„Emocinė kraujomaiša“ dažnai atsiranda šeimose, išgyvenančiose skyrybas. Daugumai vyrų ir moterų skyrybos yra sunkus išbandymas. O tada čia pat yra vaikas, pasiruošęs suteikti tiek besąlyginės meilės, garbinimo, priėmimo ir emocinio pasitenkinimo, kiek jums reikia. Tai pagunda, kuriai beveik neįmanoma atsispirti. Archyvo nuotrauka

Tikriausiai žinote, kas apskritai yra kraujomaiša – ji įvyksta, kai tarp giminaičių, tos pačios šeimos narių, užsimezga romantiški ar seksualiniai santykiai. Daugeliu atvejų, ypač kai kalbama apie vertikalų kraujomaišą (tarp skirtingų kartų žmonių: tėvų ir dukterų, senelių ir anūkų), ji yra neteisėta arba bent jau labai griežtai smerkiama. Bet kas yra emocinė ar psichologinė kraujomaiša? Kokie čia subtilumai? Ar tai taip pat neteisinga ir pavojinga? Išsiaiškinkime.

 

Tėvai elgiasi su vaikais kaip draugai

Tai reiškinys, kai tėvai naudoja vaiką kaip romantišką partnerį. Ne seksualine, o psichologine prasme. Pavyzdžiui, jie gali prašyti vaiko emocinės paramos, kurią sveikesnėje situacijoje suteiktų partneris. Taip pat dalijasi „suaugusiųjų“ informacija su vaiku. Pavyzdžiui, skųsdamiesi asmeniniu gyvenimu: „Visi vyrai yra idiotai, dukra, ir tavo tėtis toks pat“. Taip pat prašydami patarimo dėl asmeninio gyvenimo ar darbo, dažnai sakydami tokius dalykus kaip „mums nereikia nieko kito“, „tu esi mano pagrindinė moteris / pagrindinis vyras mano gyvenime“. Taip pat kalbėdami apie finansines problemas šeimoje, prireikus, prašydami pagalbos, prašydami emocinės paramos. Taip pat komentuodami vaiko seksualumą ir patrauklumą (tai labai pavojinga, arti seksualinės prievartos). Tėvai elgiasi su vaikais kaip draugai: jokių ribų ar taisyklių, asmeninės istorijos, kurių ne visada nori žinoti, galbūt net konkurencija (ypač tarp motinų ir dukterų) – tarsi neturėtų mamos ar tėčio, užtat turi vyresnį draugą, kuris yra šaunus ir linksmas. Tai sutrikdo sveiką santykių dinamiką. Nors būti „draugais“ su vaikais ir palaikyti su jais šiltus santykius yra gerai, tėvų ir vaikų santykiuose egzistuoja ir turėtų būti hierarchija: tėvas yra atsakingas, rūpinasi, puoselėja ir saugo. Ypač kai vaikas mažas. Toks elgesys, kaip išvardyta aukščiau, sutrikdo šią dinamiką ir atitinkamai kenkia vaiko saugumo jausmui. Galima paklausti: kaip vaikas gali susidoroti su tokiu emociniu stresu? Kokį patarimą gali duoti mažylis? Atsakymas: vaikai yra pernelyg atsakingi. Jie yra egocentriški tikrąja to žodžio prasme: jie tiki, kad pasaulis sukasi apie juos, ir jei kas nors negerai, tai yra jų kaltė.

 

Kartais dėl to susiklosto gana keisti santykiai

Todėl daugelis vaikų po tėvų skyrybų išsiugdo kaltės jausmą, kad tėvai juos paliko dėl jų. Vaikai taip pat yra labai lankstūs emociškai: jiems labai reikia tėvų ir jie yra pasirengę padaryti beveik viską, kad tėvai visada būtų šalia ir juos mylėtų. Todėl jie prisitaiko prie tėvų poreikių – vaiko psichika yra labai lanksti. Kartais dėl to susiklosto gana keisti santykiai. Pavyzdžiui, kai vaikas jau paaugęs,  jis tebemiega su mama ar tėčiu, jis neturi jokių fizinių ribų (pavyzdžiui, priešingos lyties tėvas – arba, beje, jo paties – gali įeiti į vonios kambarį, kol vaikas maudosi). Ir visi mano, kad tai normalu. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai iš tėvų pusės ir vaikas tai menkai supranta. Čia slypi sunkumas: vaikas, augęs tokioje šeimoje, ilgą laiką gali nesuprasti, kad kažkas iš esmės jų santykiuose su tėvais kada nors buvo blogai. Jie gali tai neigti, nes iki tam tikro amžiaus vaikas viską, kas vyksta tėvų namuose ir ką tėvai daro vaikui, suvokia nekritiškai, tarsi tai būtų būtina visatos taisyklė ir taip ir turėtų būti. Be to, nepaisant šios dinamikos skausmingumo ir neigiamų pasekmių vaikui, išliks ir teigiamų prisiminimų: apie tai, koks artimas buvote emociškai su mama ar tėčiu arba kaip vaikas jautėsi suaugęs ir pasitikintis savimi, rūpindamasis emociškai silpnu tėvu ir jį saugodamas.

 

Sunkumai suvokiant asmeninę tapatybę

Tačiau augant tokioje šeimoje, pažeidžiamas vaiko saugumo jausmas. Jis labai greitai bręsta emociškai, prisiima pareigas, kurių neturėtų prisiimti, o natūralūs jo amžiaus poreikiai – žaisti, tobulėti, bendrauti su bendraamžiais, smalsauti ir tyrinėti save bei pasaulį – yra ignoruojami. Dėl to formuojasi tokie bruožai kaip, pavyzdžiui, per didelė atsakomybė, perfekcionizmas, nerimas (netgi jausmas, kad pasaulis iš esmės nesaugus), nesugebėjimas atsipalaiduoti ir mėgautis, nuolatinis nepasitenkinimas savimi: kad ir ką darytų, daro ne taip, nejaučia, kad gali atitikti kokius nors reikalavimus.

Kitos pasekmės gali būti: sunkumai atsiskiriant nuo tėvų; sunkumai suvokiant asmeninę tapatybę: kas aš esu, ko noriu; problemos užmezgant draugiškus ir romantiškus santykius su bendraamžiais; sunkumai išlaikant ribas (leidžiate, kad jūsų ribos būtų pažeistos, arba pažeidžiate kitų, arba abu); vienatvės, izoliacijos jausmas; kaltė ir gėda, netgi kaltė dėl savo egzistavimo; žema savivertė, nepilnavertiškumo jausmas.

Tai taip pat turi įtakos suaugusio vaiko romantiškų partnerių pasirinkimui, nes mes ieškome romantiškų partnerių vadovaudamiesi principu: „Aš patyriau kažką panašaus savo biologinėje šeimoje – tai reiškia, kad taip kuriami artimi santykiai.“ Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, mergaitė gali bendrauti su priklausomybę turinčiais asmenimis, azartinių lošimų mėgėjais ir tinginiais, kurie tampa jai tik našta.

 

Dažnai atsiranda šeimose, išgyvenančiose skyrybas

Kaip suprasti, kad šeimoje būta „psichologinės kraujomaišos“? Yra Vaikystės emocinės kraujomaišos skalė (EVIS), paskelbta 2021 metais. Ją sudaro šie teiginiai: Kai vaikystėje iškildavo problemų ar sunkumų, turėjau elgtis brandžiau nei mano tėvai; duodavau tėvams patarimų, kai jie turėjo romantiškų sunkumų; Kai tėvai ginčydavosi, palaikydavau kito žmogaus pusę ir jį ar ją gyniau arba to buvo tikimasi; Kai tėvai ginčydavosi, turėdavau įsikišti ir padėti jiems išspręsti problemą; Tėvai kreipdavosi į mane pagalbos dėl emocinio streso; Po ginčo guodžiau vieną iš tėvų; Siekdamas išlaikyti šeimos harmoniją, prisiėmiau pareigas, kurios buvo netinkamos mano amžiui; Negaliu sakyti, kad man patiko vaikystė; Mano tėvų poreikiai buvo svarbesni nei mano; Pavydėjau savo draugų santykiams su jų tėvais; Manau, kad emociškai subrendau anksčiau nei mano bendraamžiai, kad geriau palaikyčiau savo tėvus; Prisiėmiau didžiąją dalį namų ruošos pareigų.

Šių teiginių buvo prašoma įvertinti skalėje nuo 1 (niekada) iki 5 (visada) ir įvertinti pagal tai, ar dauguma teiginių tiksliai apibūdina vaikystę.

„Emocinė kraujomaiša“ dažnai atsiranda šeimose, išgyvenančiose skyrybas. Daugumai vyrų ir moterų skyrybos yra sunkus išbandymas. O tada čia pat yra vaikas, pasiruošęs suteikti tiek besąlyginės meilės, garbinimo, priėmimo ir emocinio pasitenkinimo, kiek jums reikia. Tai pagunda, kuriai beveik neįmanoma atsispirti. Panaši dinamika dažnai kyla šeimose, kuriose yra tik vienas iš tėvų ir keli vaikai. Tuomet vyriausiajam vaikui priskiriamas „vyro“ arba „žmonos“ vaidmuo, nes tėvams reikia palaikymo. Taip pat labai sunku išlaikyti ribas, kai atrodo, kad gyvenimas griūva, ir kai labai pykstama ant išėjusio partnerio. Todėl net ir tariamai „geri tėvai“ gali pradėti neigiamai kalbėti apie išėjusį partnerį arba klausti vaiko, ką jie labiau myli, arba siekti patikinimo, kad „aš esu geras tėvas“.

 

Labai sunku atsispirti pagundai išnaudoti vaiką

Antras veiksnys yra bet koks rimtas stresas, kai tėvas negali atlikti hierarchinės tėvų funkcijos, nes jau yra labai sunkioje situacijoje. Pavyzdžiui, tai gali būti sunkios skyrybos, neištikimybė, dideli finansiniai sunkumai, antrojo tėvo mirtis, fizinės ir psichinės sveikatos problemos (įskaitant depresiją) arba cheminė priklausomybė.

Kitas veiksnys – palaikančiųjų suaugusiųjų santykių trūkumas. Jei tėvas neturi draugų ar tėvų, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos, vaikas gali pradėti elgtis būtent taip.

Dar vineas labai dažnas veiksnys – augimas šeimoje, kurioje niekada nebuvo patenkinti jų emociniai poreikiai. Ir tada jie susilaukia vaiko – besąlyginės meilės generatoriaus, visiškai paklūstančio jų valiai. Susidūrus su šia situacija, labai sunku atsispirti pagundai išnaudoti vaiką, kad užpildytume tuštumą krūtinėje, kurią praeityje sukėlė meilės ir savigarbos stoka. Svarbu pažymėti: nors tėvas galėjo turėti tam priežasčių, tai paaiškina, bet nepateisina. Tėvas turi būti tėvu. Vaikas visada yra nukentėjusioji šalis.

Todėl svarbu atkreipti dėmesį, kad jei vaikas kelis kartus užklupo mamą verkiančią ir ją paguodė, tai nebūtinai emocinė kraujomaiša ir nebūtinai turės rimtų pasekmių. Tačiau jei tai kartojosi nuolat ir buvo lydima kitų aukščiau aprašytų veiksnių, ir dabar jau suaugęs jaučia tokios vaikystės pasekmes, prasminga kreiptis į psichoterapiją. Terapijos metu galima išsiaiškinti savo jausmus apie tėvus ir vaikystę, suprasti, kokias problemas šiuo metu turite ir kaip jas spręsti bei įgyti patirties palaikant saugius, nuoseklius santykius su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis ir griežtos hierarchijos, tačiau kartu ir priėmimo, supratimo bei palaikymo deriniu – būtent tai (iš dalies) ir turėtų suteikti santykiai su tėvais.

 

Psichologė Angelė Kazlauskienė

________________

Jei norėtumėte užduoti klausimų apie draugystę, tarpusavio (intymius) santykius su vaikinu/mergina, seksualinės orientacijos ir kitais jus dominančiais klausimais, rašykite mums el. pašto adresu: redakcija@sniegopilys.lt

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą