Ženia Smirnovas, kurį visi vadina „Ryžu“,  breiko šokių konkursuose iškovojo daugiau nei trisdešimt apdovanojimų. Tačiau prieš kelerius metus šokių čempionas pateko į autoavariją, po kurios koja buvo amputuota. Bet Ženia nepasidavė, jis vėl pradėjo šokti. Dalyvavimas TNT projekte „Šokiai“ atnešė jam neįtikėtiną populiarumą.

 

– Visų pirma tavo pasirodymas „Šokių“ projekte buvo nepaprastai gražus. Tiesiog pakerėjai aplinkinius savo plastiškais kūno judesiais, nepaisant to, kad šokai su viena koja.

– Ačiū. Mano šeima ir draugai mane palaikė. Teisingai sakoma: „Jei krisi, tave pakels, jei prarasi širdį, sutryps“. Įvyko avarija – kritau ir smarkiai susižalojau. Draugai iškart puolė padėti. Bet pastatytas ant  kojų supratau, kad paprasčiausiai negaliu paeiti. Po to, prasidėjus kojos gangrenai,  paaiškėjo, kad ją teks amputuoti. Nusprendžiau gyventi svajone, kurią turėjau dar prieš avariją – šokti, sukurti šokių mokyklą. Aš išsikėliau sau tikslą ir neskaičiavau žingsnių, nors tai buvo labai sunku. Aš tik atsikeldavau ryte ir dariau, keldavausi ir dariau. Ir kai mes su Daša (šokio partnere – red.) sukūrėme pasirodymą ir   nufilmavome jį, mano širdis daužėsi iš džiaugsmo. Supratome, kad  pavyko įgyvendinti svajonę, pavyko paversti ją tikrove. Savo kailiu įsitikinau: yra problema – eik ir spręsk. Nesigailėk savęs.

– Ženia, tik nuoširdžiai, negailėjai savęs?

– Nesuprantu, bet kodėl turėčiau gailėti savęs? Koks aš vargšas ir nelaimingas, kad neturiu kojos?  Net ant vienos kojos galima daug ką padaryti. Aš pasiekiau maksimalų fizinį lygį, kurį turėjau prieš avariją. Matau, kad mano nuotaka nebepastebi, kad esu ant vienos kojos. Jei netyčia ką nors ir pastumsiu, tai gali ir mane pastumti. (Juokiasi) Reikia nusipirkti duonos ar išnešti šiukšlių kibirą. Ir ką – einu ir išnešu šiukšles! Kas čia blogo? Vienintelis sunkumas man kol kas yra laiptai.

– Ar malonu girdėti apie save – mūsų laikų herojų, drąsos simbolį?

– Puiku, žinoma. Na, koks aš herojus? Aš tiesiog žmogus, kuris nenorėjo prarasti širdies, aš tik norėjau neatsilikti nuo laiko. Iki šiol su draugų ir šeimos pagalba įveikiau tik pirmąjį žingsnį. Aš susitvarkiau su savimi. Tada nusprendžiau, kad reikia padėti ir kitiems žmonėms.

– Papasakok apie šokių mokyklą.

– Mes norime atidaryti bandomąjį projektą Krasnodare ir paskui atidaryti šokių mokyklų tinklą visoje šalyje. Suprantu, kad socialiniai projektai nėra pelningi. Naivu tikėtis nuolatinio rėmėjo. Todėl savo šokių mokykloje šiek tiek užsiimsime ir komercine veikla. Mūsų projekte galės dalyvauti visi, net ir tie vaikai, kurie sėdi namuose ir nenori viešų pasirodymų. Esame pasiryžę kviesti visus vaikus, kad vėliau viešojoje erdvėje niekas neatsisuktų ir nerodytų pirštu į vaikus su negalia, tiksliau, ne su negalia, bet su papildomais poreikiais.

Pažįstu žmonių, kurie neturi kojų ar kojos ir važiuoja neįgaliųjų vežimėliais. Mes norime išmokyti vaikus išlaikyti pusiausvyrą, atsistoti, judėti, net bėgioti. Laikui bėgant, kaip ir aš dabar, jie net nepastebės savo neįgalumo.

– Ženia, dabar tiek daug jaunų sveikų žmonių, ne paslaptis, lindi kavinėse, rūko, vartoja alkoholį ir nieko daugiau nenori daryti. Jūs tiesiog esate kupinas pozityvumo!  Sakykite, ką padarė  jūsų šeima ir draugai, kad sugrąžintų jums gyvenimo džiaugsmą? Akivaizdu, kad jie buvo šalia, akivaizdu, kad jie parodė iniciatyvą, aktyvumą internete ir  gyvenime, ir greitai surinko didelę pinigų sumą. Kas dar konkrečiai jums padėjo?

–  Taip viskas ir buvo. Tą padarė mano tikrieji draugai. Mano draugas Paša … Kai aš gulėjau ligoninėje, jis ir jo žmona Olesia visą laiką buvo prie manęs  reanimacijoje. Kai pabudau po narkozės,  Paša sušnabždėjo man į ausį: „Broli, mes čia! Viskas bus gerai”.

– Kas dar padeda gyvenime? Įprotis sunkiai dirbti, sportuoti?

– Taip, sportas!  Ir šokis!

– Trisdešimt apdovanojimų už dalyvavimą konkursuose ir festivaliuose, breiko šokių čempionate –  ne taip ir mažai. Dabar projektas „Šokiai“. Ar viskas vyksta taip, kaip ir tikėjaisi?

– Visą gyvenimą esu įpratęs prie žmonių ir spaudos dėmesio. Treniravomės kiekvieną dieną po tris valandas, paskui – pasirodymai. Mes koncertavome kiekvieną dieną. Buvo tikrai labai daug darbo!

– Ar kasdien turėjai tokį krūvį?

– Kasdien, bet šokiai man teikia malonumą.

– Ar labai pyksti ant  gydytojų ir vairuotojo, dėl kurios kaltės  ir netekai kojos?  Ar labai pyksti ant jo, kad pabėgo iš nelaimės vietos?

– Žinoma, iš pradžių niršau ant jo.  Tada buvo naktis, nė gyvos dvasios gatvėje, mano koja visa buvo suknežinta, minkšta – buvau su šortais ir viskas buvo matoma. Smūgis buvo gana garsus. Be to, jį lydėjo mano šauksmas. Žmonės iš netoliese esančių namų jį išgirdo ir iškvietė greitąją pagalbą.

– O gydytojai?

– Gydytojai dirbo.  Jie iš karto pasakė, kad  sulaužytą koją paversti galimybe gyventi  yra 50/50. Po to kitoje klinikoje jie pasakė mano artimiesiems: „Melskitės. Jis turėtų išgyventi“.

Aš vis dar su jais bylinėjuosi. Tiksliau, laukiu ekspertizės išvadų.

– O koks tavo tikslas?

– Neslėpsiu, noriu gauti kompensaciją. Kad būtų iš ko gyventi. Kokia prasmė, jei jis (vairuotojas) bus įkalintas? Dar vienas nusikaltėlis Rusijoje? Kam? Taip, jis padarė didelę klaidą, bet ne į kalėjimą jį. Nematau prasmės!  Dėl to man koja neataugs ir namuose nebus daugiau  maisto.

– Beje, tas vairuotojas vėliau taip pat  žuvo avarijoje. Ar  tau vaikinai rašo su panašiomis problemomis?

– Taip, bet daugiausia apie operacijas, apie protezus. Sunku pagaminti ir pasirinkti tinkamą protezą. Aš greitai ant jų atsistojau, vos per dvi dienas, bet tada reikėjo daug laiko, kad pritapčiau ir priprasčiau judėti, vaikščioti su protezu.

–  Iš kur tokia valia  ir užsispyrimas laimėti? Nuo vaikystės?

– Tėvai mane išmokė sportuoti. Mes turime  vasarnamį, kur su tėvu dažnai eidavome ten pėsčiomis. Ir daug plaukiojau laivu. Tėtis dirbo laivų statykloje. Jie pastatė jachtą su irklais ir burėmis, be variklio. Jis plaukiojo su ja Juodojoje, Viduržemio jūroje, o paskui pardavė.

Štai tada valgiau užsienietiškas gėrybes! Šokoladus, atvežtus iš Turkijos, „Turbo“ kramtomąją gumą! Paslėpdavau juos po marškiniais ir tempdavau į gatvę draugams. Negalėjau valgyti vienas.

– Koks yra tavo išsilavinimas?

– Esu baigęs Juodosios jūros humanitarinę akademiją Sočyje, įgijęs organizacijos vadybininko specialybę. Bet gyvenime aš tai mažai naudoju. Aš turiu gyvenimo išsilavinimą. Kaip ir geometriją, kurios  nesupratau mokykloje, bet lengvai supratau namo dengiamų stogų kampus.

– Aš tokius žmones kaip tu vadinu „terminatoriais“. Tai kažkokia iš prigimties suteikta galinga jėga. Ką dar  ketini nuveikti?

– Noriu užsiimti  kalnų slidinėjimu. Prieš avariją važinėjau snieglente. Užkopdavome į viršūnes ir leisdavomės per miškus.

– Ar tavo vaikai taip pat bus šokėjai?

– Noriu, kad vaikai būtų laimingi. Kad ir ką jie darytų, svarbiausia, kad tai jiems teiktų malonumą. Gal jie eis į mokslus, o aš juos tempsiu šokti! (Juokiasi)

– O kas yra raudonplaukis jūsų šeimoje – mama, tėtis?

– (Juokiasi) Ne mama ir ne tėtis! Vienas toks esu šeimoje. Bet tikrai ne iš vaikų namų.

Ženios šokių partnerė Daša Smirnova (beje, bendravardė) pasakojo apie jį kaip apie labai patikimą žmogų: „Su Ženia šokau dar prieš tragediją, mes šokame jau seniai. Aš visada žinojau, kad nesvarbu, kokį  šokį ir kiek ilgai mes šoksime, jo stiprios rankos visada mane išlaikys, ir kad aš galiu visiškai juo pasitikėti“.

Ženia Smirnovas nusifilmavo ir populiaraus  rusų kompozitoriaus Maksimo Fadejevo bei atlikėjos Nargizos muzikiniame klipe, kur jiedu atliko dainą „Dviese“, o Ženia su savo šokių partnere atliko įspūdingą šokį. Klipą peržiūrėjo daugiau kaip 270 mln. vartotojų.

Tekstas ir nuotraukos: pravmir.ru

„YouTube“ vaizdo įrašas

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą