko skeletą. Jis aiškino anksčiau į policiją nesikreipęs, nes baiminosi, kad už neteisėtą ženšenio rinkimą Nacionaliniame parke pateks į kalėjimą.
Ši žinia parko prižiūrėtoją paskatino suburti trisdešimties patyrusių gelbėtojų komandą ir atidžiai apžiūrėti liudininko nurodytą vietą. Bet kad ir kaip kruopščiai jie ieškojo, skeletas nebuvo rastas.
Nuo Denniso Martino dingimo praėjo 52 metai, todėl niekas seniai neturėjo iliuzijų rasti gyvą berniuką, tiksliau, dabar vyrą. Tačiau galbūt vaiko palaikus vieną dieną aptiks aplinkiniai.
„YouTube“ stopkadrai, „Twitter“ nuotraukos
