„Pasaulis niekada nesupras“: Genie Wiley istorija, kurią tėvas 13 metų laikė uždarytą

Kiekviena prievartos prieš vaikus istorija yra baisi. Apie kai kuriuos iš jų kalbama visame pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje publikacijos apie mergaitę, kurios tėvas kažkodėl nusprendė, kad dukra turi gyventi užsidariusi ir tylėti, sukėlė didelį rezonansą Amerikos spaudoje, rašo „The Guardian“.

 

Socialiniai darbuotojai iškvietė policiją

1970 metų spalis, Los Andželas. Įprasta darbo diena. Socialiniai darbuotojai sėdi savo biure ir tvarko įprastus dokumentus.

Pasigirsta beldimas į duris – tarpduryje pasirodo moteris. Ji klausia, kur galima kreiptis dėl invalidumo pašalpos. Tačiau darbuotojai jos klausimo negirdi, nes visas jų dėmesys sutelktas į už moters stovinčią mergaitę.

Jai  duotum ne daugiau kaip  6-7 metus. Ji aiškiai išsekusi, susikūprinusi, laiko sulenktas rankas prieš save kaip graužikas. Smakru varva seilė. Socialiniai darbuotojai iškvietė policiją.

Tą pačią dieną buvo apklausti ir sulaikyti mergaitės tėvai. Kaip vėliau paaiškėjo, jai tuo metu buvo ne 7 metai, o 13. Ji svėrė 26 kilogramus, negalėjo kalbėti. Dantys augo dviem eilėmis, stuburas buvo stipriai iškrypęs. Ji nekontroliavo šlapinimosi ir buvo visiškai neprisitaikiusi prie gyvenimo visuomenėje.

Kad nereklamuotų mergaitės vardo, ji sugalvojo pseudonimą – Genie. Pietų Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Davidas Rigleris pradėjo vadovauti jos reabilitacijai. Jis kartu su kitais gydytojais kelis mėnesius ją stebėjo, atliko tyrimus. Mergaitę taip pat apžiūrėjo Jamesas Kentas, socialinis darbuotojas, kuris specializuojasi prievartos prieš vaikus atvejais.

Tyrimo metu pavyko išsiaiškinti, kad Genie gimė 1957 metų balandžio 19 dieną Kalifornijoje. Jos tėvai Clarkas ir Irene yra sunkaus likimo žmonės. Tėvas užaugo vaikų namuose. Dėl sunkios prigimties jį dažnai apleisdavo šeimos. Irene buvo silpnos sveikatos. Clarkas buvo už ją vyresnis 20 metų.

Pirmasis jų vaikas mirė nuo plaučių uždegimo. Clarką suerzino vaiko riksmas – ir kažkuriuo metu jis tiesiog nunešė verkiantį kūdikį į šaltą garažą. Antrasis vaikas mirė per sunkų gimdymą. Trečiasis, berniukas, išgyveno – bet buvo nepageidaujamas, todėl pasirodė, kad tai daugiau našta šeimai. O po penkerių metų gimė Genie.

Sutuoktiniai Wiley negalėjo būti vadinami atvirais ir draugiškais: jie ypač vengė perpildytų vietų, neturėjo draugų. Tiesa, jie reguliariai eidavo į darbą ir su mažąja Genie nustatytu laiku lankydavosi pas pediatrę. Kai mergaitei buvo metai ir du mėnesiai, ji labai susirgo. Šeimos gydytoja tą dieną jos neapžiūrėjo, todėl tėvai nuvežė vaiką pas kitą specialistą. Jis, be plaučių uždegimo, užsiminė, kad mergaitė gali turėti autizmą.

Tėvą ši žinia sunerimo. Negana to, po šešių mėnesių automobilio avarijoje žuvo vyro globėja – jis buvo stipriai prie jos prisirišęs. Clarkui atrodė, kad pasaulis staiga tapo siaubingai priešiškas – jis metė darbą, nutraukė visus ryšius ir išsivežė šeimą į kitą miestą.

Tada Clarkas ir nusprendė paslėpti savo dukrą nuo pasaulio – uždarė ją į kambarį, neleisdamas mamai ir broliui pas ją eiti.

Duktė buvo pririšta prie puoduko 13 valandų per dieną, o vietoj įprastų drabužių ji dėvėjo tramdomuosius marškinius. Jos tėvas manė, kad tai jai bus naudinga. Kambaryje visada buvo išjungtos šviesos.

Vaikas beveik nebuvo maitinamas. Retkarčiais tėvas duodavo dukrai maisto, kiaušinį, mirkytų dribsnių – dažniausiai tik skysto maisto. Dėl to Genie nemokėjo kramtyti. Jei mama bandė maitinti dukrą, o tėvas apie tai sužinodavo, nubausdavo abi.  Natūralu, kad dukters psichinė būsena pradėjo blogėti. Mergaitė verkė ir rėkė, tačiau jos tėvas negalėjo pakęsti stiprių garsų, todėl  viskas baigdavosi fizinėmis bausmėmis. Kaip išsiaiškino tyrėjai, tėvas dažnai urzgė ir šypsojosi mergaitei, vaizduodamas sarginį šunį, draudžiantį jai išeiti iš kambario.

Mergaitė pagaliau užsidarė savyje. Ji neišleido nei vieno garso. Ir ji niekada nekalbėjo.

 

Tėvas niekada nepasirodė prieš teismą

Mergaitės brolis augo ne tokiomis žiauriomis sąlygomis. Tuo pačiu negalima teigti, kad jis gyveno įprastą gyvenimą: nors ir nebuvo uždarytas, tėvas buvo nusiminęs, kad tai berniukas, o ne kita „normali“ mergaitė. Ir norėdamas išmušti iš jo „vyriškas nesąmones“ (tai yra bet kokius seksualinius troškimus), Clarkas dažnai mušdavo sūnų į kirkšnių sritį.

Policijai apžiūrėjus vaikų motiną Irenę, taip pat aptiko daug sumušimų. Be to, jai buvo pažengusi katarakta – ji buvo praktiškai akla. Ji prisipažino, kad vyras buvo tikras tironas, tačiau dėl savo negalios priklausė nuo jo, todėl nedrįso pabėgti.

Tačiau kaip tik 1970 metų spalį pora daug ginčijosi: Clarkas tapo izoliuoto gyvenimo šalininku tiek, kad uždraudė žmonai bendrauti su tėvais. Irenei tai buvo paskutinis lašas: kai vyras išėjo iš namų, ji pasiėmė dukrą ir pabėgo. O kad turėtų iš ko pragyventi, ji atėjo prašyti neįgalumo pašalpos.

Apsilankymo socialinėje tarnyboje rezultatas buvo baudžiamoji byla, kuri buvo iškelta Irenei ir Clarkui dėl prievartos prieš vaikus. Tiesa, tėvas niekada nepasirodė prieš teismą: Clarkas nusižudė, palikdamas raštelį: „Pasaulis niekada nesupras“.

Genie istorija sudomino mokslininkus – psichiatrus, sociologus ir net kalbininkus. O po to, kai jos būklė pagerėjo (bent jau pradėjo valgyti ir priaugti svorio), mergina buvo perkelta į tyrėjų grupės stebėjimą.

Mokslininkai išsiaiškino, kad 13 metų Genie intelektualinis išsivystymas buvo vienerių metų vaiko lygio. Savo pranešimuose jie rašė, kad mergina visiškai nemokėjo kalbėti ir paaiškinti, ko nori. Ji buvo tiesiog laukinė, Mauglio vaikas. Tuo pačiu metu nepastebėta jokios  jos agresijos, ji labai mėgo bendrauti su kitais žmonėmis, taip pat girdėti jai anksčiau nepažįstamus garsus.

Gydytojai niekada negalėjo vienbalsiai diagnozuoti Genie autizmą. Buvo aiškūs faktai, rodantys autizmo spektro sutrikimus, tačiau tuo pačiu metu buvo neįmanoma ignoruoti visų emocinių perversmų, kuriuos patyrė vaikas. Be to, ji greitai įvaldė įgūdžius, kurie yra sunkūs autizmu sergantiems vaikams.

Per kelis mėnesius Genie išmoko kramtyti maistą, žaisti su daiktais ir rengtis. Mergaitei labai patiko klausytis muzikos – labiausiai ji įsimylėjo fortepijoną.

Ji nemokėjo kurti ilgų frazių, bet jau galėjo ištarti atskirus žodžius: „mama“, „oranžinė“. Jei jai buvo duodamos kortelės, ji lengvai jas išdėstydavo tokia tvarka, kad gautų logišką vaizdą.

„Jūs negalite mokėti kalbėti – ir tuo pačiu išlikti žmogumi, mylėti, kurti santykius ir bendrauti su pasauliu. Genie tikrai palaikė ryšį su pasauliu. Ji galėjo piešti taip, kad tiksliai žinotum, apie ką ji kalba“, – sėkmę komentavo Kalifornijos universiteto Los Andžele lingvistikos profesorė Susan Curtis.

1971 metais mergaitės intelektas jau buvo trejų metų vaiko lygyje. Didelę dalį šios pažangos ji skolinga Susan Curtis, kuri tris kartus per savaitę ateidavo pas Genie ir su ja dirbdavo. Kalbininkė labai užjautė vaiką – galiausiai tapo jai labai artimu žmogumi.

Praėjo dar keli mėnesiai – Genie jau buvo 8 metų mergaitė. Praėjo dar pora metų. Tai buvo pastebima ir fiziniame lygmenyje: mergaitė tapo daug atsparesnė. Tiesa, specialistai pastebėjo, kad ji vis dar buvo labai abejinga.

Genie pagaliau išmoko kurti mažus sakinius, bet negalėjo suprasti gramatikos. Kartais ji kalbėdavo apie tai, kas padėjo sužinoti, kaip su ja elgėsi tėvas. Pavyzdžiui: „Tėtis mušė ranką didele lazda. Genia verkė. Viskas buvo griežtai konfidencialu“.

Daugiausia mokslinių tyrimų buvo atliekama dėl dotacijų, tačiau 1971-ųjų viduryje „Genie bylai“ skirti pinigai pradėjo baigtis.

 

Merginos likimas nežinomas

1971-ųjų birželį slaugytoja Jean Butler, daug laiko praleidusi su mergaite, paprašė valdžios leisti jai nuvežti vaiką pas save nakčiai, kad ji nebūtų vieniša tarp ligoninės sienų.

Socialiniams darbuotojams ši mintis nelabai patiko, nes mergaitę dažnai lankydavo mama (dėl to jai buvo panaikinti kaltinimai), kuriai taip pat pavyko pagerinti sveikatą ir pasidaryti akių operaciją. Tačiau po kelių naktų, praleistų  pas slaugytoją, mergaitei  buvo diagnozuota raudonukė. O kad neužkrėstų kitų ligonių, ji buvo palikta karantine slaugytojos namuose.

Slaugytoja puikiai rūpinosi, tačiau neslėpė, kad išgarsėti norėjo jos lėšomis. Ji buvo tikra, kad gali būti kita Anne Sullivan, mokytoja, kuri mokė aklą ir kurčią rašytoją Helen Keller kalbėti.

Todėl, kai Butler nusprendė kreiptis dėl įvaikinimo, niekas jos nepalaikė. Globa buvo atmesta, tačiau tiksli atsisakymo priežastis nežinoma.

Genie buvo grąžinta į ligoninę. Tačiau tarp gydymo įstaigos sienų, nedirbant su specialistų komanda, jos progresas tapo mažiau pastebimas. Todėl terapeutas Davidas Rigleris nusprendė nuvežti vaiką pas save. Be to, jo žmona pagal išsilavinimą buvo psichologė. Ir jie turėjo tris savo paauglius vaikus, kurie galėjo susidraugauti su mergaite.

Tačiau 1975 metais Rigleriai taip pat atsisakė mergaitės globos. Ji perėjo iš vienos šeimos į kitą, jos būklė vėl ėmė blogėti. Jos pačios mama Irene kurį laiką net tapo viena iš teisėtų globėjų, tačiau po kelių mėnesių moteris suprato, kad nesusitvarkys.

1977 metais, kai Genie tapo pilnametė, privatus fondas sutiko apmokėti visas gydymo išlaidas. Su viena sąlyga: dabar viskas bus griežtai konfidencialu, o informacija apie jos gydymą bus prieinama tik fondo darbuotojams.

Kalbininkė Susan Curtis bandė surasti merginą ir toliau lavinti jos kalbos gebėjimus, tačiau fondas neatskleidė Genie buvimo vietos: „Jie [fondo atstovai] niekada neleido man su ja bendrauti, – „The Guardian“ sakė Susan.  – Aš esu bejėgė bandydama ją aplankyti ar parašyti. Manau, kad paskutinis mano kontaktas su ja buvo devintojo dešimtmečio pradžioje“.

2016 metais „The Guardian“ žurnalistai bandė susisiekti su fondu ir išsiaiškinti, ar mergina išvis gyva, tačiau sulaukė atsakymo: fondas neturi teisės atskleisti tokios informacijos. Los Andželo socialinės tarnybos taip pat neatsakė į žurnalistų užklausas apie Genie būklę.

Jos brolis Johnas tapo namų dailininku. Jis vedė, gimė dukra Pamela, kurios gyvenimas nėra toks geras: ji kovoja su priklausomybe nuo nelegalių medžiagų. Pamela turi du vaikus; ji buvo patraukta atsakomybėn už tai, kad paliko juos pavojuje.

2008 metais Johnas davė interviu televizijai „ABC News“, kur prisiminė savo vaikystę: „Mano namai buvo kaip koncentracijos stovykla. Aš nežinojau, kas yra normalus gyvenimas“. 2011 metais jis mirė nuo diabeto. Jo motina Irene mirė 2003 metais.

Apie Genie buvo sukurti keli filmai, parašyta knygų. Pasitelkę jos baisios istorijos pavyzdį, mokslininkai padarė pačias svarbiausias išvadas, kad suprastų asmenybės raidą: pradinius bendravimo ir socializacijos įgūdžius vaikui reikėtų skiepyti dar ankstyvoje vaikystėje, kitaip  vėliau rimtų problemų nepavyks išvengti.