Kodėl vaikinas vengia merginos, kurią yra įsimylėjęs?

Atsakymas į klausimą „kodėl vyras bijo moters, kurią yra įsimylėjęs“ visada yra tas pats – reikšmingumo disbalansas. Šios situacijos pagrindas – keli veiksniai, tačiau jie visi susiveda į tai, kad vyriškosios lyties atstovas atsiduria silpnoje padėtyje. Kartais jis tai daro pats, kartais bendravimo formatą nustato mergina.  Tačiau įdomu tai, kad tai vyksta nesąmoningai ir visi yra tikri, kad santykių pradžia atitinka normą.

Nesuvokia savęs kaip verto draugo

Tiesą sakant, prarandamas svarbus komponentas, būtent abipusiškumas. Vyrai jaučia baimę tik prieš tas merginas, kurios, jų įsivaizdavimu, yra… aukštesnės už juos. Dėl hormonų išsiskyrimo mergina idealizuojama, jos reikšmė didėja, o psichika objektą suvokia kaip svarbiausią ir reikalingiausią.

Kad šis objektas neprarastų j dėmesio,  elgsena koreguojama. Kitaip tariant, dėmesys sutelkiamas į merginą, o veiksmai pradedami derinti prie jos reakcijų, kad viskas atitiktų taip, kaip ji nori. Tada vyras nustoja būti savimi ir pradeda vaidinti vaidmenį, kuris jam nėra būdingas. Štai kodėl sakoma,  kad kai vyras yra tikrai įsimylėjęs, jis atrodo kaip avis.

Be to, vyras dažnai bijo mylimos moters dėl savo žemos savivertės.

Žema savigarba išreiškiama tuo, kad vaikinas nesuvokia savęs kaip verto draugo gražių ir sėkmingų merginų atžvilgiu. Kadangi įsimylėjimą sukelia hormonų antplūdis ir atsiranda partnerio idealizavimas, mergina jam ima atrodyti beveik kaip deivė! Jis nemato jokių jos trūkumų- priešingai – tik privalumai tiesiogine prasme užpildo visą jo dėmesį. Taigi, jis mato prieš save geriausią iš geriausių ir vertina save itin neigiamai. Atsiranda baimė susidurti su įžeidimu. Vaizdžiai kalbant, juk jei  prie „Mis Pasaulis“ prisiartins benamis, ji garantuotai bus atstumtas. Galbūt ji tai padarys itin grubiai ir šiurkščiai.

Maždaug taip situaciją suvokia įsimylėjęs vyras. Jis įsitikinęs, kad sėkmės šansų praktiškai nėra, bet mergina jam patinka ir labai nori su ja susitikti/pasiūlyti pasimatymą/užmegzti santykius.

Būtent atstūmimo baimė, kuri atrodo labiausiai tikėtina baigtis, lemia drovų ir keistą vyro elgesį. Jis bijo kalbėti tiesiai, stengiasi būti šalia, tačiau atvirai neišreiškia savo jausmų. Jei simpatija yra abipusė, mergina gali žengti pirmąjį žingsnį, tačiau tai neįvyksta dažnai.

Tuo tarpu savimi pasitikintys vyrai turi sveiką egoizmą. Jie nebijo atsisakymo, nesuvokia to kaip savęs įvertinimo. Paprasčiau tariant, jie nekelia merginos į deivės lygį, o tik laiko ją tinkamu variantu kompanionės vaidmeniui. „Man ji patiko ir pasiūliau susitikti arba nueiti į pasimatymą“, – galvoja jis.

Įsitikinęs, kad negali atsitraukti

Jei mergina patiria abipusį jausmą ir susidomėjimą, ji sutiks. Jei ne, jis atsisakys. Tačiau vyrams, kurie buvo auklėjami femdom formatu, jo pasirinktos merginos atsisakymas skamba kaip mirties nuosprendis. Nes jis buvo mokomas pasirinkti vieną, nusipelnyti, pasiekti, nustebinti, būti atkakliam ir panašiai.

Jo pasąmonėje nupieštas baisus paveikslas. Jei mergina sutinka, tai gerai. Bet jei ji atsisakys, tada jo laukia septyni pragaro ratai, turės maldauti, imti per jėgą, konkuruoti su tais, kuriems ji labiau patiko. Bent jis taip galvoja. Tuo pačiu įsitikinęs, kad negali atsitraukti, nes ją pasirinko.  Juk niekas jam nesakė, kad merginai atsisakius, tereikia pereiti prie kitos. Ji nėra paskutinė šioje planetoje. O jei taip, tai vienišiaus statusas jam užtikrintas.

Būtent baimė, kad merginai atsisakius teks patirti pažeminimą, vyrą verčia likti nuošalyje. Iš tikrųjų jis ne jos bijo, o pasekmių. Supranta, kad tolimesnis dėmesio rodymas ir elgesys yra destruktyvus, bet nežino kaip kitaip elgtis ir atsiduria aklavietėje. Ir psichika nusprendžia „pasislėpti“.

Situacijose, kai vaikinas ir mergina lieka vieni, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar bendraujant momentiniais pasiuntiniais, drąsa nugali bailumą. Esmė ta, kad niekas nepamatys atsisakymo, nebus viešo pasmerkim ir pajuokos.

Pagrindas – ta pati žema savivertė, tačiau tokiu atveju žmogus bijo kitų žmonių. Kitaip tariant, tokiais atvejais nėra baimės, kad mergina jo atsisakys, o kitų, aplinkos reakcija gali būti „mirtina“.

Tai yra gynybinė psichikos reakcija

Todėl, jei gatvėje pastebės gražią merginą, jis tikrai neprieis ir jos neužkalbins, kad ir kaip norėtų.  Net jei ji jam labai patiko.

Tai dažniausiai lemia auklėjimas. Nuo vaikystės dažnai būna įvaryti į rėmus, kurie labai riboja emocijų raišką. Išreikšti savo jausmus yra gėdinga ir pavojinga. Bet koks nesutapimas su suaugusiųjų lūkesčiais ir savo tapatybės pasireiškimu iš karto sukelia pasmerkimą ir apribojimus. Savo emocijų slopinimas būdingas tiek berniukams, tiek mergaitėms, todėl tai nėra asmenybės ypatybė, o greičiau – tai yra gynybinė psichikos reakcija. Niekas nenori tapti pajuokos objektu.

Tuo tarpu sveiki, abipusiai santykiai visada užsimezga gana lengvai. Jie atsiranda  tarsi savaime, vien todėl, kad jiems buvo sukurtas tinkamas kontekstas, o jausmai abipusiai. Žmonės tiesiog bendrauja ir nebijo vienas kitam pasakyti apie savo jausmus. Arba vaikinas tiesiog pasiūlo susitikti, nebijodamas jokių pasekmių.

Pats faktas, kad tokiais atvejais vaikinas atsiduria silpnoje padėtyje, rodo, kad tolesnio santykių vystymosi neįmanoma. Viskas dėl tų pačių priežasčių. Žema savigarba, svarbos disbalansas priešingos lyties naudai ir įsitikinimas, kad vaikinas turi pasiekti ir nusipelnyti merginos dėmesio,  jau rodo prastą bendravimą.

Būtina dirbti su savo suvokimu, pakeisti savo įsitikinimus ir atsisakyti destruktyvių elgesio modelių. Psichika kuria gynybines reakcijas, siekdama išgyventi, tačiau santykiai nėra mūšio laukas. Pradėti juos su baime yra taip pat kvaila, kaip kišti pliką ranką į avilį.

Psichologė Angelė Kazlauskienė