Čerkasų universitete (Ukraina) trečio kurso studentams paskaitas skaito 9 metų „mokslininkas“ Vitalijus Nečajevas, nors dar pats mokosi vidurinėje mokykloje. Vitalijaus mama Olga sako, kad iki 3 metų berniukas apskritai nekalbėjo, net žodžio neištarė. Bet besiruošiant vesti sūnų pas gydytojus, jis netikėtai paėmė į rankas laikraštį ir ėmė skaityti garsiai.

Greičiau už visus klasėje įsisavina naują medžiagą

9 metų lektorių Vitalijų Nečajevą, pradėjusį dėstyti Čerkasų  universitete, žino kone visa Ukraina.

Vitalijus neslėpė, kad svajojo tapti šalies prezidentu, kai užaugs, bet politika jį gana greitai nuvylė.  Dabar berniukas svajoja apie tarptautinę mokslinę karjerą.

Prieš pirmąją savo paskaitą Čerkasų universitete berniukas nesudėjo akių visą naktį. Šiaip ar taip,  bet jo klausytojai – istorijos fakulteto trečio kurso studentai. Dar ir tribūna per aukšta, todėl prireikė pakylos! Apie Ukrainos hetmanus (karvedžius) Vitalijus gali kalbėti valandų valandas, nors mokykloje dar nesimokė istorijos.

„Mane nustebino tai, kaip vaikas žino tiek daug įvykių, tiksliai prisimena visas datas.  Jo paskaitos – puikios. Man labai patiko“, – sakė Čerkasų Bogdano Chmelnickio nacionalinio universiteto studentė Marija Velykaja.

O dar berniukas pradėjo rašyti istorijos knygą. Nors ir kiti mokslai jį domina ne mažiau.

Kol jo bendraamžiai klausė pasakų, Vitalijus „rijo“ astronomijos ir geografijos knygas.  Už savo  fenomenalius sugebėjimus 7 metų Vitalijus buvo apdovanotas nacionaline premija „Šalies pasididžiavimas“.  Todėl dar didesnę nuostabą kelia tai, kad iki trejų metų, berniukas neištarė nė žodžio.

Mokytojai taip pat laužo galvas, kuo galima būtų nustebinti ne pagal metus gabų ir talentingą moksleivį. Klasiokų pykčiui ir pavydui, visas matematikos užduotis Vitalikas gliaudo kaip saulėgrąžas. „Vitaliko puiki atmintis, jis greičiau už visus klasėje įsisavina naują medžiagą, visada laimi žaisdamas su kitais šaškėmis ir šachmatais“, – sakė klasės mokytoja Angelina Vynarska.

Vitalijaus artimiausios ateities planai – baigti mokyklą eksternu ir įstoti į aukštąją mokyklą. Po skaitytų paskaitų universitete, jo laukia ten išskėstomis rankomis ir plačiai atvėrę duris.

„Mes iki šiol nesuprantame, kaip jis to išmoko“, – stebisi berniuko mama Olga Nečajeva.

Kai Vitalijui Nečajevui buvo 5 metai, jį Čerkasų srities Zvenigorodsko mieste visi vadino vunderkindu. Būdamas trejų metų, pradėjo savarankiškai skaitė. Berniukui labai patinka anglų ir ispanų kalbos, kurias taip pat mokosi savarankiškai. Jau laisvai skaito ir kalba.

Vitalijus sutinka žurnalistus apsirengęs kaip tikras futbolininkas: geltonais marškinėliais ir žaliomis trumpikėmis. Prieina ir jo 26 metų mama Olga Nečajeva.

— Мes nepasipuošėme, — ėmė teisintis moteris, pamačiusi fotoaparatą.

— Aš turiu du katinėlius, — рradėjo savo interviu berniukas. Pilka katė guli prie mano kojų. Tai Tina. O dar yra ir Vasia. Tina penkeriais metais jaunesnė už Vasią.  Jam tiek pat, kiek ir man.

Nuo stalelio Vitalijus paima iliustruotą  „Didžiąją geografijos enciklopediją“ .

—  Anglų navigatorius Jamesas Cookas atliko tris ekspedicijas. O man enciklopediją padovanojo senelis ir močiutė. Pirmojoje knygos dalyje rašoma apie žemės planetą. O kituose aštuoniuose – apie įvairias pasaulio šalis, – berniukas neklausiamas tarsi žirnius bėrė savo žinias.

Žurnalistė paprašė Vitalijaus perskaityti ką nors iš knygos.

— Spygliuočių miškas visada yra niūrus. Tačiau grybams ir kerpėms būtent tai, ko reikia … –  berniukas skaito išraiškingai, darydamas pauzes, bet garso „r“ neištaria.  Po to pirštu vedžioja po žemynus žemėlapyje:

– Čia yra Pietų Amerika, o čia – Šiaurė. Ten – Afrika, o čia – Europa.

— O  kur Ukraina?

Vitalijus tvirtai baksnoja pirštu į šią didelę valstybę.

— O štai čia Libija, Egiptas ir Sudanas, – ištaria paskubomis versdamas enciklopedijos puslapius. – Madagaskaro salos, netoli Afrikos. Tai Grenlandija, štai jos vėliava. Tai Havajai – JAV valstija. Norėčiau nuvažiuoti į Egiptą ir Turkiją. Pamatyti Raudonąją ir Viduržemio jūrą.

  • Pasakyk, kokį plotą užima žemė? — Olga kumštelėdama paklausė sūnaus.

— 510 milijonų kvadratinių kilometrų. Vidutinis atstumas nuo Saulės planetos iki Žemės – 150 mln. kilometrų. Saulės spindulio greitis – 8 minutės, – nė nemirktelėjęs atsakė berniukas.

Dėl skyrybų su būsimo kūdikio tėvu, galvojo ir negimdyti

Olga sakė, kad jos sūnus anglų ir ispanų kalbomis jau žino visus skaičius ir savaitės dienas. Po to moteris prisiminė, kada pastebėjo pirmuosius sūnaus sugebėjimus.

— Jo tėvas negyvena su mumis. Aš viena auginu sūnų. Išsiskirdama su vyru, išgyvenau labai stiprų stresą, gal tai ir padarė įtaką mano sūnui, kadangi jis iki trejų metų visiškai nekalbėjo. Nors gydytojai ir nenustatė jokių nukrypimų nuo normos. Vitalikas valandų valandas  žiūrėdavo įvairius serialus.  Bet vieną gražią dieną netikėtai atsistojo prie televizoriaus ir linguodamas į šonus, uždainavo… angliškai. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Pradžioje paprašė nupirkti skaičius-magnetukus, paskui paprašė parašyti abėcėlę ant lapo. Aš perskaičiau jam vieną  kartą, o jis pats išmoko per tris dienas.  Dar po kiek laiko paprašė parašyti skaičius iki 100.  Po to – iki 300. Jis išmoko juos per savaitę žaisdamas.

— Iki kiek moki suskaičiuoti? — paklausė žurnalistė.

— Galvoju, kad iki begalybės, — atsakė berniukas.

Po to žurnalistė pasakė krūvą skaičių, kurie tik atėjo į galvą: 943, 8934, 21 240. Berniukas pakartojo juos nesustodamas.

— Kartą grįžtu iš darbo, o mano mama sako: „Vitalikas moka skaityti“, – tęsė Olga. – Negalėjau patikėti, nes jam tada dar nebuvo ir 3,5 metų. Parašiau kelis paprastus žodžius. Jis perskaitė.  O pasaką „Pagrandukas“  įsidėmėjo per penkias minutes! Мes netekome žado.

— Маma, aš noriu gerti, — Vitalijus išėjo į virtuvę ir grįžo nešinas arbatos puodeliu rankoje. Kitoje –  7 klasės chemijos vadovėlis.

  • Tai mano pusseserės Julijos vadovėlis. Noriu būti mokslininkas chemijos srityje, puikiai išmokti Mendelejevo lentelę.

Вerniukas taip pat puikiai prisimena ir mokslininkų, rašytojų gimimo datas.

— Štai Chmelnickis. Dabar jam būtų 424 metų, — Vitalijus parodo skaičius savo užrašų knygelėje.

Berniuko mama Olga sakė, kad jos senelis iš motinos pusės buvo labai talentingas. Nors Olgos tėvas ir neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet melodijų natas parašydavo iš klausos.

— Būdama nėščia nuėjau pas būrėją. Ji pasakė, kad susilauksiu genialaus vaiko. Nors dėl skyrybų su jo tėvu, galvojau ir negimdyti. Bet kartą sapnuodama išgirdau vaikišką balsą, kuris maldavo: „Mama, mamyte, nepalik manęs“.  Po to tvirtai pasakiau sau: „Gimdysiu“.

Rajono administracijos švietimo skyriaus vedėja Natalija Goroško neabejoja, kad Vitalijus – genialus vaikas:

— Sunku nustatyti šio berniuko žinių apimtis. Jis žino visų išsiveržiančių ugnikalnių pasaulyje pavadinimus. Vardino aukų skaičių milijonais. Po to perskaičiavo, papildė. Žino, kur ir kokiame puslapyje kas parašyta. Aš švietimo sistemoje dirbu daugiau kaip 20 metų, bet nieko panašaus neteko matyti. Jis ne šiaip sau skaito, o supranta apie ką rašoma ar kalbama. Ir įsidėmi. Būtų gerai, jei atsirastų moksliniai darbuotojai, kurie stebėtų Vitaliką  ir pateiktų pedagogams, motinai  rekomendacijų. Gali būti, kad Vitalikas –  būsimas genialus mokslininkas.

Piniginės premijos užteko, kad galėtų grąžinti skolas

— Vos nenualpau sužinojęs, kad man bus įteiktas apdovanojimas ne kur kitur, o Vatikane! — staiga džiaugsmingai sušuko Vitalijus. — Įsivaizduojate, grįžtu iš mokyklos, o mama man sako: „Ruoškis. Mes važiuojame į Italiją“. Pasakė, kad laimėjau kažkokį prizą.  Iš netikėtumo netekau žado. O paskui iš džiaugsmo vos neatsistojau aukštyn kojomis. Į Italiją, į Vatikaną! Juk tai Roma, Koliziejus, Šv. Petro bazilika. Iš karto pasiėmiau Italijos žemėlapį ir ėmiau galvoti, ką žinau apie tą šalį. O po to pagalvojau: juk visai nemoku italų kalbos! Kaip gi taip: važiuosiu į ekskursiją ir su niekuo negalėsiu pabendrauti? Mes su mama iš karto nusipirkome  rusų-italų pasikalbėjimų knygelę. Aš galvojau, kad per mėnesį išmoksiu ir italų kalbos pagrindus. Bet jau po dviejų savaičių mes išvykome. Nesuspėjau. Išmokau tik kelis bendrus posakius ir pasisveikinti.

— Su mumis visą laiką buvo vertėjas, — sakė Olga.  — Ir man, ir sūnui tai buvo pirmoji kelionė į užsienį. Aš siaubingai bijojau skristi lėktuvu, o Vitalikas – priešingai – buvo visiškai ramus, todėl visą kelionę repetavo padėkos kalbą anglų kalba. Tiesa, kelionės pabaigoje vis dėlto pavargo ir užmigo.  Aš pasakiau sūnui, kad gali padėkoti premijos organizatoriams ir rusiškai, bet sūnus nesutiko. „Jei man įteikia tarptautinę premiją, aš turiu mokėti angliškai, – pareiškė jis. – Ir kalbėti taip pat gerai, kaip ir anglai“. Todėl sūnus visą savaitę žiūrėjo filmus anglų kalba. Tobulino tarimą.

— Aš įsivaizdavau, kad bus kietai, bet negalvojau, kad taip! — dalijosi įspūdžiais berniukas.  —  Išeinant iš oro uosto mūsų laukė naujutėlis „Mercedes“.  Aš tokius tik filmuose mačiau.  Pradžioje toje mašinoje net sėdėti bijojau, kad, neduok, Dieve, nesubraižyčiau sėdynių.

— Nesuspėjo gidas prasižioti, o sūnus jau ėmė pasakoti: Koliziejų pastatė tokiais metais, tokiomis aplinkybėmis, – dalijosi įspūdžiais ir Olga. – Vitalikas buvo pasirengęs pats pravesti ekskursiją. Tik kad be manęs daugiau niekas nebūtų jo supratę.

— Aš tik pasakiau, kad Koliziejų pradėjo statyti 72 mūsų eros metais valdant Romos imperatoriui Vespasianui, – teisinosi berniukas.

Anot jo, bet ekskursijų vadovas buvo labai geras. Daug papasakojo tai, ko nebuvo girdėjęs. Ir apskritai italai labai geri ir draugiški žmonės. Visą laiką šypsosi.  Draugiškai sveikinasi.  Jie atrodo labai laimingi.  Bet Vitalijus prisipažino, kad jam nepatiko italų virtuvė. Jam mamos kepti kotletai daug skanesni už italų spagečius.

Anot Olgos, apdovanojimo ceremonijoje jos sūnus buvo vienintelis vaikas. Nors ir mažas, bet atrodė labai rimtas ir su dalykiniu kostiumu. Žiūrėdama, kaip sūnus lipa ant scenos pasiimti apdovanojimo, vos galėjo sulaikyti džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras. Iki šiol negalinti patikėti, kad jos sūnus pripažintas vienas talentingiausių vaikų pasaulyje.

Apdovanojimo ceremonija įvyko Romoje, Urbanistikos universitete. Tarptautinis apdovanojimas, pavadintas tragiškai žuvusio italų berniuko vunderkindo Giuseppe Sciacca garbei, buvo įkurtas 2011 metais. Apdovanojimą Vitalijui įteikė Popiežiaus Pranciškaus atstovas.

— Žinoma, ką jie kalbėjo ant scenos, aš nesupratau, — toliau dalijosi įspūdžiais Vitalikas. — Bet kai pasakė mano pavardę, pajutau, kad ėmė virpėti keliai. Tai buvo daug baisiau, nei prieš pirmą mano skaitomą paskaitą universitete. Prisimenu, užlipau ant scenos ir pasakiau: „Thank you“. Tarsi kalbėjau ir tyliai, bet mano balsas nuskambėjo per visą salę. „Ko aš varžausi? — netikėtai pagalvojau. — Juk kalbu angliškai be jokio akcento!“. Ir pasakiau savo padėkos kalbą vienu atsikvėpimu. Visi plojo atsistoję. Buvo labai malonu.

Be dviejų statulėlių Vitalijui Nečajevui įteikė ir 1000 eurų piniginę premiją. Šių pinigų kaip tik užteko tam, kad galėtų grąžinti skolas. Nors mamai ir sūnui ir buvo sumokėta už kelionę, bet nemažai pinigų išleido dokumentų tvarkymui bei kitoms išlaidoms, susijusioms su kelione.

— Dar liko pinigų  ir porai enciklopedijų, — šypsosi berniukas. — Jau net žinau, ką būtent pirksiu. Dabar tiksliai žinau, kad nenoriu būti prezidentas. O juk anksčiau apie tai svajojau.  Geriau tapsiu akademiku. Tik dabar galvoju: istorijos mokslų ar viso dėlto geografijos? Nors pastaruoju metu man ir matematika ėmė patikti…

parengta pagal fakty.ua

Nuotr. ukurier.gov.ua, facebook, twitter

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą