Kodėl kai kurios merginos stengiasi žūt būt ir kuo greičiau ištekėti?

Yra moterų, kurios gyvena su nuostata „kuo greičiau ištekėti bet kokia kaina“ ir yra pasirengusios absoliučiai viskam dėl žiedo ant bevardžio piršto. Psichologė Angelė Kazlauskienė atsakė į mūsų interviu klausimus ir paaiškino, kas sukelia patologinį santuokos troškimą ir kaip nustoti gyventi iliuzija, kad santuoka yra geriausia palaima žemėje.

• Kaip manote, ar noras – stengtis žūt būt ištekėti, tiksliau, ši tendencija gyvuoja daugelį metų?
• Tikrai yra tokia tendencija. Tačiau ir prieš 20-30 metų merginų noras ištekėti buvo kur kas stipresnis. Tai buvo daugumos merginų tikslas. Ir dar vienas įdomus pastebėjimas: kai tik mergina susipažįsta su vaikinu, ji iš karto pradeda galvoti apie santuoką su juo, „matuojasi“ jo pavardę ir galvoja, kiek turės vaikų. Nepaisant to, kad netrukus paaiškėja, jog jie netinka vienas kitam.
• Ar taip yra dėl baimės nesukurti šeimos ir likti vienai? Kaip atpažinti „savo“ žmogų?
• Dauguma merginų nuoširdžiai tiki, kad santuoka suteiks joms tam tikro stabilumo ir saugumo jausmą, nors tai didelė klaida. Tačiau laukti vyro, kuris ateis ir sąlyginai tave išgelbės, yra daug lengviau, nei pradėti kažką daryti pačiai, tikint, kad šiame gyvenime gali daug pasiekti.

– Iš kur merginoms atsiranda nepasitikėjimo savo jėgomis ir silpnumo jausmas?

– Nuo vaikystės, jei šeima vaiko nemoko nuo mažumės būti savarankišku, jam sunku būna atsiskirti nuo tėvų (o tai neišvengiama). Tada paaiškėja, kad mergina psichologiškai nepasirengusi gyventi viena. Gali gyventi tik su kuo nors. Tuo pačiu nori būti suaugusi, nes prigimtis to reikalauja. Santuoka dažnai suteikia klaidingą pilnametystės jausmą.

– Kokias klaidas daro tėvai, dėl kurių mergina nėra pasiruošusi įžengti į pilnametystę?

• Jie neleidžia jai užaugti iš tikrųjų, su ja elgiasi kaip su vaiku, negerbia jos norų ir poreikių, diktuoja savo taisykles. Jei yra tokia perteklinė apsauga, noras bet kokia kaina pabėgti iš tėvų namų įgauna dideles apsukas, o santuoka tampa lengviausiu būdu tai pasiekti. Bet noriu pasakyti, kad merginoms šis kelias brangiai kainuoja, nes jei esi nesubrendusi, kol neišmoksi gyventi viena, greičiausiai rinksiesi vyrą, kaip kad buvo prie mamos ir tėčio – kontroliuojantį kiekvieną tavo žingsnį, nurodinėjantį, ką daryti ir panašiai. Dažnai matau moteris, kurios nuoširdžiai džiaugiasi, kad už jas viską sprendžia vyras – kur ilsėtis, su kuo atsipalaiduoti, finansinius klausimus ir taip toliau. Tačiau tokio  džiaugsmo priežastis iš tiesų būna abejotina, nes savo veiksmais žmogus palaiko tavo infantilumą. Tiesą sakant, jūs pereinate iš vieno iš tėvų į kitą „tėvą“. Tačiau, kai moteris pradeda ko nors siekti, augti ir tobulėti, tokios santuokos neišvengiamai baigiasi skyrybomis.

Ir, žinoma, verta pasakyti, kad santuoka dažnai naudojama kaip būdas pabėgti nuo mamos ir tėčio bet kurioje disfunkcinėje šeimoje, kurioje yra nesveikas klimatas.

– Kokį vaidmenį vaidina visuomenė formuojant merginos norą ištekėti?

– Didelį. Tiesą sakant, visuomenė dažnai daro didelį spaudimą. „ Kada tu ištekėsi?“ – aplinkiniai  dažnai nesidrovi klausti ne tik savo artimųjų ir draugų, bet net ir paprastų pažįstamų.

– Bet vėlgi, tikrai ne kiekvienai merginai rūpi visuomenės nuomonė, ar ne?

– Tėvų šeimoje formuojasi pernelyg nerimastingas požiūris į aplinkinių nuomonę. Pavyzdžiui, mama ir tėtis nuo vaikystės savo dukroms transliuoja: „Tu turi būti puiki mokinė, nedaryk mums gėdos prieš klasės auklėtoją“, „Tu turi mokytis universitete, kitaip ką žmonės pasakys!“ arba „Tu vilkėjai per trumpą suknelę, ką apie mus pagalvos kaimynai?“ ir taip toliau. Visos šios nuostatos ir frazės veda prie to, kad suaugusiam žmogui tikrai tampa svarbu, ką apie jį galvoja kiti. Net jei sakydami „kiti“ turime omenyje kažkokią nepažįstamų močiučių kompaniją, sėdinčią ant suoliuko. Žinoma, ne visi yra pajėgūs eiti prieš visuomenę. Bet jei turime brandų žmogų, kuris aiškiai žino, ko nori, daug lengviau atsispirti visuomenės spaudimui.

– Tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime matėme merginas, kurios gyvena pagal aiškią programą: „Ištekėti reikia iki 25“. Iš kur tokios nuostatos ir ar normalu gyventi su tokiu planu?

– Dažniausiai tokią  „programą“ kas nors  primeta merginai. Net būna, kad yra tokia šeimos tradicija. Pavyzdžiui, mama ir močiutė anksti sukūrė šeimą. Ir nors šiuolaikinio pasaulio realybė labai pasikeitė, vyresnės kartos žmonės ne visada gali suprasti. Todėl jie yra įsitikinę, kad reikia kuo anksčiau sukurti šeimą, kitaip gali  būti per vėlu – niekas nebeims į žmonas. Natūralu, kad jie tai transliuoja jaunajai kartai.

Be to, egzistuoja hipotezė, pagal kurią išskiriama tokia sąvoka kaip transgeneraciniai ryšiai. Tai savotiškas šeimos scenarijus, kažkas, kas mums perduodama iš praeities kartų. Galite to net nesuvokti, bet tuo pačiu elgsitės būtent taip pat.  Tai reiškia, kad niekas  jūsų gali ir nespausti – nei mama ir tėtis, nei močiutė, nei visuomenė, bet mergina nuspręs, kad iki 25 metų jai būtinai reikia ištekėti.

Apskritai, žinoma, mada susituokti iki tam tikro amžiaus rodo, kad turime žmogų, kuris mėgsta viską planuoti. Jam lengviau žengti kartu, kai yra aiškus veiksmų planas. Viena vertus, tai nėra blogai, kai gyvenimas suplanuotas keleriems metams į priekį. Kita vertus, tokie žmonės dažnai yra linkę į panikos priepuolius ir neurozes.

– Kodėl Vakaruose yra kitoks požiūris į santuoką, jei nesusituokei būdamas 40-ies, niekas iš to nedaro tragedijos?

– Mūsų šalies  tradicijos  kiek kitokios, nei tos pačios Vakarų Europos ar Amerikos. Pirmiausiai tai atitinkamas požiūris į netekėjusias merginas. Kitaip tariant, senmerges. Beje, šis žodis  užsiliko dar iš sovietmečio laikų ir iki šiol yra pakankamai gajus. Šio žodžio nerasite Vakarų pasaulio žodynuose. Be to, dar iš anų laikų susiformavęs požiūris, kad merginų yra daugiau, nei vaikinų, todėl vadinamasis vyrų kultas susiformavo savaime. Kitaip tariant, vyrai yra vertybė, dėl kurių kartais tenka „pakovoti“ su varžovėmis. O vidaus nuotakų rinkoje jaunimas yra paklausus, todėl niekas nenori atidėlioti santuokos iki keturiasdešimties metų. Be to, į Vakarus feminizmo idėjos atkeliavo daug anksčiau nei pas mus, kur moterys (daugiausia) gali ramiai ir laimingai pragyventi ir  be vyrų. Joms nereikia svajoti, kad koks nors princas ant balto žirgo atjos ir sutvarkys jų gyvenimus. Deja, bet merginos vis dar laukia būtent tokio išrinktojo.

– Ar yra ryšys tarp merginos išsilavinimo ir jos noro ištekėti?

• Tradiciškai, kuo aukštesnis išsilavinimo lygis, noras tobulėti, karjeros ambicijos, tuo mažesnis noras tuoktis, kurti šeimą. Sakyčiau, mergina, kuri labiau pasikliauja savimi (įgyja aukštąjį išsilavinimą, kuria karjerą, tobulėja), o ne kitu, yra labiau laiminga.

Apskritai, galite turėti tris aukštuosius išsilavinimus, kuriuos primetė tėvai, bet abejoju, ar tokioje situacijoje turėsite teisingą požiūrį į santuoką ir šeimą. Bet jei jūs tikrai to norite nuoširdžiai, žinoma, yra daugiau galimybių susituokti, grubiai tariant, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms ar dėl teisingų priežasčių.

• Kokios yra tos teisingos priežastys?

– Tuoktis reikia ne tam, kad mergina išsikraustytų iš  tėvų namų , jaustųsi suaugusi, iš nuobodulio ar dėl to, kad visi draugai jau seniai nešioja žiedą ant dešinės rankos bevardžio piršto. Pirmiausia reikia tuoktis iš meilės. Psichologiškai subrendusi, gyvenimu ir savimi patenkinta mergina nenori ištekėti, o nori įsimylėti. Tada, kai po pasimatymų ir romantikos apima jausmas, kad nesinori skirtis su žmogumi, įdomu būti kartu su juo, sulaukia vienas kito emocinės paramos, tada ir ateina mintis apie vedybas. Geriau, kai noras eiti į santuokos rūmus bręsta pamažu, natūraliai, o ne kažkieno ar kažko spaudžiamas.

Antra ideali priežastis tuoktis – noras turėti vaikų. Vėlgi, suaugęs, subalansuotas, paprastai, subręsta plačiąja prasme arčiau trisdešimties metų, kai jau supranta, kas yra atsakomybė ir yra pasirengęs kitam žmogui perduoti savo meilę, patirtį, rūpestį ir panašiai.

– Kaip padėti sau sumažinti „ištekėjusios ponios“ statuso svarbą ir nebenorėti tuoktis norint nuraminti tėvus ar dėl socialinio spaudimo?

– Reikia pačiam tapti reikšmingu, gyventi tokį gyvenimą, kokio nori. Jau šiandien mergina turėtų pradėti daryti tai, ko anksčiau tikėjosi iš kokio nors potencialaus vyro (gerbėjo). Susipažinkite su naujais žmonėmis, siekite tokio materialinio saugumo lygio, kokio jums reikia, susiraskite mėgstamą profesiją, išmokite spręsti savo problemas. Tokioje kupinoje, išradingoje būsenoje norėsite tuoktis ne dėl pasirodymo ir ne todėl, kad mama liepė skubiai bėgti į santuokų rūmus, o todėl, kad taip jautėtės. Kai mergina pati taps asmenybe, savarankiška ir nuo nieko nepriklausoma, tikrai sutiks tokį pat žmogų. Ir tada liks daug mažiau šansų, kad nesėkmingos buvo vedybos ir teks  kentėti dėl savo neteisingo pasirinkimo.