sniegopilys.lt
Prisiminkite savo mokyklos rytus: žadintuvas nustatytas septintai valandai, dar tik kyla saulė, o jūs jau turite keltis, greitai apsirengti, susikrauti kuprinę ir skubėti į pamokas, griebdami greitą sumuštinį ir arbatą. Galvoje šmėsteli dienos užduočių sąrašas: matematikos testas, literatūros apžvalga, istorijos perpasakojimas. Ir amžinas klausimas: „Kas apskritai išrado mokyklą?“
Mokiniai mėgo leisti laiką gryname ore
Deja, moksleiviai negali nieko kaltinti dėl savo išbandymų. Viskas prasidėjo dar prieš mūsų erą. Pirmosios švietimo įstaigos atsirado prieš kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje berniukai, vos sulaukę septynerių, būdavo atimami iš motinų ir perduodami tėvo bei vergo auklėtojo globai, kuris juos mokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Sulaukę 16–18 metų, jie būdavo siunčiami į gimnazijas, kur, kaip jau turbūt atspėjote, daugiausia mokėsi gimnastikos. Tačiau vėliau prie fizinio lavinimo buvo pridėtos ir kitos pamokos, pavyzdžiui, filosofija ir retorika.
Turbūt garsiausia to meto gimnazija buvo Platono akademija, kurioje buvo studijuojama etika, matematika ir politika. Ten niekam nereikėjo sėdėti prie stalo nuo vieno varpelio skambesio iki kito. Platonas ir jo mokiniai mėgo leisti laiką gryname ore, palaikydami dialogą – filosofas tikėjo, kad tokiu būdu informacija geriau įsimenama. Ir, žinoma, vynas ir alyvuogės buvo būtini!
Mokyklų pirmtakai egzistavo ir Senovės Romoje, Senovės Indijoje ir Senovės Kinijoje. Pavyzdžiui, Indijoje švietimas buvo kuriamas aplink guru, o pati švietimo įstaiga buvo vadinama gurukula. Mokiniai gyveno su dvasiniu mentoriumi, semdavosi jo išminties ir mainais padėdavo atlikti namų ruošos darbus.
Taigi švietimo įstaigų idėja nekilo vieno žmogaus galvoje – jos įvairiomis formomis atsirado beveik vienu metu daugelyje pasaulio šalių.
Ugdymas prasideda vaikystėje
XVIII a. pabaigoje pradėjo formuotis įprasta klasės pamokų sistema: mokiniai sėdėjo prie stalų, o pamokos vyko pagal griežtą tvarkaraštį. Galbūt tai prisimenate iš istorijos pamokų. Tačiau tai dar nebuvo mokykla, kokią ją žinome šiandien.
Mokykla, kokia yra dabar, yra daug skolinga iškiliems mokytojams ir mokslininkams.
Vienas jų – Janas Amosas Komenskis, pedagogikos kaip mokslo pradininkas. 1657 metais jis išleido „Didžiąją didaktiką“, kurioje pirmą kartą aprašė idėjas, kurios dabar priimamos kaip norma:
1.Ugdymas prasideda vaikystėje;
2.Mokiniai skirstomi į klases pagal amžių ir pasirengimo lygį;
3.Pamokos ir pertraukos turi nustatytą laiką;
4.Pamokos vyksta rytais;
5.Mokiniai mokosi to paties dalyko tuo pačiu metu, o kiekvieno dalyko mokytojai nesikeičia;
6.Pamokos turėtų būti vaizdinės, su pavyzdžiais ir vaizdinėmis priemonėmis.;
7.Vaikai mokosi gimtąja kalba, o ne lotynų kalba;
8.Švietimas turėtų būti prieinamas visiems, nepriklausomai nuo socialinės ar finansinės padėties;
Mokytojai turi padėti, o ne bausti mokinius
Jam pritarė ir kiti žinomi pedagogai, tvirtindami, kad švietimas turėtų būti privalomas ir visuotinis. Pamokos turėtų būti dėstomos gimtąja kalba, ir tiek berniukai, tiek mergaitės turėtų turėti prieigą prie jų. Švietimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokytojo, todėl jie patys turi būti gerai parengti.
Mokytojai ir pedagogai turėtų remti, palaikyti vaikus ir jiems padėti, o ne bausti.
Be to, mokslininkai manė, kad švietimas turėtų būti kuriamas ne iš „viršaus“ – tai yra, ne iš universitetų, o iš pradinių mokyklų. Tai atvėrė prieigą prie švietimo plačiajai visuomenei.
Šiuolaikinės mokyklos pamatai buvo padėti senovėje ir nuo to laiko ji nuolat keitėsi, vystėsi ir tobulėjo. Bet dabartiniai mokiniai neturi kam išreikšti savo nepasitenkinimo tuo, kad jie turi kasdien ruošti namų darbus.
