Lina su tėvu, mafijos vadeiva Gregory Scarpa

Kitą dieną apie tą vairuotoją parašė laikraščiuose. „Aš nelinkėjau jam mirties ir man nepatiko, kas su juo nutiko… Tačiau tėvas mokė mane nekišti į tokius reikalus policijos ir kad su tokiais niekšais, kaip tas vairuotojas, reikia susitvarkyti patiems“, – sako Linda.

 

Duktė ir sūnus kartais nekęsdavo savo tėvo

Mergina išplėšė laikraščio skiautę, kurioje buvo parašyta žinia apie nužudytą vairuotoją ir nešiojosi šią iškarpą savo piniginėje ilgą laiką. Retsykiais vis perskaitydavo tą straipsnį, kuris jai vis nedavė ramybės. Bet galų gale pametė piniginę, kurioje laikė laikraščio iškarpą ir ėmė gyventi toliau.

Netrukus Linda ėmė pastebėti, kaip paslaptingai kažkur pradingsta ir negrįžta jos tėvo draugai. Vienas jų buvo be galo puikus žmogus, kuris su Lindos tėvu palaikė labai glaudžius ryšius. Tas žmogus buvo kaip dėdė paauglei, kone šeimos narys. Labai rūpestingas, dėmesingas ir mylintis žmogus. Kartą jis prisipažino Lindai, kad pasikeitė ir nori gyventi krikščioniškai, pagal įstatymus. Nes labai pavargo apgaudinėti save ir kitus. Mergina jo žodžių nesureikšmino. Vyras gana dažnai atvažiuodavo į Lindos tėvų namus, o paskui staiga liovėsi. Mergina paklausė tėvo:

  • Kodėl Joe nebeatvažiuoja pas mus?
  • Jis mirė – atsakė tėvas
  • Kaip mirė? Kada? – nustebo mergina.

Tėvas nieko neatsakė. Linda labai nusiminė ir pagalvojo: „Negi tėvas nužudė Joe? Ne, tai neįmanoma. Juk Joe mums buvo artimas“. Mergina mėgino „pasislėpti“ nuo bet kokių neigiamų emocijų. Praleisdavo pro ausis, išgirdusi, kad tėvas vėl kurį nors savo „draugų“ pridaužė ar nušovė.

Vis dėlto vienas tėvų draugų labai skyrėsi nuo kitų. Kartą jis paskambino į Scarpų namus. Atsiliepė Linda. Jis prisistatė esantis Frankas Lundy ir paprašė perduoti ponui Gregory Scarpui, kad greitai atvyks pas jį. Mergina perdavė šiuos žodžius prie telefono prišokusiam tėvui.

  • Ką tu darai? Niekada daugiau neištark jo vardo šiuose namuose, – sušuko tėvas.
  • Kodėl?
  • Tiesiog nedaryk to.
  • Atsiprašau. Jis pasakė, kad bus po 15 minučių.

„Prisimenu per moksleivių atostogas pas mus atvažiavo  tas ponas Lundy. Kiekvieną kartą prieš jam atvažiuojant būdavo užtraukiamos aklinai užuolaidos. Ir užrakinamos durys: tada tėvas nieko neįleisdavo ir neišleisdavo. Tai buvo paslaptis. O mane siųsdavo į savo kambarį. Lipdama laiptais aukštyn, prisėsdavau ant viršutinio laiptelio ir klausydavau ką jie šneka:

  • Mes vaikštinėjome ir sutikome tuos vaikinus. Jų buvo gal keturi ar penki“, – sklido vyriškas duslus balsas iš apačios.
  • O kaip su tais vaikinais, kurie buvo iki tol? – paklausė Lindos tėvas.
  • Su jais baigta, – atsakė nepažįstamojo balsas.

Nors man atrodė, kad nieko ypatingo ir nekalbama, bet žinojau, kad tai paslaptis“, – dalijasi savo vaikystėje patirtais išgyvenimais Linda.

Po vieno įvykio merginai galų gale teko pažvelgti žiauriai tiesai į akis. Lindos brolis mažai turėjo draugų ir vienas jų pateko į keblią padėtį. Tiksliau, abu berniukai elgėsi chuliganiškai ir iškrėtė kažkokį kvailą pokštą. Lindos tėvas sužinojo, kad jo sūnaus draugą Patricką apklausinėjo policijoje. Ir šis ruošiasi visus išduoti. Tada tėvas pavedė sūnui nužudyti savo draugą:

  • Tu turi tai padaryti. Žiurkė yra žiurkė, – pasakė jis.
  • Ne, už jokiu pinigus to nedarysiu, – atsakė sūnus. Priešingai, jis net mėgino užstoti Patricką.
  • Tu labai klysti. Jis peržengė ribas. Tu neturi pasirinkimo. Turi jį nužudyti“, – neatlyžo tėvas ir padėjo ant stalo pistoletą.
  • Arba tu tai padarysi, arba aš, – pridūrė jis.
  • Žiūrėk į mane. Tu viską supratai? – paklausė tėvas.

Anot Lindos, kai tėvas nuspręsdavo, kad laikas atsikratyti kuriuo nors, jis savo ketinimus visada įvykdydavo. Duktė ir sūnus jo tokio neapkęsdavo. Tėvas organizavo ir 17- mečio  paauglio Patricko Porco žmogžudystę ir to neslėpė nuo savo sūnaus. Joey pasibaisėjo. Jis verkė užsidaręs savo kambaryje ir sesuo matė, kaip kenčia jos brolis dėl to, ko nenorėjo daryti. Jo draugą žvėriškai nužudė ir paliko jį gulėti tiesiog gatvėje, kraujo klane. Mafijos vadeivos Gregory Scarpos sūnui tai buvo dviguba trauma  – matyti tokį savo draugą. Nors praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje tokie vaizdai ir nebuvo retenybė. Kone „normalus“ reiškinys.

 

Po pasikėsinimo tėvas beveik kasdien ieškojo kaltų

Pamačiusi koks yra tėvas, Linda ėmė atsargiau su juo elgtis. „Ieškojau įvairiausių būdų, kaip nuo to pabėgti kuo toliau, – pasakoja Linda. –  Po to susipažinau su vienu vaikinu. Draugavome apie metus ir susituokėme. Ne iš didelės meilės, nes laukiausi, buvau gal 4 ar 5 nėštumo mėnuo“.

  • Aš nėščia. O tu kažkur šlaistaisi, – priekaištavo Linda savo sutuoktiniui. Jie nuolat konfliktavo, kaltino vienas kitą būtais ir nebūtais dalykais. Netiko vienas kitam. Ir jų santykiai tik blogėjo. Tada dar gyveno Lindos tėvų namuose. Ir tėvas, žinoma, visada palaikė savo mylimos dukters pusę.
  • Na kaip? Ar tau viskas gerai?- klausdavo tėvas
  • Jis kaip mažas vaikas. Siutina mane, – skundėsi Linda.
  • Aš galiu juo atsikratyti. Žinoma, jei leisi man tai padaryti, – sakė tėvas.
  • Ką? – nesuprato duktė
  • Jis skriaudžia tave. Todėl turiu su juo išsiaiškinti.
  • Nereikia. Neliesk jo, – pasakė Linda. Po to pridūrė, kad nedarytų to, nes negalės susitaikyti ir gyventi toliau taip pasielgusi. Tėvas dar kartą pakartojo, kad padarytų tai tik jai leidus. Linda tvirtai pasakė  „ne“.  Ir ėmė ieškoti priežasčių, kuo greičiau dingti iš tėvo namų.

Persikėlė gyventi kitur, bet santykiai nepagerėjo. Po kiek laiko Linda išsiskyrė su vyru ir su sūnumi grįžo gyventi pas tėvus.

1991 metais lapkričio 18 dieną Linda prie savo namų pateko į susišaudymą.

„Tą dieną išėjau iš namų kartu su tėvu. Jo mašina stovėjo priekyje maniškės mašinos. Jis įsėdo į savo automobilį. Įsėdau ir aš į savo. Netikėtai išgirdau šaudant. Pakeliu akis ir pamačiau, kaip  kaukėti ir juodais drabužiais  apsirengę žmonės apsupo tėvo mašiną ir pradėjo šaudyti. Kažkokiu būdu tėvui vis dėlto pavyko nuvažiuoti. Tada jie atsisuko į mano mašiną. Maniau galas.  Vienas jų pribėgo prie mano mašinos. Aš sėdėjau susilenkusi ir kai pakėliau akis, susitiko mūsų žvilgsniai. Jis laikė iškeltą pistoletą rankose ir nusitaikė į mane. Galvojau, dabar iššaus. Viskas įvyko akimirksniu, bet atrodė, kad laikas sustojo. Bet netikėtai jis nuleido ginklą ir nubėgo. Ir aš likau viena. Po to man prasidėjo panikos priepuoliai. Iki tol nieko nebijojome, o po to įvykio ėmėme visko bijoti. Su mama buvome nuolatinėje baimėje, kad su tėvu ir broliu kažkas nutiks. Mes nebesijautėme saugūs“, – pasakoja Linda.

Po apšaudymo duktė nežinojo, kas nutiko su tėvu. Linda iššoko iš mašinos ir įbėgo į namus. Motina paklausė kas nutiko. „Tėvą mėgino nužudyti. Atrodo, kad jis gali būti negyvas“, – pasakė mergina.

Kitą akimirką prasivėrė durys ir įėjo… tėvas. Jis taip pat nežinojo, ar gyva duktė ir staiga pamatęs gyvą ir sveiką ją, puolė į glėbį, apsikabino ją ir pradėjo raudoti balsu. Negalėjo nusiraminti. „Atleisk man, atleisk man, – kartojo tėvas ir džiaugėsi, kad jo artimi žmonės gyvi. Tada verkėme visi iš laimės“, – sako Linda.

Anot jos, bet po to staiga tėvas liovėsi verkti ir jį apėmė įtūžis.

  • Dabar jiems visiems galas, Jie visi atsakys už tai, – pasakė jis, pasiėmė iš stalčiaus vieną pistoletų ir išėjo.

Linda išsigando. Ji suprato, kad dabar tėvas nusprendė atkeršyti.

Po pasikėsinimo tėvas beveik kasdien ieškojo kaltų. Jei atrasdavo – gerai, jei ne – tęsė paieškas kitą dieną. Taip ir gyveno. Tą naktį tėvas atrado žmogų. Jis sekė, važiavo paskui jį ir iššovė tiesiai jam į veidą. Žmogus krito negyvas vietoje.

1991 metai, lapkričio 18 diena. Tą dieną Lindos tėvui, mafijos vadeivai Gregory Scarpai peršovė  akį, per susišaudymą netoli jo namų.

Pasak policijos, Scarpai  jau prieš tai buvo skirtas namų areštas ir kelis mėnesius jis negalėjo išeiti iš namų.  Bet mafijos vadeivai tai buvo nė motais. Jis grįžo į namus pakilios nuotaikos ir linksmai pranešė žmonai: „Nepatikėsi, ką sutikau. Iš jo nosies nieko neliko“.

„Tada mes žiūrėjome televizorių. Susižvalgėme su mama ir broliu. Buvome pakraupę. Tėvas grįžo namo linksmai nusiteikęs, nužudęs žmogų. Kaip reaguoti?  Kaip susitaikyti su tuo ir gyventi toliau? Bet ir kitaip nebuvo galima“, – atvirauja Linda.

Galų gale už įvairius pažeidimus ir namų arešto nesilaikymą  Gregory Scarpą sulaikė policija. Bet jis stebėtinai lengvai išsisuko nuo bausmės. „Žmonės buvo žudomi ir aš stebėjausi, kad mano tėvui skyrė tik namų areštą. Ir tada sužinojau, kad tas paslaptingas mūsų namų svečias Frankas Lundy dirbo FTB agentu. Visus tuos metus jis buvo tėvo kuratorius, jo slaptas agentas ir „Jamesas Bondas“. Ir kad tėvas jam mokėjo didžiulius pinigus“, – sako Linda.

  • Kiek toli galiu nueiti nuo savo namų? – paklausė tėvas atvykėlio.
  • Greg, baik, pasakyk ačiū, kad dar esi ne už grotų, – atsakė Lundy.

„Tėvą turėjo pasodinti, bet to žmogaus dėka jam buvo skirtas namų areštas, – tvirtina Linda. Tarsi jie visi būtų ant mano tėvo delno. Todėl jis buvo įsitikinęs, kad jam niekas negresia ir gali daryti, ką nori“.

 

Labai sunku mylėti žmogų, kuris žudo kitus

Lindos tėvas laikė save neliečiamu… iki 1992 metų gruodžio 29 dienos.

„Brolis grįžo namo po santykių aiškinimosi su kažkokiais vaikinais. Jie grasino jam pistoletu ir tėvas įsiuto, – pasakoja Linda.- Tėvas stvėrė už pistoleto pasakęs: „Niekas neįžeis Scarpo“. Ir išėjo. Brolis mėgino prieštarauti, bet tėvas liepė eiti kartu“. „Tave pasodins“ – sušuko sūnus, bet tėvas neklausė. Jis išėjo iš namų, nekreipdamas dėmesio į apykoję. Per du kvartalus nuo namų buvo girdėti riksmai ir šaudymas. Netrukus prie namų privažiavo automobilis ir iš jo išlipo tėvas. Jis svirduliavo ir laikė ranka pridengęs kairę akį. Paprašė rankšluosčio. Ir tik tada Linda pamatė, kad nėra kairiosios akies. Jam pataikė tiesiai į akį.

  • O, Dieve, tėte, kas nutiko, reikia kviesti greitąją.
  • Jokių greitųjų, – pasakė jis. Bet paskui persigalvojo ir paprašė, kad kas nors nuvežtų jį į ligoninę. Linda paskambino tėvo draugui ir šis nuvežė.

„Tada supratau, kad viskas baigta, – sako Linda. Kai apie susišaudymą pranešė per televizijos žinias, duktė sužinojo visą tiesą apie savo tėvą. Kad Colombo mafijos klano atstovai, kuriam priklausė ir Lindos tėvas, aiškinosi santykius šaudydami. Norėjo sunaikinti mafijos vadeivą.

„Aš supratau, kad tėvas daro negerai, bet iki tol nežinojau, kad tai galima pavadinti vienu žodžiu „mafijozas“, – sako Linda. Nustebau, kad tėvas buvo gangsteris. Žinojau, kad jis buvo negailestingas ir rūstus žmogus, bet kad Gregory Scarpa mafijos bosas?..“.

Jau kurį laiką tarp dviejų grupuočių jautėsi įtampa. Draugai žudė draugus. Gregory Scarpa buvo ne vienintelis Colombo šeimos žudikas, bet labiausiai išgarsėjęs. Jei prireikdavo su kuo nors išsiaiškinti santykius, jie žinojo į ką kreiptis. Scarpą vadino negailestingu žudiku. Dėl valdžios Colombo klano šeimose buvo nužudyta dešimtys žmonių.

„Teisme tėvas prisipažino, kad liovėsi skaičiuoti po to, kai nužudė 50 žmonių, – sako Linda. -Naujienose dažnai minėdavo žodį „mafiją“, vardus, bet niekada nemaniau, kai tai turi ką nors bendro su mano tėvu. Labai sunku mylėti žmogų, kuris žudo kitus. Ir aš jį mylėjau, nes tada nežinojau ir nesupratau, kad jis gali tai padaryti“.

1993 metais gruodžio mėnesį Gregory Scarpa buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Bet praėjus pusmečiui, jis mirė sulaukęs 66 metus.

„Ruošiausi aplankyti jį kalėjime per išeigines. Tėvas paskambino iš kalėjimo ir pasakė:

  • Nežinau, ar sulauksiu tavęs, nežinau ar išgyvensiu. O Linda atsakė:
  • Tėte, viskas bus gerai. Aš atvažiuosiu pas tave

Bet nesulaukė. Praėjus dviem dienoms mafijos vadeiva mirė.

„Kiekviename žingsnyje jaučiau tėvo begalinę meilę, todėl man sunku patikėti, ką jis padarė. Nesinori tikėti, kad tai vienas ir tas pats žmogus. Man sunku su tuo susitaikyti“, – sako Linda.

Lindos brolis pasuko tėvo pėdomis ir tapo nusikaltėlis.  Bet nepraėjus ir metams po tėvo mirties, jį nušovė. Tada jam buvo vos 23 metai.

„Tėvas pragyveno savo gyvenimą, o štai broliui nepavyko. Jei galėčiau kurį nors jų sugrąžinti, tai susigrąžinčiau brolį Joey. Kartais kai būna sunki diena, nuėjusi prie tėvo ir brolio kapo, rėkiu ant tėvo, kaltinu jį dėl visų mūsų bėdų. Mano tėvas buvo tas, kas buvo ir nieko nebepakeisi. Bet man trūksta jų abiejų. Ilgiuosi jų. Todėl, kad man taip ir nepavyko kaip reikiant su jais atsisveikinti. Todėl iki šiol mano siela nenurimsta. Praėjo jau daugiau kaip 23 metai, bet iki šiol nepamirštu tai, kas buvo. Ir niekur neišgaruos tie atsiminimai. Jie lydės mane iki gyvenimo pabaigos“, – sako Linda Scarpa.

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą