sniegopilys.lt
Kai partneris vengia dialogo, neduoda vienareikšmių atsakymų arba tyli, tuo nuvertindamas ar ignoruodamas kito žmogaus jausmus, neleidžia jam išsiaiškinti aplinkybių ir apsispręsti – tai nusako anglų kalbos terminas „Withholding“, kuris reiškia pasyvios agresijos formą, o pažodžiui išvertus skamba kaip „sulaikymas“, rašo psychologytoday.com.
Pyktis yra visiškai normali reakcija ir jo nereikia blokuoti
„Sulaikymo“ pavojus tas, kad žmogus patenka į neapibrėžtumo būseną ir blokuojamos tolesnės jos reakcijos. Todėl neaišku kaip jam toliau elgtis, ką daryti.
Laikui bėgant tokie epizodai kaupiasi ir formuojasi nepasitenkinimas, nusivylimas, iš kurio nebėra išeities. O dar vienas nedidelis kivirčas gali sukelti netikėtų pasekmių. Kodėl žmonės taip elgiasi? Yra du paaiškinimai. Pirmuoju atveju jį naudoja žemo emocinio intelekto žmonės. Jie tiesiog negali atpažinti emocijų ir tinkamai į jas reaguoti. Dėl to jie mano, kad partnerio elgesys yra agresija ir atitinkamai į tai reaguoja.
Visi žinome, kad pyktis yra visiškai normali reakcija ir jo nereikia blokuoti. Santykiuose dažnai pasitaiko situacijų, kurios sukelia pyktį ir mes tada jaučiame nepasitenkinimą. Tada vieni reiškia pretenzijas, verkia ar atsako tuo pačiu.
Tarkim, vyras pamiršo išplauti puodelį, o žmona supyko ir išliejo visas emocijas ant jo: pakelia balsą, kaltina apsileidimu: „Aš nesu tavo tarnaitė. Kodėl tavo tėvai to neišmokė? Tu esi tinginys“.
Aukšto emocinio intelekto žmogus supranta, kad partnerė dabar pyksta, ji įsižeidė ir bando kažkaip sušvelninti situaciją. Jis žino, kad tokiu atveju yra protinga leisti jai kalbėti, nusiraminti, o tada aptarti tą klausimą ir būtinai apginti save. „Matau, kad tu pikta, suprantu, kad tau tai nemalonu, bet aš tiesiog pamiršau/palikau puodelį ant stalo, nes dabar vėl eisiu gerti arbatos. Jei tau tai svarbu, daugiau to nedarysiu. Tačiau neleisiu savęs įžeidinėti ir kitą kartą to netoleruosiu“, – sako vyras.
Jei santykiuose yra du adekvatūs žmonės, tada po paaiškinimų konfliktas gali būti laikomas išspręstu, o ateityje žmonės ims gerbti vienas kitą ir neleis sau pažeisti partnerio ribų. Bet visa tai skirta vadovėliui, iš tikrųjų tai nutinka retai.
Kai partnerio emocijos interpretuojamos neteisingai, atsiranda gynybinė reakcija. Pretenzijos ir bandymai kažką išsiaiškinti yra suvokiami kaip puolimas. Tada norisi bėgti, slėptis ar… pulti. Norėdamas atsilyginti į žmonos išpuolius, vyras gali atsakyti įžeidinėjimais.
Jis gali pasitraukti iš pokalbio bet kokiu pretekstu, kartais tiesiog fiziškai palikti konflikto vietą arba gali ignoruoti, tylėti, perkelti dialogą į kitas temas, juoktis, nedrąsiai aiškintis. Štai tada ir bus visholdingas.
Antruoju atveju kalbame apie narcisistinį asmenybės tipą. Tokie žmonės gali puikiai suprasti ir atpažinti partnerio emocijas, tačiau įtikinėjimo lygiu jų nelaiko svarbiais. Jiems svarbūs tik jų pačių jausmai, pojūčiai ir išgyvenimai. Kiti žmonės jiems nerūpi.
Galvoja, kad konfliktas baigsis, bus pamirštas ir taps praeitimi
Tai yra mato, kad žmona pyksta, bet nemano, kad reikia šią problemą spręsti. Nes viskas gerai, o jai ten kažkas nepatinka, tegul susitvarko pati. Tokioje situacijoje tylėjimas ir pokalbio vengimas taip pat taps logišku, bet destruktyviu sprendimu.
Kadangi žmonės, kurie aktyviai praktikuoja visholdingą, nepripažįsta savo partnerio emocijų ir jų nesureikšmina, yra gana kvaila tikėtis, kad jie pasikeis. Jie savo elgesį aiškina tuo, kad beprasmiška ką nors aiškinti, nenaudinga ką nors sužinoti, geriau palaukiu, kol viskas tarsi savaime susidėlios į savo vietas.
Jiems atrodo, kad šis konfliktas baigsis, bus pamirštas ir taps praeitimi. Tačiau tokiais atvejais partneriai dažniausiai, susidūrę su abejingumu ir neatsakingumu, patyria nusivylimą. Galiausiai tai sukels pasitikėjimo praradimą.
Absurdiška ir nereikšminga istorija su neišplautu puodeliu nusės į pasąmonę, o nepasitikėjimas tik augs. Jos įžeidinėjimai išliks jo atmintyje, o jo tylėjimas ją įskaudins. Žodžiu, užburtas ratas arba aklavietė.
Santykiai yra pareiga, tačiau jie susiję tik su bendros atsakomybės zona, kuri apima dialogą ir bendravimą apskritai. Gyvenimas kartu ir bendravimas su kitais žmonėmis nėra tamsus miškas, kuriame galima sutikti lokį. Šiuo atveju standartinės reakcijos „bėgti, pasislėpti, pulti“ yra netinkamos. Viską reikia iškalbėti ir ginti savo nuomonę ar poziciją, nenaudojant smurto.
Žmonėms, nestokojantiems savigarbos, toks klausimas retai kyla. Jiems viskas paprasta – man svarbu, kad partneris aptartų problemas, o jei jis to nesugeba, tai man tokių santykių nereikia. Todėl susidūrus su šia problema santykiuose, geriau tai pasakyti be agresijos, pretenzijų ar kaltinimų.
Svarbu, kad nebūtų spaudimo, priekaištų ir pamokslavimų. O jei tuo metu pora nėra pasiruošusi kalbėti, tai galima padaryti vėliau – aptarti ir išsiaiškinti esminius klausimus. O jei taip ir nepavyktų rasti bendros kalbos, vienintelis teisingas sprendimas būtų nutraukti santykius.
Deja, bet esminius dalykus kartais laikome nesąmone, smulkmena. Palikti savo partnerį dėl ant stalo palikto neišplauto puoduko?! Nesąmonė!
Bet tai nėra nesąmonė. Tai nepagarba, emocinė prievarta ir asmenybės nebrandumas. Na, jei ne narcisizmas. Sunku pasakyti, kiek su tokiu žmogumi įmanoma būti emocinio komforto zonoje. Aišku viena, kad tai pasikartos ne vieną ir ne du kartus.
Tačiau, jei jums visiškai nesvarbu, ar jūsų partneris aptaria problemas, ar ne, tada nėra ko jaudintis. Jei vis dėlto kyla ir kaupiasi neigiamos spalvos emocijos, tuomet geriau nelaukti, kol jos užvaldys jus.
