Sophie Christiansen, serganti cerebriniu paralyžiumi, iškovojo 10 medalių parolimpinėse jojimo sporto varžybose, įgijo magistro laipsnį ir dirba stambiame banke (video)

Gydytojai nežadėjo tėvams, kad  jų kūdikis išgyvens, gimusiam dviem mėnesiais anksčiau ir kuriam buvo diagnozuotas vaikų cerebrinis paralyžius. Tačiau praėjus 30 metų Sophie Christiansen rankose – matematikos magistro laipsnio diplomas, sėkminga karjera stambiame  šalies banke ir 10 parolimpinių medalių.

Nusprendė pradėti  taikyti mergytei hipoterapijos gydymo metodą

Britė Sophie Christiansen gimė 1987 metais neišnešiota – dviem mėnesiais anksčiau. Be to,  gydytojai  nustatė mergytei  baisią diagnozę – vaikų cerebrinį paralyžių. O po to ją iš karto užgriuvo ir kitos ligos: gelta, kraujo užkrėtimas, plaučių kolapsas (ūminis kraujagyslių nepakankamumas)  ir širdies priepuolis. Gydytojai nieko gero nežadėjo naujagimės tėvams. Tačiau mergaitė ne tik išgyveno, bet ir nepaisant jos neaiškios kalbos ir netobulos eisenos, iškovojo 10 medalių 4 parolimpinėse žaidynėse, dirba stambiame banke ir aktyviai kovoja už neįgalių žmonių teises.

Kai Sophie suėjo 6 metai, tėvai, gydytojų patarimu,  nusprendė pradėti  taikyti mergytei hipoterapijos gydymo metodą  ir nuvedė ją į „Riding for the Disabled Association“ (RDA) „Neįgaliųjų jodinėjimo asociacijos“ rengiamus  užsiėmimus.

„Mano mamai alergija arkliams, – šypsodama prisipažino Sophie viename savo interviu. –  Bet aš pradėjau lankyti jojimo sporto pamokas,  pirmiausiai norėdama paerzinti ją“.

Tais pačiais metais Sophie pradėjo mokytis ir mokykloje. Jos tėvai ir mokytojai turėjo įdėti daug pastangų, kol pasiekė, kad mergaitė būtų priimta į įprastą mokyklą, kurioje buvo klasė, skirta mokytis moksleiviams su vystymosi ypatumais.

Iš pradžių mergaitei buvo labai nelengva. Ji labai varžėsi savo kalbos sutrikimų ir negalėjo susirasti draugų. Įveikti varžymąsi jai padėjo pirmasis olimpinis medalis.

Dabar Sophie  jau nesidrovėdama dalyvauja  įvairiuose sporto renginiuose ir dalina interviu.

Įsitikino, kad neįgaliems daug sunkiau gauti darbą, nei sveikiems

16 metų Sophie Christiansen pirmą kartą dalyvavo parolimpinėse žaidynėse Graikijoje, Atėnuose. Ji buvo jauniausia britų sporto parolimpinės rinktinės narė. 16 metų mergina netikėtai iškovojo savo pirmąjį medalį jojimo sporte ir pagal BBC versiją, buvo pripažinta  metų sportininke su apribotomis galimybėmis.

Dabar Sophie sąskaitoje  – dalyvavimas 4 parolimpinėse žaidynėse ir 10 iškovotų medalių, iš kurių – 8 aukso.  Nepaisant to, britė pasiekė didelių laimėjimų ne tik jojimo sporte. Ji turi matematikos   magistro laipsnį bei dirba  „Goldman Sachs“ banke. Tačiau mergina turėjo praeiti labai sunkų ir ilgą, ne rožėmis klotą, kelią, kol pasiekė savo. Gavusi diplomą, merginai teko įdėti nemažai pastangų, kol gavo savo pirmą darbą.

„Kai gavau diplomą, įgijau išsilavinimą, padaviau paraiškas visoms aukštųjų mokyklų absolventų programoms, – paaiškino ji. – Galvojau: „Mano paraiška visai nebloga. Turiu magistro laipsnį ir dar du olimpinius medalius“. Aš parašiau šimtus paraiškų, bet galų gale mane pakvietė tik į vieną  pokalbį dėl darbo. Suprantu, kad sunku iš karto aprūpinti darbais visus absolventus, bet negaliu nepaklausti savęs, ar neturėjo tam įtakos ir mano  neįgalumas?.. Prie punkto „neįgalus“ aš padėdavau varnelę, kadangi nenorėjau meluoti, prieš einant į pokalbį dėl darbo. Jei iš anksto nebūčiau prisipažinusi esanti neįgali, manau, man daug lengviau būtų buvę susirasti darbą“, – svarstė Sophie.

Ne kartą pasisakė  prie valstybės paramos mažinimą žmonėms su apribotomis galimybėmis

Galų gale merginai pavyko gauti darbą, padedant savo sportiniams pasiekimams. Kitaip tariant, jei padėjo agentūra, padedanti įsidarbinti sportininkams ir kariškiams.

„Goldman Sachs“ banke merginai buvo leista dirbti 2-3 kartus per savaitę ir ji galėjo toliau atstovauti savo šaliai jojimo sporto varžybose. „Man buvo nuobodu užsiimti tik viena veikla. Kai sporto karjera pamažu tapo rutina ir monotoniškas užsiėmimas, ėmiau dairytis aktyvesnės veiklos.  Daugumai sportininkų sportavimas – tai  darbas, trunkantis visą dieną, bet kartais labai svarbu pakeisti aplinką ir suprasti, kad  tuo niekas dar nesibaigia, jei ir neiškovočiau medalio“, – tvirtino Sophie.

Mergina savo kailiu patyrė, kaip nelengva būna visuomenėje žmonėms, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. „Aš neaiškiai kalbu ir žmonės galvoja, kad man ne visi namuose, – pasakojo ji. – Kai kurie žmonės pradeda bendrauti su manimi per mano draugus. Tada aš sakau: „Atsiprašau, bet aš čia“. Kai kurie galvoja, kad man mentalinė (psichinė – red.) negalia,  todėl iš karto stengiuosi patikslinti, kad  baigiau matematikos mokslus ir magistro laipsnį“.

Aštuoniskart parolimpinės čempionės  įgyta patirtis ir žinios  suteikia galimybę Sophie viešai kalbėti apie neįgaliųjų teises šalyje. Mergina ne kartą pasisakė  prie valstybės paramos mažinimą žmonėms su apribotomis galimybėmis ir kviečia firmas bei kompanijas dažniau priimti dirbti žmones su negalia. „Mano manymu, kompanijos turėtų laikytis bendros nuostatos: „Na, jei jis galėjo tai padaryti, tai ir mes galime“, – sakė Sophie.

Merginos kritikos taip pat susilaukė ir Didžiosios Britanijos  valdžios per mažas dėmesys neįgaliesiems, norintiems aktyviau dalyvauti miesto gyvenime ir juose rengiamuose renginiuose. Mat, galima naudotis viešuoju transportu tik pasitelkus savanorius, nes neįgaliam asmeniui, sėdinčiam vežimėlyje, neįmanoma savaime naudotis transporto priemone. „Sutikti Naujuosius metus buvau nuvykusi į Vieną. Jų metro sutvarkytas puikiai. Traukinys priartėjo, platforma susilygino su įėjimu į  vagoną ir iš jo išlindo nedidelė rampa. Londonui turėtų būti gėda“, – neslėpė apmaudo  Sophie Christiansen.

Parengta pagal „The Mixed Zone“, „The Guardian“

Nuotr. Facebook, Instagram