Ką merginos galvoja apie savo krūtų dydį (vaizdo įrašas)

Populiariausia plastinė chirurgija išlieka krūtų implantavimas. Ir net tos merginos, kurios nusiteikusios prieš  bet kokias plastines operacijas, kartais sako, kad  net ir truputėlį kai ką pakoregavus, yra visiškai kitas reikalas. Tačiau korekcija dažnai suprantama ne kaip funkcinė problema, daranti įtaką sveikatai ir savijautai, o tiesiog kaip ryškesnis nukrypimas nuo įprastų „estetikos“ normų. Žinoma, jei vyrai nuolat atkreipia dėmesį į tokią savybę, tai, žinoma, taip pat gali neigiamai paveikti gyvenimo kokybę. Bet šį kartą ne apie plastines operacijas. Pakalbinome  kelias herojes, kurios priėmė ir pamilo savo krūtis tokias, kokios jos yra, nors anksčiau buvo galvojusios apie operacijas.

 

Marija, 26 metai

„Nuo vaikystės pastebėjau, kad mamos krūtys ne apvalios, kaip nuotraukose, o kiek nukarusios žemyn. Man tai atrodė negražu – maniau, kad tai susiję su amžiumi ar vaiko gimimu. Kai mano krūtys pradėjo augti, mama kažkuriuo metu pasakė: „Gaila, bet tavo tokios, kaip ir mano“. Apėmė beviltiškumo jausmas.  Pasidarė baisu, bijojau, kad krūtys padidės ir nukars.

Paauglystėje su draugėmis nesidrovėjome savo kūno, diskutavome apie krūtis ir liemenėles. Tarp mūsų buvo viena aukšta mergina didelėmis krūtimis ir ji tiesiai šviesiai pasakė, kad man viskas „kažkaip ne taip“. Draugės antrino: „Kai atsiras vaikinas, ką jis pasakys?“. Turėjau kompleksą, maniau, kad mano krūtinė labai negražios formos, spaudžiau ją taip, kad „apvalėtų“. Bandžiau miegoti su liemenėle, nors tai, žinoma, nepadėjo. Draugas juokavo apie Babilono kabančiuosius sodus. Apskritai tada nusprendžiau, kad kai užaugsiu, būtinai įdėsiu implantus.

Kai atsirado finansinė galimybė operuotis, man tai nebeatrodė taip svarbu – galėjau priimti save tokia, kokia esu. Nuo penkiolikos metų žinojau apie „Suicidegirls“ – svetainę, kuri pasirodė 2000-ųjų pradžioje kaip „Playboy“ ir tradicinių grožio idėjų alternatyva. Būdama septyniolikos  metų nusprendžiau įsiverti  auskarus į spenelius, tikėdamasi, kad  krūtys susitrauks ir taps apvalesnės. Labai džiaugiuosi auskarais, krūtinė su jais, mano nuomone, tikrai pagražėjo.

Nė vienas iš  turėtų vyrų nekritikavo mano išvaizdos. Įgavau pasitikėjimo savimi, pamilau savo kūną.

Kai turėjau  daugiau pinigų, nusprendžiau pasidaryti apvalesnes krūtis – tai nebuvo svajonė ar tikslas, tiesiog pagalvojau, kodėl gi ne. Pirmasis chirurgas pasakė, kad vamzdinės formos krūtys – sunkus atvejis,  nepakaks  įdėti paprastą implantą. Kiti sakė pasiruošę operuoti, bet tai nebus lengva: reikia koreguoti spenelių formą ir asimetriją, o rezultatas vis tiek gali nuvilti, nes dėl raumenų padėties krūtinė plačiai išsidėsčiusi. Galų gale, kadangi kompleksai jau seniai praėjo, dėl operacijos persigalvojau.

Žodžiu, susitaikiau su tuo, kokias turiu krūtis. Jos proporcingos kūnui, nors ir asimetriškos, nekelia problemų, nedreba sporto salėje – liemenėlės visai negaliu nešioti. Jautrumas irgi geras. Marilyn Monroe krūtys buvo panašios, kūgiškos, todėl nesijaudinu, nors pati nesu mačiusi kitų merginų su tokiomis krūtimis. Viena draugė sako, kad manoji labai graži, „natūraliai kabanti“. Nuostabu ir malonu tai girdėti iš merginos“.

 

Agnija, 27 metai

„Kai tik paaugo krūtinė, iškart supratau, kad ji skiriasi nuo to, ką mačiau rūbinėse – manoji buvo su strijomis ir pastebimai kitokios formos. Tvirtino, kad su amžiumi viskas pasikeis, bet galiausiai krūtinė liko tokia pati, kokia buvo šešiolikos metų. Viena vertus, daug skaičiau apie tai, kad beveik visų krūtinės būna kiek asimetrinės. Kita vertus, tokio varianto kaip mano nemačiau net skirtumą iliustruojančiose nuotraukose.

Visada siaubingai nerimavau, kad turiu „keistas“ krūtis! Apskritai man buvo skaudu suvokti, kad su manimi „kažkas negerai“. Suknelių atvira nugara net nesimatavau – atrodė, kad tai tik pirmo dydžio liemenėles nešiojančioms merginoms. Turiu pasakyti, kad beveik niekas per visą gyvenimą neleido sau įžeidžiančių komentarų apie tai. Prisimenu du atvejus – kai draugas, kalbėdamas apie mane, paminėjo „įvairių dydžių nukarusias krūtis“. Ir kai vyras, kuriam pasiskundžiau, pasakė: „Atvirkščiai, tu šaunuolė, gali įsivaizduoti, kad esi vienu metu su dviem skirtingomis moterimis“.

Guodžiausi mintimi, kad kai užaugsiu, pagimdysiu vaiką, užsidirbsiu pakankamai  pinigų ir būtinai atliksiu plastinę operaciją. Pernai nuėjau konsultuotis pas du gydytojus ir įspėjau vyrą, kad iki metų pabaigos būsiu operuota. Ir tada supratau, kad ne, nedarysiu. Galbūt  dėl to paties protesto jausmo, kurio vedama nesigėdiju nusirengti prieš objektyvą. Galbūt todėl, kad turiu sveiką, kūnui teigiamą aplinką. Arba dėl to, kad persikėlusi gyventi į Serbiją, išmokusi naują kalbą, visiškai pakeitusi aplinką, pagimdžiusi sūnų ir pradėjusi nedidelį verslą, ilgainiui supratau, kad krūtinės forma nėra tai, kas mane apibrėžia.

Tą pačią vasarą mečiau sau iššūkį: atsisakiau liemenėlės, pasisiuvau suknelę su iškirpte nugaroje iki juosmens ir ėmiau sekti kitų reakciją. Ir tada manęs laukė staigmena – jokios reakcijos nebuvo, išskyrus tai, kad porą kartų artimi draugai pasakė: „Oho, suknelė ant nuogo kūno!“. Supratau, kad, pirma, niekam nerūpi, o antra, net ir atidžiai įsižiūrėjus matosi tik pats lino buvimo ar nebuvimo faktas, o  iškilimų niekas nepastebi“

 

Viktorija, 21 metai

„Mano krūtys išaugo, kai man buvo trylika, o pagal sudėjimą esu maža – liekna ir žemo ūgio. Biustas atrodė labai pastebimai ir atkreipė dėmesį. Kadangi aš dar buvau vaikas, man buvo gėda dėl savo seksualumo. Einant viskas drebėjo, apie kūno kultūros pamokas apskritai nutyliu. Aplinkiniai nuolat kalbėjo apie krūtinę, kai kurie berniukai bandė ją sugriebti. Suėjus šešiolikai metų, krūtinė išaugo iki D formos.

Negaliu pasakyti, kad  jaučiau stiprų diskomfortą. Kai šiek tiek paaugau, net apsidžiaugiau dėmesiu. Tačiau iki aštuoniolikos metų man vis dar buvo gėda žiūrėti į save veidrodyje be liemenėlės, o jei ir pažiūrėdavau, galvodavau, kad man ne taip „pasisekė“, kaip mano kiti. Plonų pečių ir juosmens fone didelė krūtinė atrodė dar didesnė – ir ši disproporcija atrodė negražiai. Bet tada tikrai negalvojau apie  krūtų mažinimo operaciją.

Tada susipažinau su savo pirmuoju vaikinu – jam viskas labai patiko, bet man atrodė, kad taip yra todėl, kad aš jam patinku. Kai kitas vyras kažką panašaus pasakė, maniau, kad tai nėra taip blogai. Pradėjau dažniau pirkti aptemptus drabužius, o komplimentai apie išvaizdą mane pamalonino. Vienas fotografas pasiūlė nufotografuoti su erotikos dvelksmu. Buvau sutrikusi, bet sutikau, nes, kaip ir daugelis, slapta norėjau būti „gražuole iš blizgaus viršelio“. Tuo pačiu metu vis dar žiūrėjau į veidrodį su gėda – man atrodė, kad krūtinė kabo, ir veltui viską pradėjau.

Po to pažiūrėjau atidžiai į nuotraukas, į savo atspindį tuo pačiu kampu ir supratau, kad tai ne fotošopas. Supratau, kad visi mano kompleksai yra išgalvoti, o tai, kad apatinė krūtinės dalis pilnesnė nei viršutinė – normalu! Bet aš priėmiau savo kūną tokį, koks jis yra – supratau, kad idealių žmonių nėra. Su malonumu žiūriu į savo krūtinę, dievinu savo kūną ir užmerkiu akis į smulkius „trūkumus“.

 

Luka, 23 metai

„Mano krūtys pradėjo augti nuo dvylikos, kaip ir visoms mergaitėms klasėje, o penkiolikos nustojo augti. Mano dydis pirmas nepilnas. Paauglystėje bandžiau rinktis apatinį trikotažą su didesnio dydžio liemenėle, kad būčiau „kaip visos“. Atrodžiau labai plokščia ir dėl to, kad visada buvau liekna, bet apačia nusvėrė viršų. Esu labai dėkinga mamai už palaikymą tuo mano gyvenimo laikotarpiu – ji padėjo man išsirinkti drabužius, kurie nesiorientavo į viršutinę kūno dalį ir pabrėžė apačią. Tiek mama, tiek jos artima draugė mane įtikinėjo, kad „forma svarbiau už dydį“. Įkvėpimui žiūrėjau filmus su Keira Knightley ir bandžiau save įtikinti, kad net ir su maža krūtine gali atrodyti elegantiškai.

Iš artimųjų ir draugų beveik visada girdėdavau, kad esu „trapi“, „grakšti“, „liesa“ ir panašiai. Bet kita vertus, ne patys artimiausi žmonės, pavyzdžiui, močiutės draugės kaime, visada per susitikimą sakydavo: „Oi, kokia tu liesa“. Tai mane erzino ir įžeidė. Daug skaičiau apie plastines operacijas ir beveik viskas mane gąsdino: bet kokios intervencijos, ypač jei jos nėra būtinos ir medicininės indikacijos. Be to, kažko svetimo savyje neįsivaizduoju. Su plastine operacija prarasčiau save.

Kiekvieną kartą, kai būdavau šalia savo vaikino, siaubingai bijodavau, kad jis pamatys mano nuogas krūtis ir paliks mane. Bet tai niekada neįvyko. Laikui bėgant ir patyrus, pradėjau suprasti, kad kompleksai – tik mano galvoje. Atsiradus tikrajai meilei – mano vyrui – išgyvenimai dėl mažų krūtų išnyko. Jis mane myli ir priima tokią, kokia esu, giria ir vertina, nuoširdžiai žavisi mano figūra. Esu labai dėkinga jam ir, žinoma, mamai, kuri mane palaikė“.

 

Paulina, 25 metai

„Mano krūtys visą gyvenimą svyravo nuo nulinio iki pirmojo dydžio, priklausomai nuo bendro svorio. Jos nėra visiškai plokščios,  bet niekada nepastebėjau  ir susižavėjimo žvilgsnio, žiūrint į iškirptę. Vidutinis svoris šešiasdešimt penki kilogramai, esu aukšta ir plačiapetė, tai yra, neturiu to,  kas „pateisintų“ krūtinės nebuvimą. Kažkur skaičiau, kad visos antsvorio turinčios merginos su mažu biustu yra melagės.

Krūtys yra labiausiai pažeidžiama moters kūno dalis. Labiau pažeidžiami gal tik lytiniai organai, bet, laimei, plačioji visuomenė nepretenduoja jų aptarinėti, nes nemato. Tačiau krūtys yra bilietas į didžiojo moteriškumo pasaulį, prikrautą daugybe reikšmių. O jei jo neturite, tada santykiai su šiuo moteriškumu bus ypač sunkūs.

Kai man buvo šešiolika, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau savęs nuo galvos iki kojų – o disproporcija tarp didelio kaulo ir plokščios krūtinės atrodė kaip katastrofa.

Norėjau būti „tobula“ kažkieno akyse. Tai tęsėsi penkerius ar septynerius metus, kol perskaičiau pirmąją knygą, kuri buvo beveik feministinė. Apskritai tapo aišku, kad nei man, nei žmonėms šio žeminančio melo nereikia. Pastaruosius trejus metus liemenėlių visai nedėviu, išskyrus labai dekoratyvias. Jau buvo parašyta daug straipsnių apie tai, kaip tai patogu, todėl nesigilinsiu.

Kai man buvo devyniolika, tuometinis mano vaikinas juokavo, kad kai susituoksime ir jis praturtės,  „padarysime man krūtis“. Baisus pokštas, galvojau atsakyti labai griežtai, bet paskui nusijuokiau. Liūdna pagalvoti, kiek daug moterų kasdien juokiasi reaguodamos į įžeidžiančias savo partnerių šypsenas. Kai nusirengi prieš vaikiną, negali atsikratyti minties, kad šiuo metu jis analizuoja tavo išvaizdą. Stengiesi rinktis tik tam tikras pozicijas ir nepatinka, kai liečiamos krūtys. Krūtinė yra galinga erogeninė zona, tačiau neurozė yra stipresnė už malonumo troškimą.

Su šiais ir kitais nemaloniais tam tikrų kūno dalių atmetimo simptomais pradėjau dirbti palyginti neseniai. Tai siaubingai sunku: mintis apie mūsų pačių nesuderinamumą su vaizdais iš pornografinių filmų slypi labai giliai. Tačiau prieš porą metų turėjau partnerį – labai mylintį ir jautrų vaikiną, kuris staiga pagyrė mano krūtinės formą. Tai buvo neįprasta ir malonu, aš apie tai galvojau ir nuo to laiko pradėjau save veidrodyje vertinti kiek kitaip. Atlikti tokį „ritualą“ yra sunkiau nei apibūdinti. Ir man pavyksta ne kiekvieną dieną – bet iš šios paprastos patirties pradėjau suprasti, kad mano krūtinė  turi ne tik dydį, bet ir formą. Ir taip, ji man patinka.

Ir šešiolikos, ir devyniolikos buvau tikra, kad kada nors tikrai pasidarysiu krūtų didinimo operaciją. Bet praėjus keleriems metams, atsisakiau šios minties. Mano šiandieniniai įsitikinimai neleidžia man leisti tiek kištis į savo kūną vardan kažkokių „grožio standartų“. Nors sekso metu atsipalaiduoti tikrai taptų daug lengviau – bet ar tikrai galiu drąsiai teigti, jog tokia operacija ką nors pakeis? Ne, negaliu to pasakyti.

Manau, kad idealiame pasaulyje bet kokia rimta chirurginė intervencija išvaizdai „pagerinti“ turėtų būti sprendžiama kaip psichoterapija. Mūsų santykiai su kūnu ir veidais atspindi sudėtingus procesus, vykstančius giliai viduje. Meilės ir kitų žmonių vertinimo poreikis, bandymai identifikuoti save, pasmerkimo baimė, slegiantis socialinis ratas – gerai būtų pradėti šiuos raizginius išnarplioti prieš pervedant pinigus chirurgui. Bet aš labai gerbiu moteris, kurioms operacijos suteikė harmoniją su savimi. Manau, reikia daug stiprybės nuoširdžiai sau prisipažinti, kad tau bus patogu tik šiame kūne ir jokiame kitame.

Taip pat manau, kad santykių su savimi kūrimas yra įdomus dalykas. Vakar skeptiškai žiūrėjau į savo krūtis, šiandien su jomis jaučiuosi patogiai ir mane moko kitokios estetikos. O jei rytoj išmoksiu jas dievinti? Su kai kuriomis kūno dalimis šis triukas pasiteisino. Galų gale, lengva mylėti save, kai atitinki standartą – daug sunkiau atrasti save patrauklia, kai nesutari su savimi. Man visada šaunios atrodė ne „idealios“ moterys, o tos, apie kurias dažniausiai sako kažką panašaus: „Kokia jos didelė nosis“, „keistas balsas“, „be krūtų“ ir panašiai, bet nenuleidžia nuo jos akių. Visada norėjosi tokia būti“

 

Margarita, 31 metai

„Mano krūtys dabar yra 65 E-F, o jos pradėjo augti, kai man buvo vienuolika (!) metų. Man tai nebuvo kažkoks ypatingas įvykis, labiau domėjausi knygomis ir serialu „Charmed“. Tačiau mano draugai ir klasės draugai į tai pradėjo kreipti per daug dėmesio. Kai keturiolikos metų krūtinė jau buvo pastebimai didelė, diskomfortas pasiekė kulminaciją. Verta pridurti, kad aš niekada nebandžiau pelnyti taškų už mokyklos gražuolės vaidmenį ir nebuvau ja laikoma. Tačiau tai nesutrukdė mano bendraamžiams pažinti mane išskirtinai kaip „viščiuką su krūtimis“ ir bendraujant su manimi klausinėti tik apie vieną kūno dalį. Apskritai tada nusprendžiau, kad aplinkiniai yra idiotai, bet dar kartą stengiausi nesureikšminti savo didelės krūtinės.

Kompleksai atsirado vėliau, kai atradau magišką pornografijos pasaulį, blizgius žurnalų viršelius.  Žinoma, mano krūtys nepanašios į chirurgo pastangų vaisius. Be to, maždaug tuo metu susidurdavau su kitų nuomonėmis, kaip „turi“ atrodyti krūtys. Merginos užjautė, kaip man, vargšelei, turi būti sunku, o kai kurie vaikinai laikė savo pareiga pranešti, kad aš atrodau labai seksualiai. Labai verkiau dėl savo atspindžio veidrodyje ir dėl tokio perdėto dėmesio. Atrodė, kad dėl visų bėdų kalta krūtinė.

Jei sąžiningai, man  dabar asmeniškai patinka, kaip atrodo mano kūnas, ir dažniausiai apie tai negalvoju. Prieš trejus metus atsisakiau  svajonės padaryti plastinę operaciją. Nemanau, kad didelės krūtys yra prakeiksmas ar Dievo dovana. Taip, aš negaliu vaikščioti be liemenėlės, bet neseniai pradėjau dėvėti tik sportinius apatinius, ir problemos nebėra. Neturiu noro kažką savyje keisti, nes manau, kad po visais kompleksais dėl išvaizdos dažniausiai slypi kai kurios sudėtingesnės santykių su savimi problemos. Bent jau taip buvo mano atveju: kai išsiaiškinau daugumą problemų savo galvoje, tiesiog nustojau galvoti, kad kažkas negerai mano kūnui“.

 

“YouTube” vaizdo įrašas