Moteriškų lytinių organų anatomija (vaizdo įrašas)

Moteriški lytiniai organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Vidiniai lytiniai organai užtikrina pastojimą, išoriniai  yra atsakingi už seksualinius pojūčius ir lytinius santykius.

Vidiniai lytiniai organai yra makštis, gimda, kiaušintakiai ir kiaušidės. O išorės – gakta, didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, klitoris, makšties prieangis, didelės makšties prieangio liaukos (Bartolino liaukos). Riba tarp išorinių ir vidinių lytinių organų yra mergystės plėvė, o prasidėjus seksualinei veiklai – jos likučiai.

Išoriniai lytiniai organai

Gakta  yra žemiausia moters priekinės pilvo sienelės dalis, šiek tiek iškilusi dėl gerai išsivysčiusio poodinio riebalinio sluoksnio. Gaktos srityje esantys plaukai paprastai yra tamsesni nei ant galvos, o išvaizda yra trikampis su ryškiai apibrėžtomis linijomis.

Lytinės lūpos yra odos raukšlės, esančios abiejose lytinių organų plyšio pusėse ir makšties prieangyje, atskirtos didelėmis ir mažomis lytinėmis lūpomis.

Labia majora  arba didžiosios lytinės lūpos yra odos raukšlės, kuriose yra daug riebalų turinčių skaidulų. Didžiųjų lytinių lūpų odoje yra daug riebalinių ir prakaito liaukų, o brendimo metu ji iš išorės pasidengia plaukais. Bartolino liaukos yra apatinėse didžiųjų lytinių lūpų dalyse. Nesant seksualinės stimuliacijos, didžiosios lytinės lūpos dažniausiai užsidaro vidurinėje linijoje, o tai užtikrina mechaninę šlaplės ir makšties angos apsaugą.

Mažosios lytinės lūpos yra tarp didžiųjų lytinių lūpų dviejų plonų švelnių rausvų odos raukšlių, ribojančių makšties prieangį, pavidalu. Juose yra daug riebalinių liaukų, kraujagyslių ir nervų galūnėlių, todėl jos neretai tampa seksualinio malonumo objektu. Mažosios lūpos baigiasi virš klitorio ir sudaro odos raukšlę, vadinamą klitorio apyvarpe. Esant seksualiniam susijaudinimui, mažosios lytinės lūpos prisotinamos kraujo ir virsta elastingais voleliais, siaurinančiais įėjimą į makštį, o tai padidina seksualinių pojūčių intensyvumą įkišus varpą.

Klitoris yra išorinis moters lytinis organas, esantis viršutiniuose mažųjų lytinių lūpų galuose. Tai unikalus organas, kurio vienintelė funkcija – patirti seksualinius pojūčius. Kiekvienos moters klitorio dydis ir išvaizda  skiriasi. Vidutiniškai ilgis – apie 4-5 mm, bet kai kurių moterų siekia 1 cm ir daugiau. Esant seksualiniam susijaudinimui, klitoris padidėja.

Makšties prieangis yra į plyšį panašus tarpas, kurį iš šono riboja mažosios lytinės lūpos, iš priekio – klitoris. Makšties prieangis  – tai mergystės plėvė, kurios likučiai lieka pradėjus lytinius santykius.  Makšties prieangyje atsidaro išorinė šlaplės anga, esanti tarp klitorio ir įėjimo į makštį. Makšties prieangis yra jautrus prisilietimui ir seksualinio susijaudinimo metu prisipildo kraujo, suformuodamas elastingą „manžetę“, kurią drėkina didelių ir mažų liaukų sekretas (makšties tepimas) ir atveria įėjimą į makštį.

Bartolino liaukos (makšties prieangio liaukos) yra didžiųjų lytinių lūpų storio prie jų pagrindo. Vienos liaukos dydis siekia apie 1,5-2 cm. Liaukos lytinio susijaudinimo ir sueities metu išskiria klampų, pilkšvą, daug baltymų turintį skystį (makšties skystį, lubrikantą).

Vidiniai lytiniai organai

Makštis – vidinis moters lytinis organas, dalyvaujantis lytinių santykių procese, o gimdymo metu – tai gimdymo kanalo dalis. Moterų makšties ilgis vidutiniškai siekia 8 cm, tačiau kai kurioms ji gali būti ilgesnė (iki 10-12 cm) arba trumpesnė (iki 6 cm). Makšties vidus išklotas daugybe raukšlių turinčia gleivine, kuri leidžia jai išsitempti gimdymo metu.

Kiaušidės yra moteriškos lytinės liaukos, kuriose nuo gimimo yra daugiau nei milijonas nesubrendusių kiaušinėlių. Kiaušidės taip pat gamina hormonus estrogeną ir progesteroną. Dėl nuolatinio cikliško šių hormonų kiekio pokyčių organizme, taip pat dėl ​​hipofizės hormonų išskyrimo vyksta kiaušinėlių brendimas ir vėliau jų išsiskyrimas iš kiaušidžių. Ši procedūra kartojasi maždaug kas 28 dienas. Kiaušinio išsiskyrimas vadinamas ovuliacija. Kiaušintakis yra šalia kiekvienos kiaušidės.

Kiaušintakiai yra du tuščiaviduriai vamzdeliai su skylutėmis, kurios eina nuo kiaušidžių iki gimdos ir atsidaro gimdos viršuje. Vamzdžių galuose prie kiaušidžių yra gaurelių. Kai kiaušinėlis palieka kiaušidę, gaureliai nenutrūkstamais judesiais bando jį sugriebti ir įvaryti į vamzdelį, kad jis galėtų tęsti kelią į gimdą.

Gimda yra tuščiaviduris kriaušės formos organas. Jis yra dubens ertmėje. Nėštumo metu gimda didėja vaisiui augant. Gimdos sienelės sudarytos iš raumenų sluoksnių. Prasidėjus sąrėmiams ir gimdymo metu susitraukia gimdos raumenys, gimdos kaklelis išsitempia ir atsiveria, o vaisius nustumiamas į gimdymo taką.

Gimdos kaklelis yra apatinė gimdos dalis su praėjimu, jungiančiu gimdos ertmę ir makštį. Gimdymo metu gimdos kaklelio sienelės plonėja, gimdos kaklelis plečiasi ir įgauna apvalią maždaug 10 centimetrų skersmens angą, dėl to vaisius gali išeiti iš gimdos per makštį.

Mergystės plėvė

Mergystės plėvė (hymen) – tai plonytė gleivinės raukšlė, esanti prie įėjimo į makštį tarp vidinių ir išorinių lytinių organų. Kiekviena mergina turi individualias, tik jai būdingas mergystės plėvės savybes. Mergystės plėvė turi vieną ar kelias įvairaus dydžio ir formos skylutes, pro kurias menstruacijų metu išsiskiria kraujas.

Pirmojo lytinio akto metu mergystės plėvė plyšta – įvyksta defloracija, dažniausiai išsiskiria nedidelis kiekis kraujo, kartais jaučiamas skausmas.

Vyresnėms nei 22 metų  merginoms mergystės plėvė yra mažiau elastinga nei jauname amžiuje. Todėl jaunesnio amžiaus merginoms dažniausiai defloracija vyksta lengviau ir netenkama mažiau kraujo. Neretai pasitaiko, kad lytinių santykių  metu mergystės plėvė neįplyšta dėl savo elastingumo.

Tačiau mergystės plėvės plyšimai gali būti  ir gilūs, su gausiu kraujavimu arba paviršutiniški, su nedideliu kraujavimu. Kartais, jei mergystės plėvė per elastinga, neplyšta, tokiu atveju defloracija vyksta be skausmo ir kraujingų išskyrų. Po gimdymo mergystės plėvė visiškai sunaikinama, lieka tik dalis jos atvartų.

Nesant kraujo, plyšus mergystės plėvei, neturėtų sukelti  nerimą ar įtarimų, nes būtina atsižvelgti į individualias moters lytinių organų struktūros ypatybes.

“YouTube” vaizdo įrašas