Kodėl mergaitės paauglės nenori sportuoti?

2015 metais Jungtinės Karalystės mokslininkai atliko tyrimą  tarp mokyklinio amžiaus berniukų ir mergaičių, norėdami išsiaiškinti jų fizinį aktyvumą. Nustatyta, kad nuo aštuonerių metų mergaitės mažiau laiko  skiria sportui nei anksčiau, o iki 13–15 metų tik 8 procentai mergaičių bent valandą per dieną užsiima fizine veikla.

Svarbu suprasti, kad šios 60 minučių per dieną nėra profesionalus sportas, o paprastas fizinis aktyvumas – sporto klubai, kūno kultūros pamokos ir netgi žaidimai kieme.  Kodėl taip nutinka?

Paauglystėje būna kritinis požiūris į sportinių rezultatų siekimą 

Brendimas mergaitėms yra didžiulis stresas. Tai ne tik kūno pokyčiai, pirmosios mėnesinės, spuogai ir pažastų plaukai. Tai taip pat naujas žvilgsnis į savo kūną, bandymai atrasti savo vietą bendraamžių grupėje, nutiesti ribas santykiuose su suaugusiaisiais,  labiau suprasti savo prigimtį. Tai  taip pat ir staigūs nuotaikų pokyčiai, nepasitikėjimas savimi, baimės, gėda, nerimas. Tam pasiruošti neįmanoma, nes tie dalykai būna nelaukti ir netikėti.

Paauglystėje mergaitėms  labiau rūpi, kaip jos atrodo ir kaip jas priima kiti. Jos jaučiasi taip, tarsi būtų nuolat stebimos. Todėl kūno lavinimo pamoka gali būti ypatingas iššūkis: reikia apsivilkti trumpą aprangą ir  sportuoti visiems matant. „Ar mano kojos ne per storos?“, „Gal aš per liesa?“, „Kai bėgiosiu, drebės krūtinė ir visi spoksos“, „Ar ši apranga man tinka?“, „Man dabar mėnesinės,  ar nepratekės?“, – galvoja  merginos.  Jos nenori persirengti  ir bendroje rūbinėje,  nes kitos merginos apžiūrinės, o po to aptarinės.

Kita nerimo ir mažo fizinio aktyvumo  priežastis paauglystėje yra  kritinis požiūris į sportinių rezultatų siekimą.  Tai taip pat gali būti ir savikritikos  bei žemos savivertės priežastis: „Visi išlaikė normatyvus, o aš ne“, „Esu nerangi, visada atbėgu paskutinė“, „Per tinklinio rungtynes vėl praleidau kamuolį ir visi iš manęs juokėsi“.

Kita vertus, gyvuoja stereotipas, kad mergina neturi būti „ atletiško sudėjimo“, nes berniukams patinka „moteriškos“ merginos. Tada net susimąsto ir tos merginos, kurios visada mėgo sportą.

Taigi, pereinant nuo vaikystės prie paauglystės, sportinė veikla iš žaidimų ir linksmybių virsta skausmingų išgyvenimų kompleksais, su kuriais dažna mergina negali susitvarkyti. Todėl nusprendžia, kad  geriau nesportuoti.

Britų organizacija „Women in Sport“ („Sportuojančios moterys“) atliko apklausą ir  nustatė, kad tik 41 procentas paauglių mergaičių mėgaujasi sportu.

Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad mokyklos ir kūno kultūros mokytojai dažnai nėra pasirengę padėti mergaitėms užmegzti sveikus santykius su sportu. Daugelis mokytojų vis dar laiko menstruacijas svarbia atleidimo nuo fizinio lavinimo  pamokų priežastimi ir merginai nepaaiškina, kad viskas priklauso nuo jos sveikatos konkrečią dieną ir pasirengimo sportuoti. Kai kurie tėvai ir net gydytojai toliau merginoms sako, kad mankšta menstruacijų metu yra kenksminga.

Todėl bet koks  tokio pobūdžio pokalbis  ar išėjimas per pamoką iš klasės „dėl fiziologinių priežasčių“ gali  įvaryti merginai stresą, kai ji turi įrodyti, jog serga mėnesinėmis arba atsakyti į klausimus apie ciklo reguliarumą. Be to, dauguma mokyklų po sporto pamokų nepasiūlo dušo. Merginos priverstos  eiti į kitas pamokas suprakaitavusios. Jos nepatogiai jaučiasi ir dėl, tikėtina, skleidžiamo nemalonaus kvapo. Jau nekalbant apie tai, kad į paauglystės ypatumus ir emocinius išgyvenimus bei socialines problemas, kuriuos mergina gali patirti sportuodama, dažnai neatsižvelgia nei psichologinės tarnybos mokykloje, nei patys kūno kultūros mokytojai, vesdami užsiėmimus.

Pamoka turėtų tapti merginos asmenine erdve, teritorija, kurioje ji jaučiasi saugi

Daugelis paauglystėje susiformavusių įpročių lieka visam gyvenimui. Tai taip pat taikoma įpročiui sportuoti ir būti atidžiais ir dėmesingais savo kūnui. Brendimas gali būti akimirka merginos santykiuose su sportu ir fizine veikla. Merginos paauglystėje gali nustoti sportuoti, net jei anksčiau tai mėgdavo. Dėl gėdos, nemalonumų, klasės draugų pajuokos, grubaus kūno kultūros mokytojo pasakyto žodžio.

Bet reta mergina žino, kad be akivaizdžių  sporto pranašumų –  geros sveikatos ir savijautos palaikymo, ligų rizikos mažinimo, nuolat aktyviai judant, sportuojant, yra ir savybių, kurios labai praverčia ir ateityje. Pavyzdžiui, pasitikėjimas savimi, vadovavimo įgūdžiai, sugebėjimas įveikti sunkumus.  Kompanijos  „Ernst & Young“  atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei 90 procentų moterų, einančių aukščiausias vadovių pareigas tarptautinėse kompanijose, sportavo vaikystėje ir paauglystėje.

Taigi, norint palaikyti mergaičių susidomėjimą sportu paauglystėje, reikalinga tam tinkama aplinka. Pirmiausiai mokykloje. Čia didelis vaidmuo tenka kūno kultūros mokytojams. Sportinė veikla turėtų padėti bet kuriai mergaitei labiau pasitikėti savimi, padėti jai formuotis kaip naujai asmenybei. Pamoka turėtų tapti merginos asmenine erdve, teritorija, kurioje ji jaučiasi saugi. Kur ji gali aktyviai judėti ir sportuoti bei siekti savęs tobulėjimo.

Kita svarbi mokymo dalis yra švietimas. Mokykla turi sugebėti  pateikti tinkamą informaciją mergaitėms ne tik apie brendimą, bet ir apie tai, kaip keičiasi požiūris į fizinį aktyvumą šiame amžiuje ir kodėl svarbu nenustoti sportuoti. Mokyklai tai reiškia norą atsakyti į sunkius ir nepatogius klausimus, išspręsti problemines situacijas, ieškoti naujų būdų ten, kur senieji neveikia. Tik taip galima tikėtis fizinės ir psichinės mergaičių  paauglių gerovės.

psichologė Angelė Kazlauskienė