Nuo vestuvių iki onkologinės operacijos: sarkoma pasiglemžė gražuolę Kristiną Rachimovą

Žiūrint į 26 metų mėlynakės gražuolės tinklaraštininkės Kristinos Rachimovos nuotraukas, sunku įsivaizduoti kokius nors sunkumus jos gyvenime. Šviesūs plaukai, modelio išvaizda, atvira, spindinti šypsena. Kristinai pasisekė rasti meilę, ir pora neseniai susituokė. Pabaiga galėjo būti: „Jie gyveno ilgai ir laimingai.“ Tačiau vėžys pasiglemžė jauną moterį be jokio gailesčio. Ji desperatiškai ir drąsiai kovojo beveik dvejus metus, bet liga ją įveikė.

 

Sunku buvo įsivaizduoti darnesnę porą: jauna, graži, įsimylėjusi

Kristina gyveno Kazachstane. Kaip ir daugelis žmonių šiomis dienomis, ji rašė tinklaraštį, daugiausia draugams ir pažįstamiems, kuriame dalijosi ryškiomis savo gyvenimo akimirkomis: iš darbo, iš kelionių, iš pasimatymų su mylimuoju Sanžaru.

2023 metais spalio 5 d. Kristina paskelbė jaudinančių nuotraukų seriją su sužadėtuvių žiedu – jos mylimasis pasipiršo. Ir po pusantro mėnesio, gražią 2023 m. lapkričio 23 d. dieną, jie susituokė. Sunku įsivaizduoti darnesnę porą: jauna, graži, įsimylėjusi. Ir geriausia dar priešakyje. Tačiau Kristinos ir Sanžaro laimė nutrūko vos po pusantros savaitės po vestuvių.

Kristina staiga taip susirgo, kad ją teko skubiai hospitalizuoti. Gydytojai diagnozavo dešiniojo inksto Ewingo sarkomą – labai retą ir agresyvų vėžio tipą, kuris plinta į kaulus ir minkštuosius audinius. 2023 m. gruodžio 4 d. jai buvo atlikta skubi dešiniojo inksto pašalinimo operacija, o diagnozė buvo patvirtinta keliose kitose klinikose, įskaitant tarptautines. Iš pradžių Kristina negalėjo patikėti, kad tai iš tikrųjų vyksta su ja. Juk ji jautėsi gerai: taip, buvo dienų, kai ji jautėsi šiek tiek prastai ir pavargusi, bet ji tai priskyrė vestuvių jauduliui ir emocijoms.

Tačiau Kristina gana gerai išgyveno inksto pašalinimą ir diagnozės sukeltą šoką. Praėjus trims mėnesiams po operacijos, iki 2024 metų kovo mėn., gydytojai ją nuramino: pažeistas organas pašalintas ir metastazių nėra. Nuspręsta neskirti chemoterapijos, o tiesiog stebėti jos būklę kas tris mėnesius. Pati Kristina prisipažino, kad net operaciją ji išgyveno lengvai ir pradėjo sveikti. Šalia jos buvo tėvai, jaunesnioji sesuo ir mylimas vyras, kuris niekada nepaliko jos vienos. Jai pavyko grįžti į sportą, susirasti naują darbą ir net atostogauti, mėgaujantis nauju žmonos statusu. Pasak jos, po patirto košmaro šie mėnesiai buvo laimingiausi jos gyvenime.

Tačiau šis periodas truko neilgai. 2024 metais vasaros pradžioje gydytojai pranešė, kad liga progresuoja ir jau paveikė jos kaulus. Metastazės išplito į stuburą. O tada Kristina nusprendė papasakoti apie savo ligą platesnei auditorijai.

 

Išgirdusi žinią, iš po kojų išslydo žemė

„Baisu apie tai kalbėti, bet baisu apie tai ir tylėti. Niekada anksčiau nerašiau dienoraščio ir abejoju, ar net žinau, kaip tai padaryti. Dalinuosi su jumis naujienomis, kurios toli gražu nėra rožinės. Kovoju su vėžiu“, – Kristina paliko įrašą

Jos prisipažinimu, išgirdusi žinią apie daugybines metastazes, jai iš po kojų išslydo žemė.

„Aš šaukiau: „Ne, ne, ne… to negali būti. Nieko nenutiko… Apimta panikos užsirašiau pas visus gydytojus, kuriuos galėjau. O tada tiesiog gulėjau… Visi gydytojai kartojo, kad man diagnozuota labai reta liga, su kuria jie niekada anksčiau nebuvo susidūrę Kazachstane. Buvo nuspręsta taikyti dideles chemoterapijos dozes. Dabar guliu ligoninėje, kad sustiprinčiau imunitetą prieš pradedant gydymą“, – rašė jauna moteris socialiniuose tinkluose.

Žmonės negalėjo ignoruoti Kristinos bėdos. Jos puslapis pradėjo pildytis naujais sekėjais, linkinčiais jai geros sveikatos ir stiprybės įveikti šį išbandymą.

Pradėjus chemoterapiją, Kristinos plaukai pradėjo slinkti. Jai teko atsisveikinti su auksiniais plaukais. Ji nusprendė neslėpti šios akimirkos: vietoj to nuėjo į kirpyklą ir nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame nusikirpo plaukus itin trumpai. Tačiau kirpimas tik pabrėžė harmoningus jos veido bruožus, išryškindamas beribes mėlynas akis ir nepaprastai žavią šypseną. Kristina taip pat norėjo palaikyti tuos, kurie tuo pačiu metu išgyvena sunkų laikotarpį: kovoja su liga arba išgyvena sunkų gyvenimo etapą.

„Mieli, nepasiduokite ir neliūdėkite. Žinau, kad esu stipri. Ir jūs taip pat stiprūs. Kartu mes tai įveiksime“, – rašė ji.

 

Skrydžiai buvo sunkūs, o chemoterapija – dar sunkesnė

Kristina patyrė agresyvią chemoterapiją ir spindulinę terapiją. Kiekvieną dieną ji kentė nepakeliamą skausmą, dėl kurio negalėjo valgyti, judėti ir kalbėti. Tada ji išgirdo gydytojų verdiktą: „Padarėme viską, kas įmanoma. Kazachstane jie daugiau nebegalėjo jai kuo nors padėti.

Moters artimieji nusprendė kreiptis pagalbos į užsienio klinikas, kurios specializuojasi tokiose diagnozėse. Pietų Korėja sureagavo. Ir jos pasekėjai negalėjo ignoruoti Kristinos sunkios padėties. Visas pasaulis, kaip sakoma, rinko pinigus gydymui.

Prasidėjo naujas etapas: skrydis į Korėją, hospitalizacija ir chemoterapija, grįžimas namo, sveikimas – ir tada visas ciklas prasidėjo iš naujo. Skrydžiai buvo sunkūs, o pati chemoterapija – dar sunkesnė. Kristina nuolat jautė skausmą, o nuskausminamųjų vaistų dozės darėsi vis didesnės. Moteris neteko labai daug svorio, nes skausmas neleido jai tinkamai maitintis. Kiekvieną kartą užmigdama ji puoselėjo viltį, kad kitą dieną pabus ir pajus palengvėjimą. Tomis retomis dienomis, kai ateidavo palengvėjimas, Kristina būdavo nepaprastai laiminga. Ji galėjo daryti paprastus dalykus, kurių negalėjo padaryti dėl ligos: pasivaikščioti su šeima, paskaityti knygą ar tiesiog pasikalbėti su artimaisiais – liga išsunkė visas jos jėgas, net kalbėti buvo sunku.

Kitoje kelionėje į Korėją ji pasijuto kritiškai blogai. Skausmas neleido jai net įkvėpti. Paaiškėjo, kad ant stuburo išaugo auglys, spaudžiantis nervų galūnėles. Gydymą teko nutraukti dėl skubios stuburo operacijos. Auglys buvo pašalintas, o tai atnešė palengvėjimą. Tačiau Kristina turėjo vėl išmokti vaikščioti, kaip mažas vaikas, ir kiekvienas naujas žingsnis buvo didelis pasiekimas. Svarbiausia, kad ji vėl galėjo laisvai kvėpuoti ir bent jau miegoti naktį.

„Noriu išlikti pozityvi, nes požiūris yra svarbus – viskas priklauso nuo jo. Tačiau ne visada įmanoma teigiamai reaguoti į akimirkas, kai suvoki, kad tavo gyvenimas, tavo planai, tu pati ir daug kas kita griūva. Susisuku kampe ir verkiu. Iš skausmo, iš neteisybės, iš daugelio kitų situacijų. Bijau, labai bijau. Prarasti viską“, – atvirai rašė Kristina.

 

Maldavo Dievo pasiimti ją greičiau

Chemoterapijos kursas Korėjoje nedavė norimų rezultatų, todėl gydytojai nusprendė skirti spindulinę terapiją, kurios metu Kristina patyrė nepakeliamą skausmą. Ji negalėjo pati judėti, negalėjo valgyti, negalėjo giliai kvėpuoti. Buvo didelis džiaugsmas tiesiog pavykti pamiegoti, net jei ir kelias valandas.

„Mano brangieji, aš visiškai išsekusi…, – šiaip ne taip parašė sakinį ji.

Keli mėnesiai prieš mirtį Rachimova kalbėjo apie savo mirtį. „Žinote, kartais aš tiesiog guliu… Prisimenu akimirką praėjusią savaitę – buvau tokia pavargusi, kad pasakiau: „Noriu išeiti. Noriu, kad Dievas mane pasiimtų, kad daugiau nereikėtų kęsti skausmo. Esu tokia pavargusi…“ Maldavau šeimos, kad mane paleistų. Bet… Viskas manyje buvo sudraskyta. Supratau, kad dar nesu pasiruošusi išeiti, kad vis dar esu reikalinga čia, šiame pasaulyje“, – dalijosi ji savo mintimis.

Anksčiau mergina aiškino, kad jos ligą sunku gydyti, todėl ji buvo priversta išvykti į užsienį. „2023 m. lapkritį man buvo diagnozuotas vėžys dešiniajame inkste. Sergu labai reta Ewingo sarkoma, ir šiuo metu liga progresuoja, metastazės pažeidžia mano skeleto sistemą. Jūsų pagalbos dėka jau baigiau dalį gydymo ir niekada nesustosiu. Man buvo atlikta dešiniojo inksto pašalinimo operacija, 13 spindulinių seansų, keturi iš 17 chemoterapijos seansų ir stuburo operacija“, – rašė tinklaraštininkė. Ji taip pat prisipažino, kad norėjo palikti savo vyrą, bet ne todėl, kad jo nebemyli.  „Manau, mažai kas nustebtų, jei jam tai pasakyčiau. Tačiau kai po remisijos sužinojau, kad vėl sergu, apie sunkų kelią, kurį man teko nueiti, arba kad galiu mirti ar tapti nevaisinga, norėjau skyrybų. Juk tikrai žinau ir esu įsitikinusi, kad mano vyras nusipelno geriausios, laimingiausios, sveikiausios ir labiausiai save tenkinančios šeimos.

Tačiau kai išgirdau atsakymą: „Net negalvok apie tai“, kai jis pasakė, kad negali gyventi be manęs, kad mes tikrai tai įveiksime ir eisime šiuo keliu kartu, ir kad viskas, visos mūsų svajonės ir tikslai, tikrai bus pasiekti, supratau, kokia esu laiminga, kad sutikau būti tavo žmona. Ir kaip džiaugiuosi, kad tu esi mano vyras“, – rašė Kristina.

 

Prašydavo atleidimo už retą bendravimą

Kristina tikėjo, kad kartu jie įveiks jos ligą ir vieną dieną susilauks vaikų… „Garbingas vyras, žodžio besilaikantis žmogus. Neįtikėtina, kai šalia yra bendramintis. Nepaisant daugybės mūsų nesutarimų, mes visada randame bendrą išeitį. Ir žinote, kai esame kartu, esame nenugalimi! Ir net per šią ligą, kuri užgesina viską manyje, jam pavyksta rasti ir vėl įžiebti manyje tą kibirkštį, kuri suteikia man jėgų, primindama apie mūsų labiausiai trokštamą ir laimingą ateitį. Nieko labiau šiame pasaulyje nesvajoju nei apie mūsų ilgą, stiprią, sveiką šeimą. Myliu tave, labai tave myliu, mano vyre!“ – džiūgavo Rachimova.

Internautai bandė padrąsinti Kristiną. Visi, kurie pamatė jos vaizdo įrašą, paliko palaikymo žodžius.

Kristina neplanavo nė dienai pasiduoti. Ji buvo pasiryžusi ištverti kiekvieną išbandymą, kiekvieną gydymą, kurį jai galėjo pasiūlyti gydytojai. Šį pavasarį jai buvo numatytas dar vienas chemoterapijos kursas. Ji vis rečiau pasirodydavo internete, o kai pasirodydavo, prašydavo atleidimo už retą bendravimą.

„Mano brangieji, man nebelieka jėgų. O kai trumpam pasijusiu geriau, noriu praleisti šias akimirkas su savo šeima. Prašau neįsižeisti. Jaučiu jūsų palaikymą –  jis neįkainojamas. Aš nepasiduosiu, ir jūs niekada neturėtumėte pasiduoti. Būkite sveiki!“ – rašė jauna moteris. Nuostabu, bet net ir per neįtikėtiną skausmą Kristina rado jėgų nusišypsoti, o jos akyse išliko viltis dėl išgijimo.

Kovo 23 d. Kristinos vyras paskelbė, kad jos naujausias gydymo kursas turėjo būti nutrauktas, nes jos kūnas nebeturi jėgų. Medikai skubiai atliko skysčių drenažą iš jos plaučių ir kraujo perpylimą. Jai buvo paskirti tiksliniai vaistai.

Balandžio pradžioje Kristina grįžo namo – tai buvo jos pačios sprendimas. Ji buvo taip pavargusi nuo dvejų metų buvimo ligoninėje, ir jai buvo didelis džiaugsmas grįžti namo. Balandžio 19 d. šeima pranešė Kristinai, kad ji gydoma intensyviosios terapijos skyriuje ir niekam neleidžiama jos matyti. Jiems buvo duotas jos telefono numeris ir vestuvinis žiedas, kurį ji visada nešiojo. Šeima galėjo tik laukti prie klinikos ir laukti žinių. Kai tik Kristina atgavo sąmonę, ji panoro būti namuose su šeima. Paskutines savo valandas ji praleido su tais, kurie kartu su ja ėjo šį sunkų kelią ir dalijosi visais jos išbandymais.

Balandžio 21 d. jos vyras parašė: „16.36 val. tavo graži širdis sustojo.Bet mums ji plaks amžiams, kaip ir tu. Kaip ir sakei, brangioji“, – rašė Sanžaras.

 

Post factum

Dabar kalbama, kad jie (medikai) galėjo ją išgelbėti: draugai ir gydytojai aptiko tinklaraštininkės Rachimovos gydymo klaidų

Tinklaraštininkė Kristina Rachimova pradėjo kovoti su sunkia liga 2023 metų lapkritį. Kazachstano, iš kurio ji kilusi, gydytojai pripažino, kad niekada nebuvo susidūrę su tokiu retu vėžio tipu.

Anot šaltinio, medicininė klaida galėjo būti tragiškos Kazachstano tinklaraštininkės Kristinos Rachimovos ligos pasekmė. Apie tai interviu pranešė onkologas Jevgenijus Čeremuškinas. Pasak jo, Ewingo sarkoma, su kuria kovojo mergina, greičiausiai iš pradžių išsivystė ne inkstuose, kaip manyta anksčiau, o stubure, o inkstą pažeidė metastazės.

Kaip paaiškino specialistas, Ewingo sarkoma dažniausiai išsivysto kauliniame audinyje, ypač aktyvios kraujodaros srityse. Vidaus organų, įskaitant inkstus, pažeidimus jis pavadino itin retais. Tokie atvejai vadinami ekstraskeletine naviko lokalizacija.

„Ewingo sarkoma pirmiausia išsivysto kauliniame audinyje, aktyvios kraujodaros srityse. Inkstų pažeidimas greičiausiai yra metastazinė komplikacija. Kristinos atveju pirminis navikas greičiausiai išsivystė kaulinėje struktūroje, bet nebuvo pastebėtas. Tada metastazės pasiekė inkstą. Man ši teorija atrodo logiškesnė“, – pabrėžė Čeremuškinas.

 

Iš pradžių ji manė, kad tai peršalimas

Žinoma, kad Kristina pirmą kartą apie savo ligą sužinojo 2023 metų lapkritį – kitą dieną po vestuvių. Ji tikėjosi gauti pradinį gydymą gimtajame Kazachstane. Dėl spartaus naviko augimo buvo nuspręsta atlikti skubų inksto pašalinimą.

„2024 metais kovo mėn. man buvo atliktas PET-KT tyrimas. Ir, štai kokia laiminga buvau, kai pamačiau branginamus žodžius: „Metastazių neaptikta“. Tuomet buvo nuspręsta neskirti chemoterapijos, o apsiriboti stebėjimu kas tris mėnesius. Išgyvenau du laimingiausius savo gyvenimo mėnesius – radau naują darbą, grįžau į sportą ir galėjau pilnai mėgautis nauju žmonos statusu“, – sakė ji.

Balandžio pabaigoje Kristinos būklė pablogėjo, tačiau iš pradžių ji manė, kad tai peršalimas. Gegužę ji karščiavo ir  jautė stiprų dubens skausmą. Pasikonsultavę su onkologu ir atlikę reikiamus tyrimus, gydytojai aptiko daugybinių metastazių dubens kauluose ir stubure.

Tada ir  buvo nuspręsta skirti dideles chemoterapijos dozes, atliekant preliminarų imuniteto atkūrimą. Kristina iki pat pabaigos tikėjosi ne tokios rimtos diagnozės.

Kai gydymas Kazachstane buvo neveiksmingas ir jos būklė toliau blogėjo, Kristina kreipėsi į specializuotą kliniką Sankt Peterburge dėl tolesnių tyrimų. Tada ji išvyko gydytis į Pietų Korėją,  nepaisant didelio fizinio diskomforto, lydėjusio kiekvieną skrydį. Gydymas užsienyje buvo brangus, o jos sekėjai aktyviai ją palaikė socialiniuose tinkluose.

„Kai buvau namuose, laukdama vizos, negalėjau skristi į Korėją… Buvau praktiškai paralyžiuota nuo juosmens žemyn. Nejaučiau kojų, negalėjau atsistoti, bet vos galėjau pajudėti, nes atrodė, kad mano oda ne mano, ir visiškai nejaučiau pirštų galiukų. Kiekvieną naktį jaučiau nepakeliamą skausmą“, – pasidalijo ji.

 

Metastazės išaugo beveik dešimteriopai

Vienos iš kelionių į Pietų Korėją metu gydytojai jos stubure aptiko auglį, kuris spaudė nervų galūnėles. Operacija, kuria jis buvo pašalintas, laikinai palengvino būklę, tačiau po procedūros Kristina turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Savo žinutėse sekėjams ji aprašė, kaip kartais pabusdavo vidury nakties, negalėdama net pakelti telefono dėl kaulų skausmo.

„Kai atvykau į Korėją, paaiškėjo, kad mano metastazės išaugo beveik dešimteriopai ir spaudžia nugaros smegenis. Dėl to man buvo atlikta skubi septynių valandų operacija nervui atlaisvinti“, – sakė Kristina.

Nepaisant visų išbandymų, tinklaraštininkė savo paskyroje išlaikė pozityvų požiūrį ir pažadėjo, kad tikrai juos įveiks. Žodžiai ir šypsena nebuvo vieninteliai jos ginklai kovoje su liga: ji stengėsi gyventi aktyvų gyvenimo būdą – kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis – ir stebėjo savo mitybą.

„Tačiau ne visada įmanoma teigiamai reaguoti į suvokimą, kad tavo gyvenimas, tavo planai, tu pati ir daug kas kita griūva. Susispiečiau kampe ir verkiau. Iš skausmo, iš neteisybės, iš daugelio kitų priežasčių. Man baisu, labai baisu“, – rašė ji.

Deja, gydymas Korėjoje nedavė laukiamų rezultatų. Po spindulinės terapijos Kristina jautė stiprų skausmą net kvėpuodama. Tokiais atvejais miegas, net jei ir tik pora valandų, tapdavo tikru palengvėjimu.

„Radiacinė terapija man labai sunki. Jaučiu stiprų skausmą, pykina ir negaliu valgyti. Gydytojas sako, kad pirmąsias kelias dienas taip ir bus – apšvitinama sritis per didelė. Jie nusprendė vienu metu gydyti visas metastazes, ir aš turiu įveikti šį skausmo piką. Privalau! Man tikrai sunku“, – rašė ji.

Ilgai gydydama Kristina vartojo daugybę skausmą malšinančių ir priešuždegiminių vaistų, be kurių ji vargu ar būtų galėjusi susidoroti su spindulinės terapijos sukeltu skausmu.

„Gavome endoskopinio gastrito rezultatus. Išvada: eriteminė gastropatija. Labai geras, tvirtas gastritas su erozijomis. Ir visa tai dėka šių „stebuklingų injekcijų“, be kurių tikriausiai nebūčiau išgyvenusi dėl skausmo šoko“, – pasidalijo ji.

 

Ši liga dažniausiai pasitaiko tarp paauglių ir jaunų sportininkų

Dėl chemoterapijos Kristina patyrė reikšmingų pokyčių, tiek vidinių, tiek išorinių: jos svoris labai sumažėjo, ištaigingus vešlius šviesius plaukus teko kirpti, o pirštų galiukai įtrūko ir ilgai bei skausmingai gijo.

„Šiuo metu man taikoma chemoterapija yra labai stipri – stipresnė nei bet kuri kita, kurią kada nors esu gavusi. Deja, mano kamieninės ląstelės taip susilpnėjo, kad nebegali savarankiškai gaminti baltųjų kraujo kūnelių, trombocitų ar hemoglobino… Visi mano rodikliai smarkiai mažėja. Ši liga yra tokia transformacija… Net negaliu apsakyti, ką išgyvenu“, – atvirai rašė Kristina.

2025 metų pavasarį Kristina ruošėsi kitam chemoterapijos etapui. Dėl blogėjančios sveikatos ji beveik visiškai nustojo bendrauti su savo sekėjais. Retuose savo įrašuose tinklaraštininkė pasidalijo, kad nebeturi jėgų.

Nuo kovos už savo gyvybę pradžios Kristina patyrė 13 spindulinės terapijos seansų, keturis iš 17 chemoterapijos seansų, inksto pašalinimą, lūžusių slankstelių cementavimą ir sudėtingą septynias valandas trukusią stuburo operaciją, kurios metu buvo atlaisvintas stuburo nervas ir pašalintos metastazės. Visą šį laiką, pasak Kristinos, šalia buvo jos vyras Sanžaras.

„Jis niekada nesvarstė  mane palikti. Vienintelis dalykas, kuris jį išvargino, buvo emocinis bejėgiškumo jausmas. Jo širdis plyšta kiekvieną kartą, kai jis mato mane kenčiančią“, – prieš pat mirtį savo tinklaraštyje rašė Kristina.

Onkologas Jevgenijus Čeremuškinas, komentuodamas tragišką Kristinos Rachimovos istoriją, sakė, kad Ewingo sarkoma dažniausiai pasitaiko tarp paauglių ir jaunų sportininkų. Ši liga siejama su dideliu skeleto sistemos krūviu aktyvaus augimo laikotarpiais.

Ewingo sarkoma yra gydoma, tačiau prevencija yra geriausias būdas sumažinti riziką. Specialistas pataria vengti traumų ir stebėti kaulų sveikatą aktyvaus augimo laikotarpiais. Taip pat paragino jaunus žmones neapleisti kasmetinių patikrinimų, ypač jei jie turi polinkį.

Sniegė Pilypienė

 

Socialinių tinklų nuotraukos