Aukų, patyrusių seksualinę prievartą, pasakojimai: „Savo vaiku visada tikėsiu, atidžiai stebėsiu ir dėmesingai išklausysiu“

„Mano vaikiškos smegenys  suprato, kad tai yra labai blogai: aš ėmiau braižyti nagais to niekšo nugarą, buvau įsitempusi ir galvojau, kaip  galėčiau  kuo greičiau pasprukti nuo jo“.

Su tėvais niekada nebuvo pasitikėjimu grįsti santykiai

„Kai man buvo maždaug 14-15 metų,  mamos paprašyta nupirkau maisto produktų parduotuvėje ir įėjau į liftą kartu su kaimynu senuku, gyvenančiu vienu aukštu žemiau.  Aš mačiau jį anksčiau. Jis gyveno su savo žmona ir gana dažnai pas juos atvažiuodavo vaikai su anūkais. Taigi, galima sakyti, jis buvo man pažįstamas ir todėl drąsiai įėjau su juo į liftą. Nepaisant to, kad jis niekada su manimi nekalbėdavo ir buvo labai senas. Mūsų liftas mokamas, todėl aš apmokėjau kėlimąsi savo raktu. Bet lifto durims vos užsivėrus seniokas puolė mane, pradėjo kabinėtis ir mėgino pabučiuoti į lūpas.  Aš netekau žado iš netikėtumo. Mane apėmė  šleikštulys: jo rankos, sklindantis kvapas… Aš numečiau produktus ant grindų ir ėmiau jį vanoti kumščiais iš visų jėgų. Bet kai liftas sustojo,  durys atsidarė, jis greitai dingo.

Aš grįžau namo, produktus padėjau virtuvėje ant stalo ir greitai užsidariau vonios kambaryje. Atsukau vandenį ir pradėjau graudžiai verkti. Prasidėjo isterija, bet kai įmanydama mėginau nusiraminti.  Turiu prisipažinti, kad su tėvais niekada nebuvo pasitikėjimu grįsti santykiai. Greičiau jie buvo šalti. Todėl nuo mažumės buvau savarankiška: pati viena priimdavau sprendimus, nors tėvai visada norėjo parodyti, kad mane labai myli. Ypač tėvas. Kalbėdama su juo galėjai pagalvoti, kad aš esu jam vos ne vienintelė ir didžiausia gyvenimo prasmė.  Aš nenorėjau nieko sakyti tėvams, nes buvau įpratusi visas savo mintis pasilaikyti sau. Bet jaučiausi taip blogai, taip norėjosi kam nors išsipasakoti, kad neišlaikiau ir pasakiau mamai, kas įvyko lifte. Beje, pasakiau tai kaip įmanydama ramiai, neraudojau, o tik pateikiau faktą. Mama išsigando ir pasakė, kad reikia pasakyti tėvui ir imtis priemonių. Tą dieną jis grįžo namo vėlai, tai pokalbis ir neįvyko. Tik ryte mama pasakė, ką jai atsakė tėvas: kad visa tai kvailystės, kad aš ne taip supratau tą senuką! Neva, jis norėjo man draugiškai atsilyginti už tai, kad aš apmokėjau už liftą. Kad aš viską ne taip supratau.

Мan buvo labai gėda ir labai blogai. Blaškiausi tarp to, ką pajutau aš ir to, ką pasakė tėvai. Aš nežinojau, kuris iš mūsų teisus! Iš pradžių atsirado neapykanta tėvams, kad jie manimi nepatikėjo, rimtai nepriėmė mano pasakytų žodžių, nepalaikė manęs! Bet apgalvodama daug kartų tą situaciją vėl ir vėl stengiausi įtikinti save, kad teisūs buvo tėvai. Juk kaimynas manęs neišrengė ir nieko tokio baisaus nepadarė. Gal tik norėjo tėviškai pabučiuoti į skruostą. Juo labiau, kad viskas vyko vidury baltos dienos. Ir aš susitaikiau su tuo, bet atsirado didelė baimė pagyvenusiems  ir senyvo amžiaus vyrams. Ir niekaip negaliu jo įveikti. Užtenka tik pajusti senatvės kvapą, naftalinu atsiduodančius drabužius  ir aš iš karto bėgu kuo tolyn. Po kiek laiko tą seneliuką aš dar kartą buvau susitikusi, niekada su juo nepersimesdavau net žodžiu ir visada visa savo povyza parodydavau jam, kad jis man nemalonus ir apeidavau jį iš tolo.  Taip ir praėjo pora metų, o paskui išvažiavau mokytis į kitą miestą.

Ir štai dabar mama man pasakoja: „Vakar atėjo milicininkas ir paskambino į duris. Rankoje laikė kažkokį popierių. Jis paklausė: „Ar pažįstate tą žmogų? Šiandien jis užpuolė jūsų kaimynų dukrą,  13 metų mergaitę kieme, kai ši išnešė šiukšles“. O ant to paties popiergalio buvo to senioko nuotraukos kopija.  Ir taip graudu pasidarė, ašaros ėmė riedėti skruostais. Tada ir paklausiau mamos:

– Štai jums, ne taip supratau… Ką dabar pasakė tėvas dėl to?

– Pratylėjo.

– O jūs manimi nepatikėjote!

– Aš patikėjau, aš iš karto patikėjau! – mėgino teisintis motina.

Daugiau nebuvo prasmės ką nors aiškinti.

Būtent tą situacija labai stipriai paveikė mane dar tą pačia dieną, kai jie manimi nepatikėjo. Aš gyvenime  patyriau dar ne vieną kartą labai sunkių akimirkų. Kai prie manęs mėgino seksualiai priekabiauti vienas artimas giminaitis, tėvams  nė neprasitariau. Nors jų pagalba, ar vien palaikymas man būtų labai padėję. Tiesiog bijojau, kad ir vėl jie pasakys, jog viską išsigalvoju“.

Jos pasiskundė močiutei, bet ši nepatikėjo savo anūkėmis

„Man buvo 13 metų, kai prie manęs ėmė priekabiauti tetos vyras! Mama su teta buvo virtuvėje, o jis atsliūkino į kambarį, kai žiūrėjau televizorių. Parvertė ant sofos ir įkišo savo liežuvį man į burną. Buvo  labai šlykštu!  Iš visų jėgų atstūmiau ir  jis išėjo iš kambario.  Mamai nepasakojau, nes buvo gėda.

Praėjo nemažai metų. Teta ir jis neturi vaikų. Tik teta turėjo sūnų iš pirmosios santuokos, kuris žuvo avarijoje. Liko dukros.  Kai mergaitės paaugo, šitas iškrypėlis ėmė prie jų lįsti.  Joms 13 ir 15 metų, o jam jau 60. Jos pasiskundė močiutei, bet ši nepatikėjo savo anūkėmis! Мan mama paskambino ir papasakojo. Ir aš tada jai papasakojau, kad mergaitės negali išsigalvoti, nes tas senis ir prie manęs lindo. Žinote, ką mama atsakė? Daugiau nieko geresnio negalėjai sugalvoti? O man jau 44 metai. Ką aš turėčiau išsigalvoti? Aš jai paaiškinau, kad nemeluoju, kad taip ir buvo. „Pakaks nesąmones šnekėti!“, – atšovė mama. Greičiausiai  mergaičių patėvis išsigando ir daugiau nebelindo prie jų. Bet tai, kad suaugusieji netiki, ką jiems sako vaikai, gali baigtis labai liūdnomis pasekmėmis. Ačiū, Dievui, aš rimtai nenukentėjau, bet dabar negaliu matyti ir nekenčiu vyrų su ūsais!

Mano draugei labiau nepasisekė. Kai jai buvo 11 metų, kažkoks giminaitis mokė važinėtis dviračiu. Neprievartavo jos tiesiogine prasme, bet grabaliojo kur tik pasiekė: krūtinę, užpakalį, šlaunis. Ji papasakojo tėvams tik po pusmečio. Skandalo nebuvo ir viskas patyliukais nutilo.

Kai jai buvo 15 metų motina parvedė į namus sugyventinį. Tas nusigerdavo ir lįsdavo prie mergaitės. Dabar jai  35 metų. Žinau, kad ji pasirinko lesbietiškus santykius, nes negali net pažiūrėti į vyrų pusę“.

„Dar blogiau, jei prie tavęs lenda giminaitis. Kai man buvo 13 metų, kažkoks ten giminaitis, mano dėdė, kurį mačiau gal vieną ar du kartus gyvenime,  dar vienos mano giminaitės gimtadienyje  įkyriai kvietė pažaisti. Aš norėjau žaisti, juo labiau, kad mano bendraamžių ten nebuvo.  Kai žaidimas įsibėgėjo, jis prispaudė mane prie grindų ir ėmė trintis savo tarpviete į mano koją… Tik tada, vaikišku proteliu dar nesupratau, ką tai reiškia. Bet intuityviai jaučiau, kad negerai.  Aš šiaip ne taip išsiveržiau iš jo glėbio ir tyliai prasėdėjau kamputyje visą giminaitės gimtadienį.  Namuose papasakojau tėvams, bet jie nepatikėjo, kad jų trečios eilės pusbrolis galėtų taip padaryti?… Todėl tik praėjus tiek metų, aš galiu apie tai viešai kalbėti. O galėjo šis įvykis visai kitaip baigtis“.

Pasimetė, kadangi kaip suaugusio žmogaus jo elgesys buvo neįprastas

„Мan buvo gal 8 arba 10 metų, bet ne daugiau.  Prisimenu, vasarai įpusėjus į namus atėjo pažįstamas žmogus, kai suaugusių namuose nebuvo. Tėvai išsiskyrė ir mamai  netrukus pradėjo rodyti dėmesį kažkoks vyras. Įsileidau jį į namus nieko blogo nenujausdama. Juo labiau, kad pas mus buvo svečiuose jau ne kartą. Nors kartą šmėkštelėjo bloga mintis, kai pernelyg atkakliai  siūlėsi palaukti mamos mūsų namuose. Bet juk vaikas tada buvau, nieko nesupratau ir įleidau.

Jis pradėjo kažką šmaikštaus kalbėti, mėgino prajuokinti. Paskui paprašė prisėsti greta jo ant minkštasuolio ir tada ėmė klausinėti, kada turi grįžti mama. O paskui mane išgąsdino tai, kad jis staiga nusimetė marškinius, atsisegė kelnes ir kiek nuleido jas.  Atsigulė ant pilvo ir pasakė, kad jam pamasažuočiau nugarą. Ir ėmė skubinti. Aš atsisakiau, bet jis mėgino įtikinti, kaip mama nusimins sužinojusi, jog aš nepadariau taip, kaip jis prašė. Pasimečiau ir sutrikau, kadangi kaip suaugusio žmogaus jo elgesys buvo neįprastas. Nemačiau, kad taip elgtųsi kiti suaugusieji. Vis dėlto kažkas į galvelę pakuždėjo, kad mano mama net baisiausiame sapne nebūtų prašiusi manęs daryti tokių dalykų. Ir juo labiau, atsisakius tai daryti, pradėtų barti. Aš supratau, kad jis norėjo su manimi padaryti kažką baisaus. Mamos tuo metu nebuvo namuose ir reikėjo kažkaip gelbėtis pačiai. Arba kažkaip užkalbinti jį ir laukti, kol grįš mama. Ir  man pradėjus masažuoti nugarą, jis atsipalaidavo ir pagalvojo, kad viskas eina kaip iš pypkės, aš puoliau į vienintelį kambarį bute, kuriame galima buvo užsirakinti iš vidaus geležte. Tikriausiai visą gyvenimą prisiminsiu, kaip aš bėgau, kaip drebėjo rankos ir kojos. ir bijojau, kad nesuspėsiu laiku užsirakinti. Buvo baisiau už kada nors sapnuotą košmarą.  Jis ėmė laužtis, bet pratrūkau iš baimės ir ėmiau visu balsu ir iš visų jėgų rėkti, kad jis nešdintųsi lauk ir aš viską pasakysiu mamai. Rėkiau iš visų jėgų.  Gal kaimynai išgirdo ir tai padėjo, bet jis išėjo ir net buto duris paliko atviras. O aš ir toliau sėdėjau kambarėlyje, verkiau, drebėjau kaip epušės lapas ir kaip Dievo malonės laukiau sugrįžtančios mamos.  Тen pat ji mane ir atrado vakare, grįžusi iš darbo. Turiu pripažinti, kad mama yra vienintelis žmogus  pasaulyje, pasirengusi paaukoti už mane savo gyvybę. Ja galiu pasitikėti kaip savimi. Kaip įmanydama ji stengėsi nuo visko  mane apsaugoti. Ir štai kai aš jai viską papasakojau, ji nė kiek nedvejodama manimi patikėjo. Viešpatie, negalėjau net įsivaizduoti, ką ji, kaip mama, galėjo  pagalvoti. Bet pirmiausiai ji padarė, kad  šitas vyras daugiau  nebepasirodytų  mūsų namuose. Nors ir nebuvo jokių įtikinamų įrodymų, kad mes būtume galėjusios parašyti pareiškimą teisėsaugai.  Todėl ir patraukti jį atsakomybėn taip pat nebuvo galimybių. Taip viskas ir nutilo. Тai, kad šis nutikimas buvo ne mano vaikiškos fantazijos vaisius ir ne išsigalvojimas, paaiškėjo praėjus keleriems metams. Mes sužinojome (juk mažas mūsų miestelis), kad jis ėmė gyventi su moterimi, kuri augino dvi dukreles iš pirmosios santuokos ir supratome, kodėl jam toks variantas buvo priimtinas. Bet netrukus išvažiavau gyventi į kitą miestą, todėl ir nežinau, ar nutiko kas nors toje šeimoje. Viena aišku, kad savo vaiku visada tikėsiu, atidžiai stebėsiu ir dėmesingai išklausysiu. Ačiū Dievui, baisaus nepasitikėjimo vyrais pavyko įveikti, nors ir truko tai nemažai metų“.

Atsirado baimė vyrams, nepasitikėjimas žmonėmis

„Мan taip pat buvo 13 metų, kai mes su tėvais ir šeimos draugais išvykome į iškylą. Išsinuomojome vieną sodybą dviem šeimom, kur buvo keturi suaugusieji ir du vaikai. Vakare, kai visi buvome lauke ir kepėme šašlykus, aš nuėjau į namą, į savo kambarį. Netrukus atėjo dėdė Vadimas (mamos draugės vyras)  ir ėmė prie manęs lįsti, pasisodino ant kelių  ir ėmė bučiuoti kaklą, aplaižydamas ausis.  Tada aš labai išsigandau, bet susiprotėjau pasakyti, kad noriu į tualetą, išbėgau į lauką ir pasakiau mamai ir tėčiui.  Ir prasidėjo skandalas. Tėtė negalvodamas nubėgo į namą ir trenkė dėdei Vadimui  antausį. Net susimušė, įvyko grumtynės. Kaip bebūtų keista, bet dėdė Vadimas nesipriešino, tik sakė, kad aš neteisingai jį supratau. Mama rėkė ant savo draugės, kol jie paskubomis rinkosi daiktus.  Galų gale jie išvažiavo, o mes likome poilsiauti vieni.  Įdomiausia tai, kad dėdė Vadimas atrodė labai padorus vyras, dirbo teisėsaugos sistemoje. Nuo to laiko mūsų šeimos nebendrauja“.

„Prie manęs buvo seksualiai priekabiaujama ne vieną kartą. Ir išprievartauta buvau, bet niekas nenubaustas! Todėl, kad nebuvo pasitikėjimo tėvais, kurie dėl visko kaltino mane, kurie niekada nebuvo su manimi artimi ir niekada nebendravo su manimi nuoširdžiai.

Kai man buvo 10 metų, stovint prie lifto laiptinėje priėjo vaikinas, užspaudė gerklę ir pamėgino nusitempti. Vis tiek ėmiau cypti ne savu balsu, pavyko ištrūkti, bet po to liko didžiulė moralinė praraja. Nes tėvai nepatikėjo ir mėgino įtikinti, kad aš esu dar maža ir daug ko nesuprantu. Todėl ir tą nutikimą neteisingai supratau. Atsirado baimė vyrams, nepasitikėjimas žmonėmis. Tai matė ir kaimynai, bet nei vienas nesikišo, net nepaklausė, kas čia vyksta. Daugelis iš mūsų patyrėme traumas vaikystėje ir mokomės ilgainiui jų atsikratyti. Kažkaip lengviau tampa širdyje žinant, kad yra ir daugiau tokio pat likimo žmonių.

parengta pagal mk.ru