sniegopilys.lt
Psichoanalitikas Geraldas Schoenewolfas vienoje savo knygų ir pasakoja vieną iš tokio auklėjimo istorijų, kai tėvai narcizai bando užauginti juos tobulomis asmenybėmis.
Norėjo, kad sūnus ją dievintų kaip nuostabią motiną
„Papasakosiu istoriją apie berniuką, iš kurio mama bandė užauginti „mažą genijų“. Ji taip pat laikė save neatskleista genijumi ir buvo įsitikinusi, kad šeima sutrukdė jos intelektiniams gebėjimams iki galo išsiugdyti“, – rašoma knygoje.
Anot knygos autoriaus , moteris vėlai pagimdė sūnų Filipą ir nuo pat pradžių vaiką suvokė kaip priemonę savo poreikiams patenkinti. Jis buvo reikalingas norint praskaidrinti motinos vienatvę ir įrodyti, kad jos šeima dėl jos auklėjimo klydo. Moteris norėjo, kad sūnus ją dievintų kaip nuostabią motiną. Bet svarbiausia, kad jis užaugtų kaip genijus – jos pačios „genijaus“ tęsinys.
Nuo pat gimimo ji kalė į galvą sūnui, kad jis yra geresnis už savo bendraamžius – protingesnis, gražesnis ir apskritai „aukštesnė klasė“. Ji neleido jam žaisti su kiemo vaikais, baimindamasi, kad jie „sugadins“ jį savo netinkamu elgesiu ir pomėgiais. Net nėštumo metu ji garsiai jam skaitė ir darė viską, kad iš sūnaus išaugintų protingą individą, kuris taptų jos sėkmės simboliu. Būdamas trejų metų berniukas jau mokėjo skaityti ir rašyti.
Pradinėje mokykloje jis savo raida gerokai lenkė kitus vaikus. Jis „peršoko“ per klasę ir tapo mokytojų numylėtiniu. Filipas savo akademiniais rezultatais gerokai pranoko savo klasės draugus ir atrodė, kad visiškai pateisino savo motinos viltis. Tačiau klasės vaikai pradėjo iš jo tyčiotis. Vaikas pasiskundė motina, kuri pasakė: „Jie tau tiesiog pavydi. Nekreipk į juos dėmesio. Jie tavęs nekenčia, nes viskuo yra blogesni už tave“.
Tačiau kai berniuko mokymosi rezultatai gerokai suprastėjo, dabar, anot jo, nebėra ko pavydėti. Jei berniukas leisdavo sau abejoti jos nurodymais, buvo griežtai nubaustas.
Tiesa, klasėje jis liko atstumtasis, nors motina ir toliau aiškino, kad dėl visko „kaltas“ jo pranašumas prieš klasės draugus.
Tikrosios problemos prasidėjo, kai Filipas įstojo į elitinį koledžą. Ten jis nustojo išsiskirti bendrame fone: kolegijoje buvo pakankamai protingų studentų. Be to, jis liko vienas, be nuolatinės motinos kontrolės. Jis gyveno bendrabutyje su kitais vaikinais, kurie manė, kad jis yra keistas. Jis nebegalėjo guostis tuo, kad jam paprasčiausiai pavydėjo. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų jo intelektas yra žemesnis už vidutinį. Jo trapi savigarba žlugo.
Ir toliau laikė save pranašesniu už kitus
Ilgainiui tarp žmogaus, kurį auklėjo motina, ir tikrojo Filipo atsirado gili praraja. Anksčiau jis buvo puikus studentas, o dabar negalėjo išlaikyti kelių dalykų. Kiti studentai iš jo šaipėsi. Jis įsiuto: „Kaip tie niekšai drįsta iš jo juoktis?“.
Bet labiausiai Filipą įskaudino merginų pašaipos. Iš jo visai neišaugo gražus genijus, kaip tvirtino motina, o atvirkščiai – buvo per mažas ir nepatrauklus, trumpa nosimi ir mažomis akimis.
Po kelių incidentų jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, kur jam buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija.
Iki tol jis buvo įsitikinęs, kad jis ne tik genijus, bet ir turi nepaprastų sugebėjimų. Pavyzdžiui, minties galia gali nužudyti žmogų kitame pasaulio krašte. Jis buvo tikras, kad jo smegenys turi specialių neurotransmiterių, kurių niekas kitas neturėjo.
Po kelerių metų psichiatrinėje ligoninėje jis pakankamai gerai apsimetinėjo sveiku ir buvo paleistas. Tačiau Filipui nebuvo kur dėtis: kai jis pateko į ligoninę, jo motina neatlaikė tokio smūgio – sustojo širdis ir mirė.
Tačiau net ir atsidūręs gatvėje Filipas ir toliau laikė save pranašesniu už kitus. Tikėjo, kad tik apsimeta benamiu, siekdamas nuslėpti savo pranašumą nuo kitų ir apsisaugoti nuo persekiojimo. Jis vis dar nekentė viso šio pasaulio, kuris atsisakė pripažinti jo genialumą.
Kartą Filipas nusileido į metro. Jo drabužiai buvo nešvarūs, nuo jų sklido nemalonus kvapas: daug savaičių nesiprausė. Ten pat Filipas pamatė gražią merginą. Kadangi ji atrodė protinga ir miela, jis tikėjosi, kad pagaliau ji bus tas žmogus, kuris įvertins jo genialumą. Jis priėjo prie jos ir paprašė laiko. Mergina žvilgsniu permetė jį nuo galvos iki kojų, įvertino jo atgrasią išvaizdą ir greitai nusisuko.
„Aš jai šlykštus, – pagalvojo Filipas. – Ji tokia pat kaip ir visi!“.
Vaikinas prisiminė ir kitas merginas iš koledžo, kurios tyčiojosi iš jo, bet, jo įsitikinimu, iš tikrųjų net nebuvo vertos būti šalia jo! Prisiminė ir motinos žodžius, kad pasaulis būtų geresnis be kai kurių žmonių.
Filipas nustūmė merginą ant bėgių. Išgirdęs jos širdį veriantį riksmą, jis nusisuko ir nubėgo.
