sniegopilys.lt
Gillian buvo vos aštuoneri metai, tačiau jos ateičiai iškilo didžiulė grėsmė. Mergaitės pažangumas mokykloje buvo tiesiog pasibaisėtinas. Gillian nuolat vėluodavo į mokyklą ir neatlikdavo užduočių. Jos rašysena buvo gremėzdiška, tiesiog siaubinga, o kontrolinių darbų rezultatai blogi, – rašoma Keno Robinsono knygoje „ The Calling“ („Pašaukimas“) apie žinomą baleriną ir choreografę Gillian Lynne.
Mokytojai galvojo, kad moksleivei geriau būtų lankyti specialiąją mokyklą
Gillian Lynne buvo nepaprastai nepaklusni ir išdykusi mergaitė. Ji sunkiai išsėdėdavo visą pamoką klasėje. Nuolat sukiojosi ant suolo, tai pašokdavo, tai vėl atsisėsdavo.
Be to, mergaitė blaškydavo savo bendraklasių dėmesį ir atitraukdavo kone visą klasę nuo pamokų.
Neretai triukšmavo, bet kartais ilgesingai žvelgdavo per langą į tolumą. Tuo priversdama mokytoją nutraukti pamoką ir paprašyti jos būti dėmesingai bei atidžiai klausytis aiškinamą pamoką ir netrukdyti kitiems vaikams susikaupti.
Bet Gillian tai visai nerūpėjo: ji buvo įpratusi, kad suaugusieji reiškia jai pastabas, bet tikrai nelaikė savęs sunkiu vaiku. Tačiau mokytojai j galvojo kitaip. Padėtis pasiekė kulminaciją, kai mokyklos vadovybė parašė laišką jos tėvams.
Mokytojai galvojo, kad Gillian turi mokymosi problemų ir, galbūt, jai geriau būtų eiti į mokyklą, skirtą vaikams su ribotomis galimybėmis.
Tai įvyko 1930-ųjų pradžioje. Ko gero dabar tokiai moksleivei būtų nustatytas dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) ir skiriami psichotropiniai vaistai.
Tačiau tais laikais šis terminas dar nebuvo sugalvotas. Todėl Gillian tėvai, gavę laišką iš mokyklos, labai susijaudino ir iškart ėmėsi veiksmų. Motina aprengė dukrą geriausia suknele, apavė geriausiais bateliais, sušukavo ir surišo jos plaukus į dvi uodegėles ir nuvedė pas psichologą, bijodama blogiausio.
Gillian pasakojo, prisimenanti, kaip buvo pakviesta į didelį kambarį, apmuštą ąžuolo plokštėmis, kur lentynose stovėjo oda aprištos knygos.
Kambaryje prie didelio reprezentacinio stalo sėdėjo vyras tvido švarku. Jis atsistojo ir nuvedė Gillian į tolimą kambario galą ir pasodino ant didžiulės odinės sofos. Gillian kojos nesiekė grindų, aplinka kėlė nerimą. Ji nervinosi dėl to, kokį įspūdį padarys, todėl atsisėdo ant rankų, kad nesimatytų, kaip jos dreba.
Psichologas grįžo prie savo stalo ir kitas dvidešimt minučių klausinėjo motinos apie dukters sunkumus mokykloje ir problemas, kurias, pasak mokytojų, mergaitė turėjo labai daug. Neuždavęs nei vieno klausimo Gillian, psichologas visą laiką atidžiai stebėjo ją. Dėl šios priežasties mergaitė jautėsi nepaprastai nepatogiai ir sutrikusi. Net būdama tokio jauno amžiaus, ji suprato, kad šis žmogus suvaidins reikšmingą vaidmenį jos gyvenime.
Gillian žinojo, ką reiškia lankyti specialiąją mokyklą, todėl nenorėjo turėti nieko bendra su šia mokykla. Mergaitė tikrai nemanė, kad turi kokių nors realių problemų, tačiau panašu, kad visi aplinkiniai galvojo priešingai. Sprendžiant iš to, kaip motina atsakė į klausimus, tikėtina, kad net ji taip galvojo. „Kas žino, gal jie teisūs“, – svarstė ant sofos sėdinti Gillian.
Atsirado žmogus, sugebėjęs kitu kampu pažvelgti į ją
Galiausiai Gillian mama ir psichologas baigė kalbėtis. Vyras pakilo nuo stalo, nuėjo prie sofos ir atsisėdo šalia mergaitės. „Gillian, tu elgeisi labai kantriai, ačiū už tai, – sakė jis. – Bet pakentėk dar truputį. Dabar man reikia pasikalbėti su tavo mama dviese. Mes išeisime kelioms minutėms. Nesijaudink, tai visai neilgai“.
Gillian nedrąsiai linktelėjo ir du suaugusieji paliko ją kambaryje vieną. Tačiau prieš išeinant, psichologas, pasilenkęs virš stalo, staiga įjungė radiją.
Kai tik jie išėjo iš kambario į koridorių, gydytojas pasakė Gillian motinai: „Palaukime čia minutę ir pažiūrėkime, ką ji daro“. Sienoje buvo langas, pro kurį buvo galima pamatyti, kas vyksta kambaryje.
Suaugusieji stovėjo taip, kad Gillian negalėtų jų pamatyti.
Skambant muzikai, beveik iš karto mergaitė pašoko nuo sofos ir ėmė judėti po kambarį muzikos ritmu. Du suaugusieji keletą minučių tyliai stebėjo mergaitę, kuri natūraliai ir gracingai sukosi.
Galiausiai psichologas pasakė moteriai: „Žinote, ponia Lynne, jūsų dukrelė nėra ligonis. Ji yra šokėja. Nuvežkite ją į šokių mokyklą“.
Knygos autorius paklausė Gillian, kas nutiko toliau. Moteris atsakė, kad jos motina paklausė specialisto patarimų. „Negaliu perduoti, kaip buvo nuostabu, – pasakojo Gillian. – Įėjau į kambarį, kuriame buvo pilna tokių žmonių, kaip aš. Žmonės, kurie negalėjo ilgai išsėdėti vienoje vietoje. Žmonės, kuriems reikėjo judėti, kad galvotų“.
Kartą per savaitę Gillian pradėjo lankyti šokių mokyklą ir kasdien mankštinosi namuose. Kol galų gale ji įstojo į Karališkąją baleto mokyklą Londone.
Paskui Gillian prisijungė prie Karališkosios baleto trupės, tapo soliste ir su pasirodymais keliavo po pasaulį. Kai baigėsi šis jos karjeros etapas, jauna moteris sukūrė savo muzikinę studiją ir surengė keletą labai sėkmingų pasirodymų Londone ir Niujorke. Tuomet ji susipažino su seru Andrewu Lloydu Webberiu, bendradarbiaudama su garsiaisiais miuziklais „Katės“ ir „Operos fantomas“, kurie sulaukė fantastiško pripažinimo ir didžiulės sėkmės.
Mažoji Gillian, kurią mokytojai kažkada ruošėsi išmesti iš mokyklos, pelnė pasaulinę šlovę kaip Gillian Lynne – viena garsiausių mūsų laikų choreografių ir uždirbusi milijonus dolerių.
Gillian pasisekė, kad atsirado žmogus, sugebėjęs kitu kampu pažvelgti į ją. Jautrus ir dėmesingas žmogus, jau matęs tokius vaikus ir sugebėjęs įžvelgti paslėpto talento ženklus. O galėjo išrašyti vaistus ir liepti nusiraminti.
Tačiau Gillian Lynne nebuvo probleminis vaikas. Nereikėjo jos siųsti į specialiąją mokyklą. Jai tiesiog reikėjo padėti tapti tokia, kokia ji yra iš tikrųjų.
Nuotr. Twitter.com
