sniegopilys.lt
Olga Sinelnikova niekada nebūtų galėjusi įsivaizduoti, kad vos kelios minutės padalins jos gyvenimą į „prieš“ ir „po“. Moteriai prireikė 24 metų, kad vėl susitiktų su dukra.
Jei Marijos Sinelnikovos istoriją pamatytume filme, manytume, kad tai negali nutikti realiame gyvenime. Tačiau kartais pasaulyje nutinka dalykų, kurių joks scenaristas negalėtų sugalvoti.
Paliko vežimėlį prie parduotuvės durų
„Mano brangioji, pagaliau mes susitikome!“, – Marija Sinelnikova, tai išgirdusi, iš karto nepatikėjo, bet pamačiusi savo mamą, visos abejonės išnyko – jos atrodo labai panašios.
„Ilgus metus buvau Vera. Daugelis mano pažįstamų mane taip ir vadina. Bet aš gerbiu šią istoriją ir susitaikiau su šiuo vardu. Iš tikrųjų aš esu Maša“, – sakė Marija.
Mašos Sinelnikovos istorija yra tikra tragedija, sukrėtusi visą šalį prieš 30 metų. 24 metus dviejų mėnesių kūdikio dingimo paslaptis taip ir liko neišaiškinta. Ji dingo 1996 metais spalio 3 d.: kūdikis buvo pagrobtas iš vežimėlio netoli maisto prekių parduotuvės Toljatyje.
Tą dieną Olga Sinelnikova išėjo pasivaikščioti su mažąja Maša. Mergytė kietai miegojo vežimėlyje, ir norėdama jos netrukdyti, mama nusprendė palikti vežimėlį prie parduotuvės durų.
„Kas gali nutikti per porą minučių?“ – tada savęs paklausė Olga.
Moteris buvo pasinėrusi į malonius darbus: po kelių dienų turėjo būti krikštijama dukrelė. Todėl ruošėsi šventei ir laukė svečių. Reikėjo nusipirkti maisto produktų ir suplanuoti vakarienę. Mama po kelių minučių išėjo iš parduotuvės, bet vežimėlio jau nebuvo.
Olga, siaubo apimta, puolė ieškoti dukters. Ji bėgo gatve pirmyn ir atgal, stabdydama praeivius, tikėdamasi bet kurią akimirką pamatyti vežimėlį. „Galbūt tai kažkieno kvailas pokštas? O gal kūdikis verkė, ir kokia nors geraširdė nusprendė pastumti vežimėlį ir ją paguosti?“, – galvojo moteris. Vienas liudininkų buvo apsaugos darbuotojas: jis matė išsigandusią moterį, paskubomis stumiančią vežimėlį.
Užuomina buvo ir vieno sunkvežimio vairuotojo parodymai: jis matė skubiai nueinančią moterį su vežimėliu.
Buvo sudarytas pagrobėjos fotorobotas. Kitą dieną už dviejų kvartalų nuo įvykio vietos buvo rastas tuščias vežimėlis. Mieste kilo šurmulys: gatvėse buvo platinami tūkstančiai skrajučių, visur buvo iškabinti skelbimai.
Dukters dingimas buvo tikra tragedija
Tada iš Cholstovkos kaimo Uljanovsko srityje pasirodė pirmoji užuomina: slaugytoja prisiminė porą, kuri tą naktį atnešė karščiuojančią mergytę. Kūdikis buvo suvyniotas į rankšluostį, o tai leido manyti, kad buvo pagrobta. Remiantis aprašymu buvo sudarytas antras fotorobotas, tačiau pėdsakai 24 ilgus metus dingo.
Olgai dukters dingimas buvo tikra tragedija. Neviltis, skausmas, depresija – Olga ne kartą svarstė apie savižudybę, tačiau artimiesiems pavyko ją sustabdyti. Žingsnis po žingsnio Sinelnikova atsigavo, nors žaizda širdyje liko. Paguodą ji rado kitose dviejose dukteryse – Aleksandroje ir Ksenijoje. Tačiau Sinelnikovų šeima toliau gyveno nežinomybėje. Jų paskutinė viltis – buvo kreiptis į televizijos programą „Lauk manęs“ 2016 metais.
Po ketverių metų, 2020-aisiais, redakcija gavo laišką iš Liudmilos Starovos, gyvenančios Samaros srityje. Ji sakė, kad galbūt žino, kur yra Maša. Jos giminaitė Vera Lučkina prieš mirtį prisipažino pavogusi mergaitę. Tada kilo gaisras ir reikėjo atkurti visus dokumentus – taip kūdikis tapo jos, pakeitęs mirusį sūnų. Moteris gimdymo metu neteko savo kūdikio. Mat, – ji gimdė namuose, todėl gimdymo namai apie ją nieko nežinojo. Kai įvyko tragedija, ji bijojo, kad vyras ją paliks, ir nusprendė pavogti svetimą kūdikį.
Mažoji Maša buvo pavadinta Vera, ir ji pradėjo gyventi kitokį gyvenimą.
Prisipažino padariusi siaubingą nuodėmę
Olga laidoje „Lauk manęs“ pasakojo, kad per pastaruosius 20 metų ji rašė visoms įmanomoms institucijoms, o laida buvo jos paskutinė viltis. Toljačio meras asmeniškai pasiūlė atlygį už informaciją apie dabar jau 20-metę Mašą. Tačiau vėl tyla.
Vis dėlto būtent laida „Lauk manęs“ padėjo Olgai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko. 2020 metais redakcija gavo Liudmilos Starovos iš Samaros srities laišką. Ji papasakojo, kaip jos giminaitė Vera Lučkina mirties patale prisipažino padariusi siaubingą nuodėmę. Paaiškėjo, kad 1996 metais moters sūnus gimė negyvas. Bijodama, kad vyras ją paliks, ji puolė į neviltį ir pavogė pirmą pasitaikiusį kūdikį. Maždaug metus pragyvenusi Toljatyje, netoli nuo pagrobtos mergaitės tikrųjų tėvų, ji su vyru persikėlė į Uljanovsko sritį. Ten jų namas sudegė kartu su visais dokumentais, todėl mergaitei buvo išduotas naujas gimimo liudijimas Veros vardu.
Laidos redaktoriai merginą rado. Iš pradžių ji tuo netikėjo, bet po įkalbinėjimų sutiko atlikti DNR testą. Rezultatai buvo paskelbti tiesioginiame eteryje: tikimybė, kad Olga Sinelnikova yra jos biologinė motina – 99,9proc.
Jų pirmasis susitikimas įvyko televizijos laidoje, po kurios mama ir dukra praliejo daug ašarų.
„Mano brangioji, tu laukei, tu laukei! Mano mergaite, mano! – sušuko mama, maldaudama atleidimo. – Tu esi visa mūsų, mūsų, mano, mano. Žiūriu į tave taip, lyg būčiau aš pati.“
Pamažu, žingsnis po žingsnio, jos ėmė artimai bendrauti. Tačiau Maša visiškai nepyko ant savo netikros motinos, kuri ją augino – ji mergaitei skyrė visą savo meilę ir rūpestį.
„Ji mane mylėjo ir galėjo viską palikti taip, kaip yra. Tačiau mirties akivaizdoje jai buvo svarbesnė mano ateitis. Ji norėjo, kad vis tiek turėčiau mamą“, – prisipažino Maša.
Pirmasis jų susitikimas po 24 metų išsiskyrimo buvo kupinas ne tik ašarų, bet ir ilgų apkabinimų. Paaiškėjo, kad jų likimai visada buvo susiję. Kažkuriuo gyvenimo momentu ir Olga, ir suaugusi Vera persikėlė gyventi į kaimyninius kaimus Tulos regione. Kitaip tariant, daugelį metų gyveno greta to net nesuvokdamos.
Negalėjo įsivaizduoti, kad dukra taps jos atspindžiu
Nors Olgai ši istorija turi laimingą pabaigą, Vera buvo priversta susitaikyti su tiesa: žmonės, kuriuos ji visada laikė savo tėvais, buvo jos pagrobėjai. Nors ji prisipažino, kad visada jautėsi „kitokia“ ir nepanaši į juos, ji negalėjo to įsivaizduoti. Nepaisant to, jos „įtėviai“, ypač Vera Lučkina, ją mylėjo ir rūpinosi. Pati Maša mano, kad ją pagrobusi moteris prieš mirtį sąmoningai atskleidė tiesą, kad jos „dukra“ neliktų viena pasaulyje.
Po visų šių įvykių buvusios Veros gyvenimas stojo į savo vėžes. Moteris turi savo šeimą: 2020 metais ji ištekėjo, o 2021 metais pagimdė dukrą, kurią pavadino Miroslava. Jos biologinė motina Olga ir jaunesniosios seserys dalyvavo jos vestuvėse. Laikui bėgant Vera susipažino ir susidraugavo su Aleksandra ir Ksenija – seserys labai panašios.
„Esu tokia laiminga. Visi džiaugėsi už mane. Mano giminaičiai, su kuriais gyvenau visą gyvenimą. Ar galite įsivaizduoti, dabar seserų turiu dvigubai daugiau“, – pridūrė Marija.
Olga prisipažino, kad net negalėjo įsivaizduoti, jog jos dukra taps jos atspindžiu. Ji nerimavo, bijojo, kad dukra jos nepriims. Bet viskas klostėsi gerai.
Maša ir jos mama suartėjo. Biologiniai tėvai atvyko lemiamu dukters gyvenimo momentu – ji tuokėsi. Dabar Maša taip pat yra mama: ji pagimdė dukrą Miroslavą. Mergaitė buvo pakrikštyta, nes Olga kartais pagalvoja, kad jei būtų laiku pakrikštijusi savo dukrą, tragedija nebūtų įvykusi.
Vis dėlto sukurti visaverčius ir prasmingus santykius su biologine motina buvo sunku. Jas skyrė daugiau nei du dešimtmečiai, jos gyveno skirtingose šeimose, turėjo skirtingus prisiminimus ir traumas. Nepaisant to, Sinelnikovų šeima, kurią kadaise išskyrė pagrobėja, dabar pamažu, žingsnis po žingsnio, vėl sujungia nutrūkusius bendro likimo siūlus, randa jėgų pamiršti praeitį ir kurti ateitį.
Socialinių tinklų nuotraukos
