Sergejus Kutovojus: „Aš netekau kojos, bet nepraradau savęs“

22 metų Archangelsko gyventojas Sergejus Kutovojus nesigėdija netekęs kojos. Greičiau priešingai  – suėmė save į rankas ir pasikeitė neatpažįstamai. Dabar  apie tai pasakoja visiems: duoda interviu žurnalistams, eina į populiarias pokalbių laidas ir nuolat dalijasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose

Viskas įvyko 2013 metų pavasarį. Tuomet 40 kilogramų svorio netekęs jaunuolis, 11 klasės abiturientas, kurio laukė gyvenimo permainos, ėjo šaligatviu, kai netikėtai jį nubloškė sunkvežimis. Sunkiasvorio sunkvežimio vairuotojas nesugebėjo laiku sustabdyti prieš pėsčiųjų perėją, pasuko ant šaligatvio ir užvažiavo  ant 17-mečio Sergejaus, – rašoma  portale 29.ru

 

Po avarijos pradėjo mažai judėti, priaugo svorio ir beveik neteko vilties ką nors pakeisti

Tragiška istorija apie paauglį iš Archangelsko,  savo kailiu patyrusį žinomą posakį gyvenime

„Aš tada nemaniau, kad mirštu“.

„Gulėjau kraujo klane ant šaligatvio ir ieškojau telefono kišenėse, norėdamas paskambinti tėvui. Tačiau subėgę žmonės pradėjo rėkti, kad nejudėčiau ir nežiūrėčiau į kojas“, – prisimena Sergejus Kutovojus.

Vaikinas papasakojo savo tragišką istoriją ir socialiniuose tinkluose, laikraščiuose ir žurnaluose. Jis yra kviečiamas į populiarias Rusijoje pokalbių laidas, vaidino muzikiniame vaizdo įraše ir dabar vaidina filmuose … pats save.

Sergejaus „Instagram“ paskyroje yra frazė: „Praradau koją, bet nepraradau savęs“. Šio socialinio tinklo puslapį  nuolat stebi vartotojai iš įvairių Rusijos ir pasaulio miestų – kone 140 tūkst. žmonių. Tai tarsi vienas mažas miestelis. Paskyroje galima pamatyti įvairių Kutovojaus nuotraukų: vienoje jis vis dar yra moksleivis, sveriantis 140 kilogramų. Kitoje – jau sportiškas. Dar vienoje – neįgaliojo vežimėlyje. O po kiekviena nuotrauka – krūva „širdelių“. Jo žavesio paslaptis yra ta, kad jis niekada nesigėdija visiems parodyti save tokį, koks jis yra bet kokiame kūne ir bet kokiomis aplinkybėmis. Už tai Segą Kutovojų ( toks yra jo vardas internete) tūkstančiai nepažįstamų žmonių  ir pamilo.

Pora miklių judesių ir Serioža iš neįgaliojo vežimėlio per sofą pereina prie palangės, atidaro langą ir įleidžia gaivaus oro.  Dabar pats laikas prisiminti šio vaikino istoriją nuo pat pradžių.

2013 metai. Pavasaris. Sergejus Kutovojus eina gatve. Septyniolikmetis. Jau plonesnis – laikydamasis dietų, tada numetė net 40 kilogramų! Išoriškai pasikeitus, laukė ir gyvenimo pokyčiai –  baigiamieji abitūros egzaminai, išleistuvės. Atrodė, kad artėja svarbus etapas, kupinas visokių įdomybių.

„Tą dieną į mane trenkėsi WAF sunkvežimis, stabdžiai sugedo, – prisimena Sergejus. -Vairuotojas, norėdamas  išvengti susidūrimo su automobiliais, sustojusiais prieš pėsčiųjų perėją, staiga pasuko vairą ir atsidūrė ant šaligatvio. Dėl to automobilis mane nutempė apie penkiolika metrų ir atsitrenkė į stulpą. Tarp automobilio gaubto ir stulpo įstrigo mano kairė koja. Pažvelgęs aukštyn pamačiau, kad ji sutrupinta ir laikosi … ant vienos odos“.

Dar visai neseniai jis matė save liekną, perspektyvų, o po avarijos pradėjo mažai judėti, daug valgė, greitai priaugo svorio ir beveik neteko vilties ką nors pakeisti.

„Tada aš negalvojau apie išvaizdą. Užduotis buvo išgyventi. Buvau priverstas priimti save tokį, koks buvau po avarijos – be kojos, bet negalėjau susitaikyti su antsvoriu. Na, kurį vaikiną gali puošti silpnos rankos ir apaugęs lašiniais pilvas? Aš nenorėjau būti toks ir nusprendžiau pirmiausiai pradėti sportuoti namuose – tėvas ir brolis man įrengė horizontalius strypus prisitraukimams, – pasakoja Serioža. – O po to jau pradėjau lankytis  ir sporto salėje. Aš stengiausi dėl savęs – ne mados ar primestų standartų, kad būti geros formos – reiškia būti sveikam. Ir aš pasiekiau savo. Mažiausias mano priaugtas svoris buvo 69 kilogramai. Staiga merginos ėmė į mane atkreipti dėmesį …“.

 

Internete parenka individualias mokymo programas žmonėms su negalia

Iki 19 metų Serioža dar nebuvo susitikinėjęs nei su viena mergina, o šiandien,  jo namo laiptinėje  didelėmis raidėmis ryškiai užrašytas žymekliu jo  „Instagram“ slapyvardis ir apvedžiotas širdelėmis, panašu, gerbėjų darbas. Tik lengvabūdiškų santykių Segai nereikia – jis yra ištikimas savo mylimai merginai.

1. Kutovojus visada nuoširdžiai atsako į savo sekėjų užduodamus klausimus: „Aš keliauju į Piterį (Sankt-Peterburgą) vienas, – be mamų, tėčių ir paskolų. Pinigų susitaupau  iš invalidumo pensijos, internetinės reklamos ir trenerio darbo“

Taip, jis  nori užkariauti Sankt Peterburgą, o vienas iš jo persikėlimo į šį miestą  priežasčių yra darbas internetiniame projekte „Sportas žmonėms“. Sergejus internete parenka individualias mokymo programas žmonėms su negalia, kurie šiame projekte gali dalyvauti nemokamai.

„Kiekvieno žmogaus sveikatos priežastys yra skirtingos. Tiesą sakant, kai kuriems mūsų dalyviams reikia ne tiek raumenų, kiek bent šiek tiek veiklos ir nedidelės emocinės paramos. Jau  per mėnesį žmogus gali stipriai pasikeisti tiek iš vidaus, tiek iš išorės, – pasakoja Sergejus. – Kovo mėnesį Sankt Peterburge pagal mūsų projektą buvo atidaryta sporto salė, kurioje galima treniruotis, norintiems pasiekti laimėjimų parasporto šakose. Be to, tai turėtų būti įdomu ne tik parolimpikams, bet ir paprastiems neįgaliems sportininkams, kurie niekur negali treniruotis ir rungtyniauti. Aš jau išsinuomojau butą netoli nuo ten“.

Sergejus Kutovojus įkalbėjo ir savo brolį Ivaną  bei geriausius draugus persikelti į Piterį. Tai vaikinai, kurie visą laiką buvo su juo, kaip Serioža sako, „jie mane mylėjo riebų ir girtą, ir visai beviltišką, ir populiarų internete“. Kažkas gali nuspręsti, kad interneto pasaulis Kutovojui yra jauki erdvė, įkvepiantis ir kitus. Tiesą sakant, ten jis taip pat neišvengia ir piktavalių žmonių dėmesio. Pasirodo, yra ištisos internetinės bendruomenės, kurios, norėdami linksmybių, rašo visokius nemalonius dalykus žmonėms su negalia.

„ Jie taip pat rašo ir man. Nežinau, kas tai yra – pavydas ar kartėlis? Aš arba ignoruoju tokias žinutes, arba galiu atsakyti taip, kad neaišku, kas ką bando apgauti. Aš retai pykstu, galiu greitai įsiplieksti tik kompiuteriniuose žaidimuose. Manau, kad emocionalumas yra labiau moteriškas, o ne vyriškas bruožas. Tėvas  mane ir brolį augino tikrais vyrais. Mes užaugome be motinos. Niekas mūsų tikrai nelepino…“, – tvirtina Sergejus.

 

Nori būti visada pasitempęs, bet sportas yra tik gyvenimo dalis

Viskas tik į gerąją pusę… Daugelis draugų pastebi, kad Kutovojus subrendo, pasiekė beveik budistinę ramybę. Pats Serioža sako, kad tokia harmonija su savimi yra dažnų ir ilgų apmąstymų rezultatas.

„Aš nenoriu gyventi veltui, negatyvumas ir savidisciplina gali suklaidinti. Turime gyventi prasmingai, nesiblaškant ir nekreipiant per daug dėmesio  į smulkmenas. Sankt Peterburge ketinu sukurti dar vieną interneto šaltinį – vaizdo įrašų tinklaraštį, kuriam padedant įsileisiu į savo gyvenimą visus norinčius, visur nešiosiuosi fotoaparatą ir papasakosiu dar daug naudingų bei įdomių dalykų“, – pažada vaikinas.

Anot jo, tačiau nenori būti tipiškas interneto vartotojas. „Užsiauginęs raumenis, sulaukiau tiek daug „patinka“. Bet keistoka vertybių sistema, – sako Sergejus. – Tai yra paprasčiausias dalykas, kurį galima padaryti šiuolaikiniame pasaulyje. Noriu būti visada pasitempęs, bet man sportas yra tik gyvenimo dalis, o ne jo pagrindinė prasmė. Turi būti kažkas kita. Man tai yra socialinė nauda, ​​kaip ir projekte „Sportas žmonėms“ ir kūrybiškumas“.

Iš tikrųjų kūrybinis etapas prasidėjo paprasta žinute socialiniame tinkle, smarkiai pakeitusi Seriožos likimą. Jam parašė Artiomas Grianikas, kuris vėliau tapo Pavelo Volios dainos „Dviese“ vaizdo klipo režisieriumi.

„Artiomui  filmuojant, prireikė žinomo personažo. Tada jis pasakė: „Tu jau esi žiniasklaidos asmenybė!“ Sutarėme, kad jis atvyks į Archangelską, bet tada net nežinojome, kuri ta daina bus atlikta. Mes buvome priblokšti iš netikėtumo, kaip lengvai į dainos tekstą įsirašė mūsų su broliu istorija, kurią visi laikė vyro ir moters istorija. Galima sakyti, mes  dainai „Dviese“ suteikėme naują skambesį“, – pasakoja Sergejus.

Anot jo, vaizdo įrašas buvo filmuojamas Archangelske tris dienas. „Vaizdo įraše brolis Vania ir aš esame nerūpestingi geriečiai. Žinoma, gyvenime mes nebėgiojame kasdien po miestą kaip kokie kvailiai, – juokiasi Sergejus. – Ir mes ne visada esame tokie mieli. Abu mėgstame juodąjį humorą. Bet pagrindinė vaizdo įrašo mintis yra teisinga: esame labai artimi ir visada palaikome vienas kitą sunkiomis gyvenimo valandomis“. Vaizdo įrašas pradėjo sparčiai rinkti peržiūras. Pasipylė komentarai: „gerai padaryta“, „šaunuoliai“, „nuostabu“. Kas būtų pamanęs, kad tai tik istorijos pradžia.

 

Ne iš karto pavyko  nuslopinti jaudulį ir atsipalaiduoti prieš filmavimo kamerą

Anot jo, suveikė „šešių rankų paspaudimų“ teorija. Vaizdo klipą „Dviese“ pamatė režisierius Andrejus Grigorjevas, sukūręs žinomą filmą „Vaseninas“.  Šis dokumentinis filmas, parodytas dešimtyse šalių, pasakoja istoriją apie Rusijos kareivį, kuris didvyriškai kovojo Prancūzijos pasipriešinimo pusėje, pabėgus iš nacių nelaisvės. Andrejus Grigorjevas žiūrėjo dinamišką vaizdo klipą apie brolius Kutovojus ir nusprendė: šie vaikinai turi pradėti kalbėti. Kine.

„Ką galiu tvirtai pasakyti apie būsimą filmą, kad pasirinkome Archangelsko miestą. Praėjusį spalį jau nufilmavome įvairius jo planus iš keturračio“, – komentuoja Sergejus. – Kalbant apie filmo siužetą, jo centre – paauglys  neįgaliojo vežimėlyje, kuris staiga  tampa roko žvaigžde ir greitai įgyja ne tik savo artimųjų, bet ir visai nepažįstamų žmonių palaikymą ir meilę. Šis vaikinas atliks tokius beprotiškus triukus, apie kuriuos net sveiki vaikinai niekada nesvajojo!“.

Sergejaus manymu, galbūt iš pradžių herojus sukels gailestį žiūrovui, bet netrukus turėtų pajusti jam simpatiją ar net norėti tapti tokiu pat, kaip jis. „Man ne iš karto pavyko  nuslopinti jaudulį ir atsipalaiduoti prieš filmavimo kamerą. Už nugaros jaučiau baimę, o norėjosi būti natūraliam, – neslepia savo išgyventų emocijų Sergejus. –  Bet ilgainiui pripratau prie kameros ir jaučiausi patogiai. Mes norime padaryti tikrai vertą dalyką, tačiau neturime pakankamai pinigų. Bandome surinkti lėšų padedant „Boomstarter“. Jei viskas susitvarkys, filmas  turėtų būti baigtas kitų metų gegužę“.

Šiandien Sergejus turi viską, kad jaustųsi laimingas:  greta graži ir supratinga mergina, brolis – sielos draugas, ištikimi draugai, įdomus darbas, studijos malonumui. Beje, Sergejaus Kutovojaus diplominio darbo tema apie neįgaliųjų socialinį mobilumą Archangelske.

„Dabar užsibrėžiau sau naują tikslą – per dvejus metus užsidirbti pinigų butui Sankt Peterburge, – sako Serioža. – Kas žino, kaip Peterburgas mane nustebins, kokias galimybes jis man atvers. Vieną dalyką tiksliai žinau – visi turime vieną pabaigą. Ir ne tiek daug laiko, kaip atrodo, tam, kad taptume laimingi. Todėl laikas veikti“.

parengė Vytautė Jogailaitė