sniegopilys.lt
Būdama dešimties, Mary Bell įvykdė savo pirmąją žmogžudystę, o po kelių mėnesių, būdama vienuolikos, nužudė antrą kartą. Abi jos aukos buvo trejų ir ketverių metų berniukai. Po to mažametė buvo išsiųsta į kalėjimą, paskyrus jai bausmę iki gyvos galvos, rašo chroniclelive.co.uk. – Tačiau būdama 23 metų Mary Bell buvo paleista į laisvę. Nuo tada ji nebuvo užfiksuota jokiuose nusikaltimų pranešimuose, o britų teisingumas suteikė jai naują nesuteptą tapatybę ir visišką anonimiškumą.
Motina išmetė dukrą pro pirmo aukšto langą
Taigi, kas dar 1968 metais paskatino dešimties metų vaiką įvykdyti žmogžudystę?
Mary Flora Bell gimė 1957 metais gegužės 26 d. Britanijoje, Korbridžo mieste. Jos motina buvo septyniolikmetė prostitutė Betty (Elizabeth) McCrickett, o tėvas buvo ne kartą teistas nusikaltėlis ir alkoholikas Williamas Bellas. Gimimo metu Mary Bell tėvai nebuvo vedę, tačiau netrukus po to jie oficialiai įregistravo savo sąjungą. Beje, dėl Betty gyvenimo būdo nėra tiksliai žinoma, ar Williamas Bellas buvo jos biologinis tėvas, ar jis mergaitę tiesiog įsivaikino vedęs jos motiną.
Po kurio laiko Bellų šeima persikėlė į mažą Skotvudo miestelį, esantį vidiniame Niukaslio priemiestyje.
Betty nereikėjo kūdikio. Nuo pat ankstyvos vaikystės Mary Bell buvo mušama, o sužalojimo ant kūno žymių tik daugėjo. Kai kurios jų galėjo reikšti, kad tokiu būdu jauna mama bandė atsikratyti dukros, kurios priežiūra ją siaubingai vargino.
Kai Mary buvo maždaug treji metai, motina išmetė ją pro pirmo aukšto langą. Vėliau ji girdė mergaitę migdomaisiais, kuriuos ji išvemdavo. Kol vieną gražią dieną Betty pardavė dukrelę psichiškai nestabiliai moteriai, kuri negalėjo susilaukti savo vaikų, bet svajojo tapti mama.
Betty artimieji, matydami jos abejingą požiūrį į dukrą, ne kartą siūlė ją pasiimti, tačiau Betty visada atsisakydavo. Yra versija, kad ji tai padarė todėl, kad motina įtraukė penkerių metų Mary į prostituciją, leisdama savo klientams linksmintis su dukra.
Kiemo berniukai ir klasiokai Mary nepatiko. Ji buvo nervinga, kentėjo nuo dažnų nuotaikų svyravimų, ne kartą puolė kitus vaikus ir bandė juos smaugti. Vienintelė jos draugė buvo kaimynė, dvejais metais vyresnė už Mary, vardu Norma Joyce Bell – ji buvo tiesiog jos bendrapavardė.
Pirmasis signalas apie keistus Mary Bell polinkius nuskambėjo 1968 metų gegužės 11 dieną. Mary, Norma ir dar vienas trejų metų berniukas žaidė ant apleistos prieglaudos stogo netoli Šv. Margaret kelio, Skotsvudo miestelyje.
Vienu metu viena iš mergaičių mažylį berniuką nustūmė ant žemės iš daugiau nei dviejų metrų aukščio. Pamačiusios, ką padarė, Norma ir Mary pabėgo, palikusios berniuką vieną. Berniukas išgyveno. Jį, kraujuojantį ir negalintį pajudėti, aptiko praeivis. Vaikas patyrė sunkią galvos traumą. Berniukas pasakė, kad Mary Bell ir Norma Bell jį pastūmė.
Tačiau tą dieną tai nebuvo vienintelis atvejis. Tos pačios dienos vakare į policiją atvyko trys susijaudinusios mamos ir pranešė, kad Mary ir Norma bandė pasmaugti jų mažametes dukras.
Tą pačią dieną merginos buvo apklaustos. Mary absoliučiai viską neigė. Ji pasakojo, kad berniuko nenustūmė nuo stogo, o pamatė, kai vaikas jau gulėjo ant žemės. O apie trijų mažų mergaičių bandymą pasmaugti, ji, neva, girdinti pirmą kartą.
Norma Bell buvo šiek tiek nuolaidesnė: ji visiškai neigė pirmąjį kaltinimą, tačiau vis dėlto prisipažino, kad smaugė mergaites. Tiesa, po to ji patikslino, kad Mary smaugė mergaites, o ji norėjusi tik sustabdyti savo draugę.
Policijos pareigūnai informavo vietos valdžios institucijas, kad Mary Bell, atsižvelgiant į jos smurtinį pobūdį, linkusi daryti sunkius nusikaltimus. Tuo jų įgaliojimai baigėsi, nes šių incidentų metu mergaitėms buvo tik 10 ir 13 metų.
Gyveno taip, lyg nieko nebūtų įvykę – jos nekankino sąžinė
1968 metais gegužės 25 d., savo vienuoliktojo gimtadienio išvakarėse, Mary Bell įvykdė savo pirmąją žmogžudystę.
Jos auka tapo ketverių metų kaimyno berniukas Martinas Brownas. Mary gerai pažinojo Martino šeimą ir jį nuo pat jo gimimo.
Tą dieną, kaip ir daugelį kitų dienų, Mary Bell vaikščiojo viename iš apleistų pastatų, kurių Šv.Margaret kelio parapijoje pastaraisiais metais vis daugėjo. Galbūt ten ji sutiko Martiną Browną, o gal pati jį atsivežė.
Mary pasmaugė Martiną viršutiniame apleisto namo aukšte ir po to išėjo. Vaiko kūnelį apie 15.30 val. aptiko kiti trys vaikai, kurie iškvietė suaugusiųjų pagalbą. Martinas gulėjo ant nugaros, ištiesęs rankas virš galvos, o iš burnos veržėsi putos.
Pirmasis į pagalbos šauksmą atsiliepė darbininkas Johnas Hallas. Jis bandė masažuoti Martino širdį, bet nepavyko. Vaikas buvo miręs.
Kol Johnas Hallas bandė atgaivinti berniuką, Mary ir Norma grįžo namo pas Martino tetą Ritą Finley ir pasakė, kad vienas jos sūnėnas turi bėdų.
Kitą dieną daktaras Bernardas Knightas atliko Martino Browno skrodimą, tačiau negalėjo nustatyti jo mirties priežasties. Ryškių smurto žymių ant vaiko kūno nebuvo. Policija padarė išvadą, kad berniukas prisirijo tablečių, kurias rado čia, apleistame pastate. Tačiau daktaras Knightas tai kategoriškai neigė – jis niekada Martino Browno organizme nerado narkotikų pėdsakų.
Gegužės 26 – ąją Mary Bell suėjo 11 metų. Nieko geresnio nesugalvojusi mergaitė nusprendė gimtadienį švęsti įlipusi į vietinį vaikų darželį. Kartu su ja buvo jos ištikima draugė Norma Bell. Mergaitės į darželį pateko per stogą, išardžiusios čerpes. Vartė stalus, ištepė juos rašalu ir dažais, plėšė knygas. Ir tada pabėgo, nusikaltimo vietoje palikusios keturis niekšiškus raštelius, kuriuose mirgėjo tokios frazės: „Aš žudžiau, kad grįžčiau“, „Mes nužudėme Martiną Browną, jūs, prakeikti niekšai“, „Mes žudome! Saugokitės Fanny ir Faggot“ ir kt.
Kitą rytą darželio darbuotojai, pamatę, kas atsitiko, iškvietė policiją. Tačiau policija įvykiui, kaip ir paliktiems užrašams, didelės reikšmės neteikė. Jie tai priėmė kaip vaikiškas išdaigas.
Martino Browno laidotuvės turėjo įvykti gegužės 30 d. Martino mama June Brown išgirdo beldimą į duris. Jas atidariusi pamatė ant slenksčio dvi kaimynes mergaites – Mary ir Normą Bell. Mary pasakė, kad norėtų pamatyti jos sūnų. June atsakė, kad tai neįmanoma, nes Martinas mirė. Bet, žinoma, Mary apie tai žinojo. Tada ji atsakė: „O, aš žinau, kad jis mirė. Norėčiau jį pamatyti karste“.
Gegužės 31 dieną mergaitės dar kartą bandė patekti į darželį, tačiau šį kartą suveikė po pirmojo incidento įrengta signalizacija. Mergaitės buvo sulaikytos, tačiau kadangi abi neigė praėjusį kartą niokojusios darželį, jos buvo paleistos.
Mary po žmogžudystės gyveno taip, lyg nieko nebūtų įvykę – jos nekankino sąžinė. Be to, ji net didžiavosi tuo, ką padarė, ir dažnai gyrėsi savo klasės draugams, kad būtent ji nužudė Martiną Browną. Tačiau niekas ja netikėjo: juk mergaitė nuolat meluodavo ir kažkuo gyrėsi.
Kadangi Martino Browno mirtis galiausiai buvo pripažinta nelaimingu atsitikimu, gyvenimas Skotvude tęsėsi kaip įprasta. Bet ne vienuolikmetei Mary Bell. Kartą nebaudžiamai nužudžiusi, ji norėjo viską patirti dar kartą. Ir tokia galimybė netrukus jai atsirado.
Tų pačių metų liepos 31 d., praėjus dviem mėnesiams po pirmosios žmogžudystės, Mary Bell nužudė antrą berniuką – trejų metų Brianą Howe. Tačiau šį kartą Mary nebuvo viena: jai padėjo Norma Bell.
Mary iš pradžių pasmaugė Brianą, o paskui perpjovė jo kūną žirklėmis. Ji taip pat bandė ant jo kūno iškalti M raidę – pirmąją savo vardo raidę. Tada mergaitės paslėpė vaiko kūną tarp dviejų didelių betoninių luitų ir nedaug užklojo žole ir piktžolėmis.
Paaiškėjo, kad žudikas nepasižymėjo įspūdingomis jėgomis
Dingusio vaiko pasigedo tą pačią dieną. Tėvai ir vyresnioji sesuo visur ieškojo Briano. Vėliau prie paieškų prisijungė ir kaimynai, bet tai nedavė rezultatų. Buvo iškviesta policija.
Tik 23.10 val. paieškos grupė aptiko mažojo Briano kūną. Visas miestas sunerimo: per du mėnesius tai jau antra mažo vaiko mirtis. Ar mieste gyvena maniakas? Policija apklausė vietos gyventojus ir pakvietė juos apklausai.
Mary ir Norma rodė didesnį susidomėjimą dėl Briano mirties ir net nebandė jos slėpti. Policijai tai atrodė įtartina, juolab, kad pareigūnams apžiūrėjus Briano Howe‘o kūną paaiškėjo gana kurioziškos jo mirties detalės.
Ant vaiko kaklo buvo aptikti sumušimai ir įbrėžimai, rodantys, kad jis buvo pasmaugtas, o ant pilvo buvo nubraižyta raidė „M“. Plaukai buvo nukirpti, lūpos buvo mėlynos, o ant viso kūno matėsi žirklių pėdsakai, kurios, beje, mėtėsi visai netoli. Tyrime dalyvavęs koroneris padarė išvadą, kad žudikas viena ranka turėjo užspausti Briano šnerves, o kita – sugriebti gerklę.
Apžiūrėjus kūną taip pat paaiškėjo, kad žudikas nepasižymėjo įspūdingomis jėgomis, atitinkamai tai galėjo būti vaikas.
Šios mintys ir per didelis Mary Bell bei Normos Bell smalsumas, nuolat besipainiojančios po policijos kojomis, paskatino tyrėjus įtarti, kad mergaitės galėjo būti susijusios su Briano Howe‘o mirtimi.
Į tyrimą buvo įtraukta daugiau nei šimtas detektyvų iš viso Nortamberlando, o iki rugpjūčio 2 d. daugiau nei 1 200 vaikų buvo apklausti apie jų buvimo vietą žmogžudystės metu.
Rugpjūčio 1 d. Mary ir Norma Bell buvo pakviestos į apklausą. Abi mergaitės elgėsi gana keistai. Norma siaubingai jaudinosi, o Mary vengė tiesioginių atsakymų. Tuo metu policija jau žinojo, kad žmogžudystės dieną jas matė su mirusiu berniuku. Tačiau Mary ir Norma neigė mačiusios Brianą po vakarienės. Jos tvirtino, kad su juo žaidė tik ryte.
Kitą dieną Mary Bell vėl buvo pakviesta apklausai į vyriausiojo inspektoriaus Jameso Dobsono kabinetą. Šį kartą mergaitė buvo iškalbingesnė. Ji sukūrė istoriją apie tai, kaip aštuonerių metų kaimyno berniukas trenkė Brianui sulaužytomis žirklėmis tą dieną, kai jis mirė.
Būtent šią akimirką vyriausiasis inspektorius Dobsonas suprato, kad priešais jį sėdi tikrasis Briano Howe‘o žudikas, nes policija nutylėjo apie šalia kūno rastas žirkles.
Be to, berniukas, kurį Mary apšmeižė, liepos 31 d. popietę buvo Niukaslio oro uoste su savo tėvais ir negalėjo būti šalia nusikaltimo vietos.
Rugpjūčio 4 d. Normos Bell tėvai paskambino į policijos komisariatą ir pasakė, kad jų dukra yra pasirengusi papasakoti viską, ką žino apie Briano Howe‘o mirtį. Vyriausiasis inspektorius Dobsonas nuskubėjo į jų namus.
Norma Bell sakė, kad kai Mary atvedė ją į nusikaltimo vietą, Brianas jau buvo miręs. Mary savo draugei parodė, kaip pasmaugė vaiką, o paskui skustuvu ir žirklėmis perpjovė jo kūną.
Norma buvo nuvežta į nusikaltimo vietą ir nurodė, kur paslėptas skustuvo peiliukas.
Kitą rytą, rugpjūčio 5 d., policija atvyko į Mary Bell namus ir vėl ją apklausė. Priremta prie sienos, jaunoji nusikaltėlė kalbėjo drąsiai ir pareikalavo advokato.
Tą patį vakarą vėl buvo apklausta Norma Bell, kuri dabar prisipažino dalyvavusi, kai Mary pasmaugė Brianą.
Atlikus abiem merginoms priklausančių drabužių teismo medicinos ekspertizę, paaiškėjo, kad ant berniuko kūno rasti pilki pluoštai tiksliai atitinka vilnonę suknelę, kurią turėjo Mary, o kaštoniniai pluoštai ant vaiko batų tiksliai atitiko Normos sijoną. Be to, ant Martino Browno kūno buvo rasti tie patys pilki pluoštai.
Net ir tiksliai žinodamas, kad Mary Bell nužudė Brianą Howe‘ą, vyriausiasis inspektorius Dobsonas neskubėjo suimti mergaitės. Todėl, kai rugpjūčio 7 dieną vyko mažojo Briano laidotuvės, Mary Bell priėjo prie jo namų durų ir džiaugsmingai stebėjo, kaip išnešamas karstas su berniuko palaikais.
Mary Bell tą patį vakarą buvo suimta.
Abi merginas atidžiai apžiūrėjo keli psichiatrai
Dar po kelių dienų Mary ir Norma Bell buvo oficialiai apkaltintos Briano Howe‘o nužudymu.
Sulaikymo metu Mary buvo rami, policijoje ėmė teigti, kad berniuką smaugė Norma, o ji tapo tik to, kas vyko, liudininke. Ji taip pat prisipažino, kad būtent ji su Norma įsiveržė į darželį, suniokojo turtą ir paliko raštelius.
Atsižvelgiant į jų neįprastą padėtį, abi merginas atidžiai apžiūrėjo keli psichiatrai. Norma Bell buvo pripažinta protiškai atsilikusia, o Mary Bell buvo diagnozuotas psichopatinis asmenybės sutrikimas. Vaikų psichiatras Ianas Fraseris tikino, kad Normos psichikos amžius yra aštuoneri metai ir dešimt mėnesių ir kad nors jos gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio buvo kiek ribotas, ji puikiai suvokė, kad daro baisų poelgį.
1968 metais gruodžio 5 d. prasidėjo Mary Bell ir Norma Bell teismas. Abi merginos ir toliau dėl visko kaltino viena kitą, mažindamos savo kaltę.
Tačiau tai buvo pelių, pakliuvusių į pelėkautus, agonija: tuo metu visi jau suprato, kad Mary Bell nužudė ir Martiną Browną.
1968 metais gruodžio 17 d. prisiekusiųjų teismas pripažino Mary Bell kalta ir buvo nuteista. Tačiau kadangi prokurorui pavyko įtikinti prisiekusiuosius, kad mergina iki galo nesuvokė savo veiksmų, jie ją apkaltino žmogžudyste.
Kalbant apie Normą Bell, prisiekusieji ją išteisino dėl visų kaltinimų: prieš ją daiktinių įrodymų nebuvo. Kuo ji ir jos artimieji buvo nepaprastai laimingi. Mary Bell apsipylė ašaromis tiesiog teismo salėje.
Mary Bell buvo nuteista kalėti „jos Didenybės nuožiūra“ – t.y. tai toks neapibrėžtas laikotarpis, kuris JK suteikiamas nepilnamečiams nusikaltėliams. Tai tęsiasi tol, kol karalienė suteikia kaliniui malonę.
Mary Bell vienuolika su puse metų praleido kalėjime ir vieną kartą net mėgino pabėgti, tačiau ji niekada neprarado vilties būti lygtinai paleista į laisvę.
Ir 1980-ųjų gegužę tai pagaliau įvyko. Tuo metu Mary Bell buvo tik 23 metai, todėl ji nusprendė pradėti naują gyvenimą. Kadangi jos vardas buvo gerai žinomas, valdžia užtikrino jai anonimiškumą ir naują tapatybę, nesuteptą kriminalinių istorijų. Tačiau ateityje jai teks ne kartą kraustytis iš vietos į vietą, žurnalistams sužinojus naują jos adresą.
1984 metais gegužės 25 d. Mary Bell pagimdė vienintelę dukrą. Mergaitei, kaip ir mamai, buvo suteiktas anonimiškumas. Kai 2009 metais gimė Mary Bell anūkė, ji taip pat gavo teisę į anonimiškumą.
Pasakojama, kad Mary Bell tapo rūpestinga mama suaugusi, tačiau ji negailėjo kitų žmonių vaikų. Daugelis JK žmonių yra nepatenkinti tuo, kaip uoliai valdžia kartais gina nusikaltėlius. Jie mano, kad žudikas turi mokėti už savo įvykdytus nusikaltimus visą gyvenimą, nesvarbu, kokio amžiaus jis juos padarė. Tačiau Mary Bell pavyko pakankamai lengvai išlipti iš balos.
Post criptum
Praėjus 50 metų po Mary Bell įvykdytų nusikaltimų Martino Browno sesuo Sharon pasakoja, kaip Bell pavogė jos vaikystę ir paliko didžiulį širdies skausmą, kuris juos vis dar persekioja penkis dešimtmečius. Kai Sharon ruošiasi pažymėti keturmečio Martino mirties metines, ji papasakojo apie besitęsiančias šeimos kančias. „Ji tikrai pavogė mano ir sesers vaikystę, – sakė 46 metų moteris. –
Seseriai buvo sunkiau, nes ji žinojo, koks jis buvo laimingas vaikas, žinojo, ką reiškia turėti tokią mamą. Neįsivaizduoju, kokia būtų buvusi laiminga jo vaikystė. Man ir mano seseriai tai buvo didžiulis smūgis. Mes tiesiog turėjome su tuo susitvarkyti“.
Penktadienio vakarą vyko atminimo ceremonija Martinui ir Brajenui atminti. Aukų artimieji susirinks į „Little Haven“ viešbutį, paminėti jubiliejų.
„Tai didelis 50 metų etapas. Mano mama tikrai norėtų, kad tai pažymėtume. Nenoriu to praleisti“, – sakė Sharon.
“YouTube” stopkadrai
