sniegopilys.lt
Mohammedas Bzikas – 62 metų ramaus būdo, ištikimas Libano musulmonas, gyvenantis Azusos mieste, Kalifornijoje. Iš išvaizdos – tvirtas, stiprus, barzdotas žmogus. Tačiau už šiurkščios išvaizdos slypi neįtikėtinai gera širdis.
Jau daugiau nei 20 metų žmogus rūpinasi nepagydomai sergančiais vaikais, kurių visi atsisakė.
Per šį laiką Mohammedas įsivaikino 10 vaikų, kuriuos jis palydėjo į paskutinę kelionę. Vaikai patyrė jo meilę ir rūpestį ir užgęso ant mylinčių rankų.
Po kai kurių vaikų mirties raudojo tris paras
Dabar Mohammedas rūpinasi 6 metų mergaite, kuri yra akla, kurčia ir paralyžiuota. Mergytę kasdien kankina skausmo priepuoliai, o Mohammedas leidžia su ja bemieges naktis.
„Žinau, kad ji negirdi, nemato. Bet aš visada kalbu su ja, – sako vyras. – Aš palaikau ir žaidžiu su ja. Ji jaučia ir turi sielą. Ir taip pat nusipelno gero ‚žmogiško bendravimo“.
Pasak gydytojo, skiriančio mergaitei vaistų, mažylė iki šiol gyva tik dėl Mohammedo priežiūros.
„Žinau, kad netrukus ji mirs, – sako Mohammedas. – Žinau, kad vėliau labai liūdėsiu ir sielvartausiu. Po kai kurių vaikų mirties aš tris paras raudojau. Bet ką daryti? Aš darau tai, ką turiu daryti. Jie turi būti šalia mylinčio žmogaus. Nei religija, nei kilmė čia neturi reikšmės. Mes visi esame žmonės. O mirtis – kuris iš mūsų jos išvengs?
1980 metų pabaigoje Mohammedas įsivaikino pirmuosius sergančius vaikus. Tada jam padėjo ir jo žmona Dona. Sutuoktiniai Mohammedas ir Don Bzikai priėmė į savo namus nepagydomus ligoniukus, mištančius vaikus. Tačiau prieš 15 metų žmona mirė ir vyras liko su savo neįgaliu sūnumi Adamu. Nors vaikinui jau 19 metų, bet jis visiškai priklauso nuo jo tėvo.
Nuo vaikystės berniukas kenčia dėl osteogenezės, todėl jo kaulai trapūs ir silpni. Vaikinas sveria šiek tiek daugiau nei 30 kg. Jaunas žmogus juda namuose tik gulomis ant savadarbės riedlentės, kurią tėvas padarė iš nedidelės lyginimo lentos.
Bet Adamas mokosi koledže, studijuoja programavimą. Pats, savarankiškai pasiekia studijų vietą elektriniu vežimėliu.
Kai Mohammedo klausia, kodėl jis įsivaikina pasmerktus vaikus, vyras atsako, kad kiekvienam žmogui reikia šeimos. Jis priima kiekvieną vaiką kaip savo ir yra laimingas, kai kurio nors veidelį nušviečia šypsena.
Prieš kelerius metus ir Mohammedui buvo diagnozuotas vėžys. Tuomet greta nebuvo artimų žmonių: žmona mirė, sūnus praktiškai gyveno ligoninėje. „Aš taip bijojau. Tada jaučiau tai, ką visą laiką jautė ir mano vaikeliai “, – prisimena Mohammedas.
Jos seneliai tapo įtėviais daugeliui vaikų, o namai pavirto vaikų darželiu
Sako, vyrai mėgsta keistas moteris! Ir taip jas mėgsta, kad net yra pasirengę dėl jų neįtikėtiniems žygdarbiams. Su keista mergina, vardu Dona Mohammedą supažindino bičiulis. Ji atrodė vyresnė pagal savo metus. Jie mokėsi Kalifornijos, Azusos miesto koledže, kur studijavo ir pramogavo, o Dona atrodė visada giliai užsisklendusi savyje, niekada nesijuokė, bet visada kažkur skubėjo. Kur? Neatsakydavo.
Merginti tokią merginą – užduotis ne iš lengvųjų. Bet Mohammedas neturėjo kur dėtis, o paslaptingoji Dona dar labiau jį traukė.
Tik po metų mergina įsileido į savo gyvenimą atkaklų gerbėją. Bet paaiškėjo, kad Dona turi vaiką. Žinoma, ne savo, nes ji niekada nebuvo ištekėjusi ir buvo griežtai auklėjama. Vaiką mergina įsivaikino. Iš tikrųjų ji turėjo ne vieną. Praėjo dar keli mėnesiai, kol Mohammedui buvo atskleista nauja informacija.
„ Kiek? Du? Тrys?“ – primygtinai klausinėjo jis. Tačiau jauno žmogaus vaikų skaičius nebaugino. Tiesiog buvo įdomu sužinoti ir tiek. Juk ir Mohammedas buvo kilęs iš daugiavaikės šeimos – vyriausias iš dešimties vaikų.
Mohammedas visada mylėjo vaikus. Užteko jo meilės, kai buvo daug jų: bėgiojo su jais, šokinėjo, žaidė klases… Žaisti su jais – kas galėtų būti gražiau ir natūraliau?
Dona kartais mėgindavo paskaičiuoti: vis dėl to kiek jų? „Ateik ir pats pažiūrėk“, – galų gale atsidusdavo ji.
Dona įsivaikino pirmąjį vaiką, kai šventė savo pilnametystę. Apie vaikus ji svajojo nuo vaikystės. Jos seneliai tapo įtėviais daugeliui vaikų. jų namai atrodė kaip vaikų darželis. Deja, Donos tėvai nesekė savo tėvų pavyzdžiu ir tada Dona nusprendė, kad būtent ji tęs „šeimos tradiciją“.
Donos senelių mažas namelis tapo savotiška vaikų prieglauda, į kurį vaiko globos institucijų atstovai atveždavo vaikus, nes juos reikėdavo kuo skubiau išimti iš šeimų, kuriose tapdavo pernelyg pavojinga. Todėl niekas negalėdavo staiga pasakyti, kiek dabar tiksliai yra vaikų. O Mohammedas, žiūrėdamas, į šį „persikėlimo punktą“, įsikūrusį kukliame jo mylimosios namuose, ėmė ir pasipiršo: be žiedo, nepriklaupęs ant vieno kelio ir ne ištaigingame restorane, kaip įprasta matyti Holivudo filmuose. Tiesiog labai kukliai ir paprastai – su visa savo mylinčia širdimi.
Moters rankose „žvėrelis“ paaugys per kelias savaites virsdavo švelniu kačiuku
Dabar kartu jie galėjo padaryti daug daugiau. Sutuoktiniai Bzikai savo namuose priglaudė dešimtis vaikų, gyvenusių tame pačiame Azusos mieste. Be to, Dona skaitė paskaitas bei vedė įtėviams skirtus kursus. Ir pamažu tapo vienu svarbiausių vaikų šeimos ekspertų. Ji buvo kviečiama spręsti sudėtingus klausimus išvien su psichologais, gydytojais ir policininkais. O Mohamedas pasilikdavo namie su vaikais.
Vaikai buvo labai skirtingi. Labai mažai kuris iš jų mėgo bėgioti, šokinėti ir išdykauti. Beveik niekas nežinojo, kaip žaisti. Apskritai.
Kai kurie vaikai buvo labai silpni. Kai kurie – mirtinai įbauginti. Kai kurie labai sunkiai sirgo.
Kartais nusvirdavo rankos. Tačiau Dona nieko nebijojo. Tik ji viena žinojo, kaip sušildyti paauglį, „vilkų jauniklį“, kuris jaunos moters rankose per kelias savaites virsdavo švelniu kačiuku.Tik ji galėjo drąsiai, be baimės žiūrėti į vaikus su įgimtomis rankų, kojyčių, galvos patologijomis tarsi ir nebūtų jų. Tik ji galėdavo valandų valandas pasakoti jiems įvairias istorijas, šypsotis, linksėti galva, glostyti vaikus, niūniuojant jiems daineles, kol užmigdavo. Atrodė, kad niekas negalėjo išgąsdinti drąsiosios Donos.
„Ne, vis dėlto buvo kai kas, – prisimena Mohammedas. – Vabalai ir vorai. Ji mirtinai bijojo vabalų ir vorų. Net per Helovyną drebėjo nuo gąsdinančių kostiumų ir žaislų. Ji buvo juokinga“.
Anot vyro, Dona mylėjo visus vaikus vienodai, kurie gyveno jų namuose. Ji vesdavo juos į profesionalias fotosesijas – net ir labiausiai „nefotogeninius“, tvirtai įsitikinusi, kad negražių vaikų pasaulyje nebūna.
Per Kalėdas Mohammedas ir Dona surengdavo vaikams didžiulius, šventinius vakarėlius su dovanomis, į kuriuos pakviesdavo ir kitus vaikus. Dona taupydavo pinigus šventei ištisus metus.
Pirmą kartą Mohammedas susidūrė su vaiko mirtimi 1991 metais. Tai buvo mažytė ūkininko dukra. Besilaukdama kūdikio, moteris prisikvėpavo pesticidų, kurie buvo purškiami ant laukų. Mergytė gimė su baisia stuburo patologija. Tiesą sakant, ji visai jo neturėjo. Nuo galvos iki kojų mažylė buvo vyniojama į korsetą. Mergytė pragyveno geradarių šeimoje neilgai, o ir gydytojai nieko guodžiančio nežadėjo. Liepos 4 dieną, kai sutuoktiniai su gausia šeimyna ruošėsi šventinei vakarienei – Nepriklausomybės dienai, mergytė nustojo kvėpuoti. „Jai mirus, mano širdis pasruvo krauju, – sako Mohammedas. – Negalėjau atsigauti kelis mėnesius“.
Bet ir po to Mohamedas su Dona nekeitė savo nusistatymo. Keista „normaliam“ žmogui, bet visiškai suprantama „beprotiškiems“ altruistams, kurie gyvena pagal principą: „Jei ne aš, tada kas?“. Pora nusprendė, kad į savo namus ir toliau priims tik tokius vaikus – neišgydomus, mirtinai sergančius, tuos, kurių niekas niekada nepriims, tuos, kuriems neilgai liko gyventi šiame pasaulyje.
„Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimas neturėtų būti laimingas – tiek, kiek tai įmanoma, – sako Mohammedas. – Žinau, kad jie serga. Žinau, kad netrukus jie mirs. Bet kaip žmogus esu įpareigotas daryti viską, kas mano jėgoms, paliekant Aukščiausiajam nežemiškus dalykus“.
Per tą laiką Mohammedas jau palaidojo 10 vaikų. Savo vaikus. Kai kurie mirė tiesiog ant jo rankų. Kai Mohammedo klausia, kaip jam pavyksta susidoroti su savanorišku žygdarbiu, jis atsako: „Tiesiog tereikia mylėti šiuos vaikus kaip savo artimus“.
Mohammedas didžiuojasi savo sūnumi ir vadina jį tikru kovotoju
Vėliau buvo dar skausmingiau, bet tada jie net nenujautė.
Kurį jų įsidėmėjo labiausiai? Sunku pasakyti. Mohammedas kruopščiai saugo šeimos albumus su vaikų nuotraukomis. Visi brangūs ir artimi. Ko gero labiausiai mylimi žmonės. Pavyzdžiui, buvo berniukas su įgimtu trumpu žarnynu ir kuris per savo 8 metus pabuvojo ligoninėje 167 kartus. Berniukas negalėjo valgyti kieto maisto, bet Mohammedas visada sodindavo jį prie šeimos stalo, priešais padėdavo tuščią lėkštelę, žinoma, prieš tai pavalgdinęs, kad vaikas nesijaustų alkanas ir nereikalingas. Buvo mergaitė su smegenų išvarža, pragyvenusi tik 8 dienas po to, kai pora pasiėmė ją iš ligoninės. Mergytė buvo tokia maža, kad laidotuvių drabužėlius jai siuvo lėlių studijoje. Ponas Bzikas mergytės karstelį nešė rankose, tarsi batų dėžutę…
1997 metais sutuoktiniai susilaukė sūnaus Adomo. Kai kurie pagalvojo, kad tai likimo ironija, o kiti – išbandymas. Mat berniukas turėjo įgimtą genetinę patologiją. „Tokį jį sukūrė Dievas“, – tik tiek pasakė Mohammedas.
Dar buvo ir vienas mažas „krištolinis“ berniukas, nykštukas, kenčiantis nuo trapių kaulų sindromo (osteogenesis imperfecta). Jo kaulai galėjo lūžti nuo mažiausio prisilietimo, kad ir keičiant sauskelnes ar maunant kojinytes.
Tėvai niekada nepaslėpė nuo savo sūnaus, kad jo broliai ir seserys labai serga ir kad jie netrukus mirs. Priešingai – tėvai įkvėpė sūnų, kad jis buvo stipresnis už juos. Taip Adamas ir eina sunkiu gyvenimo keliu iki šiol. Jis taip pat žino, ką reiškia mirtis ir kentėti – tai, kai maži džiaugsmai tampa gerokai prasmingesni ir reikšmingesni, nei dauguma žmonių linkę galvoti.
Adamas, norėdamas nusigauti į kitą kambarį, gula visu kūnu ant savadarbės riedlentės, kurią jo tėvas padarė iš nedidelės lyginimo lentos ir važiuoja per medines grindis, atsargiai atsispirdamas rankomis. Mohammedas didžiuojasi savo sūnumi ir vadina jį tikru kovotoju.
2000 metais Dona susirgo. Ją pradėjo kamuoti nevaldomi traukuliai, kuriems atslūgus gulėdavo kelias savaites leisgyvė. Moteris sunkiai judėdavo net po namus. Į gatvę net nekeldavo kojos, nes nenorėjo, kad traukuliai užkluptų ją viešai, žmonėms matant. O juk ji buvo tokia energinga, taip aktyviai gyveno, labai daug padėjo kitiems. Buvo geležinė moteris.
Bet Dona Bzik negalėjo susitaikyti su savo liga. Ji paniro į giliausią depresiją.Gulėjo paslika po eilinio priepuolio ir kankino save bei vyrą klausimais: „Kodėl man? Už ką? Juk dariau žmonėms tik gera ir dar kiek galėčiau padaryti. Kodėl aš susirgau šia liga?“
Mohammedas bandė raminti žmoną, nurodydamas jai savo vaikų pavyzdį – tokie mažyčiai ir nekalti – už ką jiems? Tačiau viskas baigdavosi dar vienu šeimos skandalu.
Taip tęsėsi daugiau kaip 10 metų. 2013 metais jie nebeištvėrė ir buvo priversti nutraukti santuoką. O praėjus metams Dona mirė. Kai M. Bzikas kalba apie savo velionę žmoną, jis sunkiai sulaiko ašaras. „Ji visada buvo stipresnė už mane, – sako jis. – Jai buvo lengviau susidoroti su mūsų vaikų ligomis ir mirtimis nei su savo“.
Daugiau nėra nei vieno, pasirengusio rūpintis nepagydomai sergančiais vaikais
Likęs vienas Mohammedas nenustojo imti vaikus į savo namus. Iš tikrųjų jis jau ilgą laiką buvo vienas, nes iš sergančios Donos nebegalėjo tikėtis pagalbos. Nuo 2000 metų vyrui niekada neteko bent kiek pailsėti. Neturėjo nei atostogų, nei išeiginių. Tiesa, 2010 metais leido sau 6 savaičių prabangą: nuvyko aplankyti savo šeimą į Libiją. Ir viskas.
Iš namų Mohammedas išeina tik penktadieniais į mečetę. Tuo metu jo neįgalią įdukrą prižiūri slaugytoja, kurios paslaugas apmoka rėmėjai.
1–2 kartus per savaitę jis apsilanko kartu su mergaite ir vietinėje ligoninėje. Pasodina mažylę į vežimėlį, apkamšo ją antklode, pritvirtina lašinę, pasiima storą aplanką su gydytojų paskirtu gydymu ir pirmyn pėstute, nes ligoninė nėra labai toli, o Kalifornijos klimatas – šiltas. Štai ir visi pasivaikščiojimai.
Lankosi ligoninėje – per švelniai pasakyta. Mohammedas iš tikrųjų gyvena ten. Prireikus, vaiko globos tarnybos darbuotojai susiranda jį ten. Nes nėra kito tokio žmogaus visoje Kalifornijos valstijoje. Nėra nei vieno, pasirengusio rūpintis nepagydomai sergančiais vaikais. Nėra nei vieno pasirengusio mylėti juos kaip savo artimuosius. Juo labiau žinant, kad po kiek laiko teks ruoštis laidotuvėms.
Pasak Šeimos ir vaikų departamento koordinatorės Melissos Testerman, iš čia registruotų 35 tūkst. vaikų apie 600 reikia nuolatinės medicininės pagalbos ir priežiūros. „Žinoma, mes stengiamės paskirstyti juos į įvairias prieglaudas, – sako Melissa Testerman. – Bet tiems vaikams verkiant reikalingi globėjai, įtėviai. Bet kur juos gauti? Mes turime tik vieną tokį Mohammedą. Tik jis gali paimti vaiką, kurio visi kiti atsisako“.
Dar visai neseniai Mohammedas priimdavo į savo namus beveik visus iš eilės vaikus, kuriems socialinės tarnybos paskubomis ieškojo norinčių įsivaikinti šeimų. Bet dabar liovėsi: jėgos nebe tos. Jam jau 62. Rūpintis savo sūnumi ir dar viena maža įvaikinta mergyte jis dar patempia, tačiau daugiau jau nebegali.
Per Šeimos ir vaikų departamento atstovų surengtą Kalėdinę vakarienę, prie jo priėjo regioninio koordinatoriaus Rosello padėjėja ir su ašaromis akyse maldavo paimti dar bent vieną vaikelį: „Jis mirs be jūsų“. Mohammedas ilgai tylėjo, bet galų gale sunkiai išspaudė: „Ne. Negaliu“.
Vaikai, kuriuos Mohammedas per 20 metų priėmė ir įsivaikino, labai dažnai gyveno daug ilgiau nei prognozavo gydytojai. Nuostabiausias pavyzdys yra mergytė, iki šiol gyvenanti jo namuose.
Į gimtadienį pakvietė ir mergytės biologinius tėvus, bet jie nedrįso ateiti
Jenny (tikrasis jos vardas neatskleidžiamas, draudžia įstatymas) – itin sunki įgimta patologija – smegenų išvarža (encephalocele). Mohammedas jau prieš tai augino du vaikus, kuriems gydytojai nustatė tą pačią patologiją. Todėl jau turi pakankamai patirties ir žinių.
Kas yra smegenų išvarža? Silpnų nervų žmonėms šią pastraipą geriau praleisti.
Vaikui gimstant, dalis smegenų „sprogsta“ ir išsiveržia iš kaukolės. Mergytei nedelsiant buvo atlikta operacija, norėdami pašalinti atvirą dalį. Bet maža to, kad vaikui lieka tik pusę smegenų, bet ir likusi dalis nesivysto.
Jenny nemato, negirdi, ji yra visiškai paralyžiuota, kiekvieną dieną ją ištinka traukulių priepuoliai. Visą parą ji yra prijungta prie lašinės su maistinių medžiagų tirpalu ir vaistais. Kad neužspringtų ar neuždustų miegodama, mergaitė miega sėdėdama. Bzik – šalia jos ant kušetės. Jis apskritai priprato mažai miegoti.
Mohammedas aprengia dukrelę kaip princesę, nešioja ant rankų, bučiuoja, kalba su ja. „Žinau, kad ji negirdi, – sako jis. – Žinau, kad daugelis žmonių mano, kad aš esu beprotis. Tai manęs visiškai nejaudina. Mano dukrelė irgi žmogus. Ji turi jausmų. Ji turi sielą. Ir aš toliau darysiu tai, ką manau esant reikalinga“.
Kai Mohammedas paėmė mergaitę iš ligoninės, ji buvo dvejų metų. Gydytojai pasakė, kad daugiau nieko negali padaryti, o vaikeliai su tokiomis patologijomis pragyvena ne daugiau kaip mėnesį.
Gruodžio mėnesį Mohammedas Bzikas, jo sūnus Adamas ir slaugytoja Marilla šventė šeštąjį Jenny gimtadienį. Mohammedas pakvietė ir mergytės biologinius tėvus į šventę, bet jie nedrįso ateiti.
Jenny papuošė ilga raudona balta suknele ir priderino kojines. (Tėtis – turintis skonį žmogus). Mohammedas pasisodino dukrelę ant kelių, paėmė už rankyčių ir plojo jų delniukais, sakydamas: „Man jau šešeri. man jau šešeri!“ Paskui jis uždegė šešias žvakeles ir prinešė prie mergytės veidelio, kad ji pajustų šilumą, sklindančią nuo žvakių šviesos.
Po to, žinoma, visi dainavo “Happy Birthday”,( „Su gimimo diena“). Vyras tvirčiau prispaudė dukrelę prie savęs ir pabučiavo ją su barzda. Mergytė įkvėpė jautriomis nosies šnervėmis degančių žvakių kvapą ir atrodė, kad net nusišypsojo. Taip, taip nusišypsojo. Mohammedas sako (ir Jenny gydytojas su juo sutinka), kad mergaitės gyvenimas – ne vien kančios. Yra akimirkų, kai ji būna visai patenkinta ir net linksma, nes nežino jokio kito gyvenimo, nei to, kuris teko jai.
Pašalinis žmogus pasibaisėtų akimirkomis, pamatęs siaubingai rėkiantį neįgalų vaiką. Iš tikrųjų tai reiškia, kad dabar Jenny ne taip ir blogai, kaip įprasta, kad ji yra visai geros nuotaikos ir prašosi tėvui nt rankų. Prisispaudusi prie Mohammedo, mergytė nurimsta. Viskas gerai. Tėtis greta. Ir daugiau nieko nereikia. „Žinau, kad ji greitai mirs, – sako Mohammedas. – Žinau, kad dėl jos sielvartausiu labiausiai. Bet ką daryti? Aš darau tai, ką turiu daryti. Jiems būtina, kad greta būtų mylintis žmogus. Antraip, ilgai neišgyventų. Čia neturi reikšmės nei religija, nei kilmė. Mes visi esame žmonės. O mirtis – kuris jos išvengs iš mūsų?..“.
Net ir netekęs Jenny, Mohammedas Bzikas ketina ir toliau priimti į savo namus neišgydomai sergančius vaikus. Tol, kol užteks jėgų suteikti jiems tinkamą priežiūrą. O kai nebeturės jėgų, vis tiek padės jiems kaip nors kitaip. Priešingu atveju, jis negalės miegoti naktimis. „Šie vaikai niekada neturėjo šeimos. Aš juos paimu ir jie nebėra niekam nebereikalingi. Jie miršta šeimoje, miršta meilėje – tai yra labai svarbu“, – sako Mohammedas Bzikas.
Šaltinis: „ Los-Angeles Times“
Socialinių tinklų nuotraukos
