sniegopilys.lt
Kiekvienas galvoja, kad turi geriausią močiutę pasaulyje. Nes dažna jų tiesiog dievina savo anūkus, kurie taip pat nelieka abejingi jos jausmams. Anksčiau ji juos tiesiog prižiūrėjo, o kai anūkai pradeda eiti į mokyklą, subręsta, jie turi daug temų, apie kurias gali pasikalbėti su močiute. O kas galėtų būti artimesnis už tėvo ar mamos mamą? Kai kurie močiutės pasakyti žodžiai giliai nugrimzta ne tik į anūkų, bet ir jų tėvų sielas.
Močiutė gerbia savo anūkės pasirinkimą
„Galvoju, kaip čia gražiai, kad neįžeidus, anūkėlei pasakyti, jog ji nedėvėtų pilkos spalvos drabužių“, – svarsto rūpestinga močiutė, kuriai ne tas pats, kaip jos anūkėlė atrodo ir vaikšto apsirengusi.
Garbaus amžiaus moteriai patinka ryškios spalvos, bet žino, kad anūkė mėgsta pilką spalvą – universalią spalvą, skirtą moksleiviams. Bet močiutė gerbia savo anūkės pasirinkimą, todėl galvoja, kaip čia subtiliai pasakius savo nuomonę ar patarus.
„Mažulėli, ar ateisi papietauti?“- labiausiai mėgstama anūkų SMS – kvietimas ateiti pas močiutę papietauti. Juk neretai močiutė ir anūkai gyvena tame pačiame mieste. O kas gali būti geriau už karštus naminius pietus paaugliams? Ypač jei jie turi laiko ne tik pavalgyti, bet ir atsipūsti, pabendrauti su močiute, papasakoti, kaip sekėsi mokykloje ir bėgti toliau.
„Dabar papūsiu ir viskas praeis!“, – taip sako močiutė, anūkėliui susimušus pirštą, ranką ar koją.
Močiutė papučia, kad net vėjas pakyla, nušluosto anūkėlio ašaras ir, o stebukle, skausmas praeina ir anūkas vėl pasileidžia bėgti.
Neretai būna, kad ir paaugliai anūkai patiki savo paslaptis ne tėvams, o būtent močiutėms. Pavyzdžiui, nusiminęs anūkas pasidalina su močiute, kad mergina jį paliko. Išklausiusi močiutė apkabina jį, pabučiuoja į skruostą ar kaktą ir pasako: „Nenusimink, vaikeli, viskas praeis“.
Tai įprasti ir banalūs paguodos žodžiai, bet malonūs.
Dažna močiutė, nepaisant amžiaus skirtumo su anūkais, stengiasi būti jų draugė.
Pasitikėjimas ir priimti žmogų tokį, koks jis yra, gana reti reiškiniai mūsų gyvenime. Todėl nereikia nė sakyti, kad anūkai tiesiog dievina tokią savo močiutę.
Mokina savo anūkus neslėpti iškilusių problemų
„Tai mano anūkas! Kokį anūkėlį turiu, kad jūs žinotumėte!“, – sako močiutė, išėjusi į parduotuvę su anūku ir sutikusi kaimynę.
Anūkai savo laimėjimus ir apdovanojimus dažnai pirmiausiai irgi neša parodyti savo močiutei: pažymėjimus, taures, atestatus, nuotraukas, diplomus. Močiutė, žinoma, džiaugiasi, didžiuojasi ir sako seneliui: „Pažiūrėk, koks mūsų anūkas! Štai kokį apdovanojimą gavo mūsų anūkė!“.
„Mano ožiuk su ragučiais“ arba „mano katinėli, kačiuk“, – taip dažnai močiutė kreipiasi į savo anūkus, kai šie neklauso, pradeda rodyti ožius, kaprizus. Ir tampa katinėlis, kačiukas – už mažus malonius dalykus, kuriuos jie jai padarė.
Įdomiausia tai, kad su amžiumi niekas nepasikeičia. Net kai anūkai baigia mokyklą, pradeda studijuoti, jie, atsižvelgiant į situaciją, lieka „vaikeliai“ ar „kačiukai“.
„Niekada neapsimesk, kad viskas gerai“, – sako močiutė, kai nusiminęs anūkas nenori pasakyti, kas jam nutiko.
Vyresnės kartos žmonės negyveno taip, kad dabartiniai, dažnai patyrė sunkumų. Todėl tie metai išmokė jų neapsimetinėti, kad viskas gerai, nebijoti prašyti pagalbos, spręsti problemas. Kaimynai, artimieji – visi vieni kitiems padėdavo, tiek darbais, tiek ir žodžiais. Tai tapo jų gyvenimo filosofijos dalimi.
Močiutės mokina savo anūkus neslėpti iškilusių problemų, kalbėti apie sunkumus, prašyti vyresniųjų patarimo. Juk paaugliai tokiems pokalbiams dažnai renkasi ne savo tėvus. Bet jie džiaugiasi, kad vaikai eina pas močiutę prisipažinti. Taigi, kai močiutė paskambina tėvams ir pasakoja, kad anūkėlė konfliktuoja su savo klasės drauge ir kad ji sugalvojo, kaip išspręsti šį klausimą, gimdytojai jaučia didžiulį dėkingumą savo motinai.
Be jokios abejonės, yra daugybė ir kitų būdų, kaip išreikšti švelnumą ir rūpestingą požiūrį.
