Kas nutinka vyrui, kai jį palieka žmona, ir kaip išsigydyti išsiskyrimo skausmą (vaizdo įrašas)

Kodėl mes taip kenčiame, kai išgyvename skyrybas? Iš kur toks smurtas prieš save – vien dėl to, kad kažkas paliko? Šia tema buvo atlikta daugybė mokslinių tyrimų. Na, pažiūrėkime ir palyginkime su asmenine patirtimi.

Pasireiškė simptomai, panašūs į gilią depresiją

Mokslininkai teigia: dabar tiksliai žinome atsakymus į visus klausimus – ir koks vienintelis būdas tai išgyventi. Taigi, kodėl mes taip kenčiame?

„Artimojo netektis yra viena iš labiausiai stresą sukeliančių išgyvenimų, kurias gali patirti žmogus. Tik vaiko netektis yra stipresnė“, – teigia mokslų daktaras Davidas Bassas, pripažintos knygos „The Evolution of Desire“ autorius.

O kur stresas, ten ir vaistininkai su savo tyrinėtojais! Leidinio „American Journal of Personality and Social Psychology“ duomenimis, iš 114 žmonių, kurie buvo palikti prieš aštuonias savaites iki kontrolinio tyrimo, 40 proc. pasireiškė simptomai, panašūs į gilią depresiją. Ir dar 12 proc. turėjo atskirų psichozinių apraiškų.

Jau du dešimtmečius evoliuciniai psichologai, neurologai, kardiologai – daugelis tyrinėja tai, kas oficialiai vadinama „sudaužytos širdies sindromu“. Trauma, su kuria likote vienas, niekuo nesiskiria nuo psichikos sutrikimo.

Tokias istorijas lydintis streso hormono kortizolio perteklius kenkia širdies ir kraujagyslių sistemai.  Ir dar – palikti vyrai tris kartus dažniau nusižudo nei moterys. O taip pat – intensyviai vartoja alkoholį (po to sėda prie vairo), šaukia parduotuvėse, susimuša.

Kitaip tariant – tai yra savęs naikinimas.

„Tai dauginimosi mechanizmas, kurį suformavo žmogaus smegenų evoliucija ir biochemija maždaug prieš du milijonus metų“, –  vienbalsiai sako trys Kalifornijos universiteto profesoriai, bestselerio „Bendroji meilės teorija“ autoriai. Anot jų, staigus santykių nutraukimas sukelia dviejų fazių atsaką žmogui.

Pirmas etapas: protestas

Įsimylėjėlių magnetinio rezonanso tomografija rodo smegenų veiklos modelį, panašų į tai, kas vyksta galvoje po euforijos sukeliančio vaisto vartojimo. Na taip, ar mes nežinome, kaip yra – kai skrendi,.

Neseniai paliktų žmonių smegenų sritis suaktyvėjo kaip aistringų lošėjų, kurie svajoja laimėti. Jie verda nuo dopamino, norepinefrino ir kitų gaivinančių hormonų – dėl to jie kaip niekad beviltiškai įsimyli.

Kodėl taip yra? Per daug pastangų įdėjote į šį troškimo objektą, kad jį prarastumėte be kovos. Gamta įjungia jumyse esantį medžiotoją, lošėją, ir deda visas pastangas, kad pasiektų savo.

„Mūsų noras – tarsi du kartus apsinuodijęs šuo, trečią kartą žiūrintis į mėsos gabalą“, – teigė knygos autoriai.

Antras etapas: „lomkės“

Čia nėra statistikos, bet atrodo, kad  apima toks pats pojūtis, kaip ir narkomanus, negavusius dozės laiku. O kai kūnas suvokia, kad pagrindinio laimėjimo nebėra, žaidėjo energiją pakeičia narkomano neviltis.

Atsisakykite kontaktų ir  venkite prisiminimų

„Visuomet taip buvo: meilės gylis nežinomas iki išsiskyrimo valandos“, – rašė arabų poetas Khalilas Gibranas.

Pirmiausia jums ištinka isterija, tada užplūsta juoda melancholija. Vienas iš šio etapo simptomų yra apetito praradimas. Tokia reakcija leido mūsų protėviams gulėti oloje, sielvarto priepuoliui ištikus, ir egzistuoti iš minimalių išteklių.

Medžioklė buvo pavojingas užsiėmimas, reikalaujantis didelio susikaupimo – o koks čia susikaupimas, kai ašaroja akys.

„ Netiesa, kad naudingos tik tos būsenos, kai jaučiamės gerai, – ramina Kolorado universiteto psichologijos profesorius Matthew Kelleris. – Valymosi procesas sukelia daug diskomforto. Kaip ir skausmas, karščiavimas, viduriavimas – taip dažniausiai gelbstisi mūsų organizmas“.

Patarimas paprastas: atsisakykite kontaktų ir  venkite prisiminimų.

„Meilės trauma turi būti traktuojama taip pat, kaip ir priklausomybė, kuri iš esmės ir yra, – nurodo antropologė Helen Fisher iš Rutgerso universiteto. –  Tai reiškia, kad nereikia bendrauti, neskambinti, nekišti nosies į jos socialinių tinklų paskyras, nevaikščioti į sporto salę ar kiną, kur gali sutikti.

Anot jos, ir jūs negalite tiesiog „būti draugais“. „Jei asmuo, kuris jus atstūmė, siūlo „tiesiog draugystę“, pasakykite taip, gerai, bet tik po trejų metų, – pataria Fisher.  – Dabar jums reikia laiko ir erdvės, kad galėtumėte įveikti praradimą ir atsigauti.

Atsikratykite visų jos nuotraukų, dovanų, SMS žinučių, jai priklausančių daiktų – visko, kas gali priminti.  Arba išmeskite, arba paslėpkite, kad nepastebėtų. Bet negrįžkite, nes sulauksite dar vieno iškilmingo atsisveikinimo, o priklausomybės karuselė pradės sukti nauju ratu.

Bet ką daryti su šiuo „niežuliu“, kuris vėl atsirado? Reikia kažką daryti!

Atlikite pratimus. „Pratimai sugeria stresą kaip kempinė, – sako profesorė Fischer. – Padidina neurotransmiterio serotonino kiekį ir prideda papildomą dozę endorfinų, geros savijautos hormonų.

Tačiau yra ir vadinamasis „runner’s high“ – tai tada, kai monotoniško krūvio metu organizmas įjungia endorfinų skausmo malšinimą, suprasdamas, kad šis vargas trunka ilgam.

Davidas Bassas, knygos „Norų evoliucija“ autorius, sako: „Įtariu, kad vyrams nauja meilė iš tiesų yra geriausias vaistas. Ir jei tai neįmanoma, kartais tai gali būti pakeista tiesiog nauju seksu“.

Tuo tarpu Helen Fisher sako, kad jei žmogus vis dar myli, neįmanoma įsimylėti kitos. Ir niekas negali įtikti. Vienintelė paguoda ta, kad naujoji meilė  gali būti stipresnė už senąją.

„YouTube“  vaizdo įrašas