sniegopilys.lt
Daug žmonių tikrai nesupranta tikrosios žodžio „meilė“ reikšmės, tačiau tai nenuostabu, nes to nemokoma mokykloje, tėvai apie tai beveik nekalba, o daugelis filmų labai iškreipia ar supaprastina pačią meilės sampratą.
Galbūt, neperskaitysite viso šio straipsnio ar net perskaitę, negalėsite iki galo suvokti jo prasmės, tiksliau, priimti iš visos širdies. Arba nenorėsite. Bet jūs galite bent pabandyti tą padaryti.
Mylėti reiškia investuoti į santykius su kitu žmogumi
Jei suvokiate ir visu kūnu pajuntate tikros meilės supratimą, galite pakeisti savo gyvenimą, tiksliau, pakelti jį į visiškai naują lygį.
Daugelis žmonių mano, kad mylėti reiškia patirti ir suteikti kitam tam tikras emocijas, duoti jas ir gauti mainais. Tačiau tai neturi nieko bendro su tikra meile.
Kai įsimylime, mums atrodo, kad pasaulis yra geresnis. Pilve pradeda plazdėti „drugeliai“, „tarakonai“ galvoje nusiramina ir pradeda tyliai groti smuiku, jausmai apsinuogina, širdis tampa atvira. Kūną pripildo stiprios emocijos ir varo iš proto. Mes norime būti šalia, pajusti mylimo žmogaus šilumą, išgirsti jo mintis. Tačiau norime mainais sulaukti tų pačių jausmų. Bet tai dar nėra meilė.
Kai esame įsimylėję, mums atrodo, kad esame pasirengę viskam dėl šio žmogaus ir kad jis turėtų jausti tą patį. Ir labai susinerviname, kai laikui bėgant suprantame, kad taip nėra.
Mums atrodo, kad galingiausia ir tyriausia meilė prasideda beprotiška meile, tačiau net ir tai ne visada tiesa. Įsimylėjimas yra emocijos ir jausmai, suteikiantys džiaugsmo, stiprybės, judesio. Tačiau kai atvėsta arba dingsta jausmai, pasaulis nustoja būti rožinis. Mes norime išgyventi šiuos jausmus vėl ir vėl, bet mums nepavyksta.
Meilė nepriklauso nuo emocijų. Meilė yra visai kas kita. Tai yra procesas. Mylėti reiškia investuoti į santykius su kitu žmogumi. Meilė – tai noras dalintis. Viskuo. Nes laikas, emocijos, materialinės gėrybės yra viskas, iš ko kuriamas mūsų gyvenimas. Bet reikia dalintis tiek, kiek yra prieinama. Ir gauti tiek, kiek neviršysite to, ko norite. Jei žmogus yra pasirengęs dalintis tik emocijomis ar tik materialiais dalykais, tai nėra meilė. Jei negalite sutalpinti santykių į siautulingą gyvenimo grafiką, tai taip pat nėra meilė.
Pavyzdžiui, ji yra įsimylėjusi, dievina jį, nori tuoktis, turėti vaikų ir būti kartu amžinai. Jis yra įsimylėjęs, jam gera, patinka seksas ir bendravimas, tačiau šiuo metu jis yra sutelktas į darbą ar mokymąsi ir nėra pasirengęs jai skirti viso laiko. Bet iš tikrųjų taip neturėtų būti. Kiekvieno vakaro jis negali praleisti kartu, nes reikia užsiimti verslu. Jis nori, kad ji tai suprastų. Bet ji negali suprasti, nes nori būti kartu su juo kiekvieną minutę.
Ji projektuoja savo emocijas į jį ir iš to jai atrodo, kad jis nepakankamai ją myli. Ji tikra, kad myli jį ir nori abipusiškumo. Bet jei ji tikrai mylėtų, tada suprastų, kad jis yra žmogus. Ir jis turi teisę į privatumą, savo reikalus, emocijas ir gyvenimo viziją.
Meilė yra sugebėjimas pamatyti žmogų savo išrinktajame ir gerbti jį. Gebėjimas suprasti, kad niekas nėra tobulas, tačiau tuo pačiu įvertinti, kad šis žmogus yra šalia. Meilė, kai norisi dviese pasitikti saulėtekį ir palydėti saulėlydį. Tik meilė suteiks jums ramybę viduje.
Kai tikrai myli, pavydui negali būti vietos. Jūs pasitikite, džiaugiatės tuo šilumos jausmu viduje, kuris leidžia suvokti, kad jūsų gyvenime yra šis nuostabus žmogus ir kad jis yra pasirengęs būti šalia, pasirengęs dalintis tuo, ką turi.
Kai esate įsimylėję, nesipykstate, jei kas nors nepaklojo lovos, neturėjo laiko gaminti vakarienės, nenorėjo tvarkyti namų praėjusį savaitgalį.
Kai myli, nereikalauji dovanų, o dėkingai priimi tai, ką nori tau duoti. Kai neprašai žmogaus ko nors, kuo jis nėra pasirengęs dalytis dabar.
Meilė – tai ramybė viduje. Tai taip pat ir suvokimas, ką turėsite rytoj, o rytojaus gali ir nebūti. Aišku, čia kalambūras, bet taip yra.
Meilė nepriklauso nuo laiko ir aplinkybių. Iš tikrųjų mylėti gali tik suaugęs žmogus, turintis didelę gyvenimo patirtį, yra visiškai susiformavęs kaip asmenybė ir supranta, kad meilė nėra vienintelis dalykas jo gyvenime, nors ir reikšmingas. Nes jei nebus rytojaus, tai jo gyvenimas tuo nesibaigs, nepraras prasmės. Tačiau kartu jis moka įvertinti šią ramybę, suteikiančią meilę čia ir dabar. Ir jis supranta, kad šį jausmą reikia tausoti ir saugoti. Kaip? Tiesiog nedarykite dalykų, kurie gali sunaikinti abipusiškumą, nepakenkite, nesikeiskite, neišduokite. Tiesiog vertinkite kiekvieną buvimo šalia akimirką ir nesvarbu, kiek laiko esate kartu.
Kai myli, supranti, kad negali būti kartu kiekvieną minutę, bet dėl to nesikankini, nes gyveni savo gyvenimą. Ir kai šios jūsų gyvenimo minutės skiriamos jūsų mylimam žmogui, jūs patiriate iš to malonumą. Nenorite gaišti šių minučių, kad išsiaiškintumėte požiūrį, pretenzijas, įniršius, nepasitenkinimą, nes suprantate, kad jūsų gyvenime jų nėra tiek daug.
Kad galėtumėte išmokti mylėti kitus, turite išmokti vertinti ir gerbti save
Jūs tiesiog norite mėgautis vienas kitu visomis prasmėmis. Norite suteikti džiaugsmo, šilumos ir rūpesčio. Norite jausti abipusiškumą ir esate dėkingi, jei gaunate, tačiau nereikalaujate to taip pavydžiai, kaip mylėdamiesi. Jūs suprantate, kad žmogus gali turėti jums kitų jausmų ir emocijų, tačiau esate pasirengę laukti tos akimirkos, kai jis suvoks tikrąją meilės prasmę, būdamas šalia jūsų.
Mes mėgstame gatvėje stebėti, kaip seni žmonės eina susikibę rankomis. Jie kartu pragyveno 60 metų ir iki šiol jaučia šiltus jausmus vienas kitam. Galvojate, kaip jie vienas kitą ištvėrė taip ilgai?
Šie garbaus amžiaus žmonės ar bent kai kurie iš jų yra tikras pavyzdys, kaip žmonės išmoksta priimti ir mylėti vienas kitą tokius, kokie jie yra. Taip, kartais jie taip pat gali murmėti vienas ant kito, supykti, tačiau yra pasirengę patirti įvairias emocijas, nes žino, kad tai nesunaikins jų meilės. Jie kartu. Jie myli. Ir jie nenori kitaip. Jie moka mylėti ir vertina šį jausmą viduje. Ir jie nėra pasirengę to iškeisti į laikinus džiaugsmus, įsivaizduojamas emocijas, kurios išnyks taip pat greitai, kaip ir atsirado. Meilė yra kompromisas tarp dviejų asmenybių, kurios pasirinko viena kitą.
Kaip manote, kodėl poros, kuriose vienas partnerių yra vyresnis, patiria mažiau streso ir nusivylimo? Ne, tas klausimas ne dvidešimtmečiams. Nes jie vis dar turi iškreiptą meilės sampratą. Bet, pavyzdžiui, kai jai 30, o jam 40. Arba atvirkščiai. Tokio amžiaus žmonėms lengviau susidoroti su kito žmogaus emocijomis. Net jei iki galo jų nesupranta, jie priima. Jie tiesiog myli ir suteikia savo meilę, nereikalaudami stiprios priklausomybės. Jis vertina tai, ką jo sielos draugas yra pasirengęs duoti jam čia ir dabar ir nereikalauja daugiau. Gali prašyti, bet nereikalauti. Ir jei, reaguodamas į jo prašymą, jis išgirs atsisakymą, jis neįsižeis, bet supras, kad žmogus dar nėra pasirengęs dalintis tuo, kad dar neatėjo laikas. Ir galbūt niekada neateis. Tačiau meilė netoleruoja reikalavimų ir įsakymų. Ji tiesiog yra.
Kad galėtumėte išmokti mylėti kitus, turite išmokti vertinti ir gerbti save. Tai išmokę galite atskirti tikrą meilę nuo vartotojiškos meilės. Išmokite rinktis. Pavyzdžiui, jie nusprendė gyventi kartu. Ji myli, bet jis yra tik įsimylėjęs ar prisirišęs. Ji supranta, kad jis jaučia šiek tiek kitokius jausmus jai, bet jos tai netrikdo. Ji pasirinko – nori jį mylėti. Ir ji yra pasirengusi priimti faktą, kad jis nemyli jos taip pat, kaip ji. Meilė kartais būna ištverminga.
Bet jei meilė ims smaugti ar skaudėti, ji tiesiog praeis. Ji priims kitą sprendimą – nustoti mylėti.
Jei žmogus myli ir supranta, kad kitas žmogus sąmoningai skaudina jo meilę, tada ji (meilė) to netoleruos, nes tai sutrikdys jos vidinę ramybę ir pusiausvyrą. Meilę reikia saugoti!
Liūdniausia, kai vienas partnerių myli, o kitas paprasčiausiai painioja meilę su įsimylėjimu, meilumu, dėkingumu ar noru turėti.
Mylintys investuoja save į santykius, stengiasi juos pagerinti, įnešti į juos švelnumo, pasitikėjimo, supratimo. O kitas tik priima visas šias dovanas, bet investuoja daug mažiau.
Mylimasis vertina kiekvieną akimirką, kiekvieną gerą žodį, žvilgsnį, poelgį. Jis jaučiasi dėkingas už visa tai, nors supranta, kad kitas atiduoda, remdamasis tik trumpais pojūčiais, nevertina to, ką gauna mainais.
Yra skirtingi tokių santykių vystymosi variantai. Jei bet kuris iš jų mokosi mylėti ir būti dėkingas už meilę, tada jie bus kartu dar labai ilgai. O jei jis nesimoko, pradeda per daug reikalauti, tada mylimasis supras, kad atėjo laikas rinktis… ir paliks. Jūs negalite mokėti dalintis, bet turite norėti tai padaryti.
Kai žmogus myli, jis automatiškai nori pasidalinti tuo, ką turi
Pastebėjote, kai žmogus yra įsimylėjęs, jis pasirengęs daug kuo pasidalinti. Jaudinantys pirmieji susitikimai, kai esate pasirengę visą naktį nemiegoti dėl svaiginančio meilės pojūčio. Esate pasiruošę išleisti pinigus, kad ilgiau pabūtumėte kartu, įtiktumėte savo mylimam žmogui. Kai mėgaujatės kiekviena minute, bandote sustabdyti laiką, nors ir suprantate, kad tai neįmanoma.
Dabar įsivaizduokite gilios meilės jausmą, kai laikas nesvarbus, kai pinigai nesvarbūs, kai laikinos neigiamos emocijos neturi reikšmės, o teigiamos – neįkainojamos.
Kodėl kai kurie žmonės gali būti kartu per atstumą, susitikti porą kartų per mėnesį ar net metus, bet nepraranda ryšio? Kodėl kai kuriems žmonėms visai nesvarbu, kiek verta dovana? Ir ne dėl to, kad vėliau mainais gautų brangią dovaną, o tiesiog norėdamas, kad jis gerai jaustųsi. Kodėl daugelis žmonių ramiai reaguoja, jei partneris namo grįžta supykęs ar pavargęs ir nėra pasirengęs pasidalinti savo emocijomis? Jie tiesiog ramiai užsiima savo reikalais ir gyvena savo gyvenimą, žinodami, kad netrukus mylimasis atvės, pailsės, nusiramins, pakankamai išsimiegos ir vėl bus pasirengęs dalintis savo emocijomis ir jausmais.
Kai esate įsimylėję, norite pasidalinti tuo, ką turite. Ir visai nesvarbu, ar jie duoda jums mainais tiek, kiek jūs duodate. Jūs suprantate, kad kiekvienas turi savo galimybes. Tai liečia laiką, pinigus ir emocijas. Meilė – tai noras duoti ir gauti.
Kai žmogus myli, jis automatiškai nori pasidalinti tuo, ką turi. Duoti savo meilę ir skirti laiko. Bet tiksliai tiek, kiek jis yra pasirengęs duoti tam tikru momentu. Tai yra sugebėjimas suprasti, kad kitas gali būti pasirengęs duoti mažiau ar daugiau, bet neįsižeisti ir nenusiminti.
Kai žmogus myli, jis nesijaudina dėl smulkmenų ir nori atiduoti visą save. Kai žmonės reikalauja, kad jiems būtų išleista tam tikra pinigų suma, tai nėra meilė. Tačiau prireikus, mylintis žmogus gali ko nors paprašyti. O kai paklausia, supranta – gali jam duoti ar ne. Ir jis supranta, kad šis pasirinkimas neturėtų kaip nors paveikti jo meilės jausmo.
Pavyzdžiui, vienas iš poros uždirba daugiau nei kitas. Arba moteris yra motinystės atostogose ir visiškai neuždirba. Arba kuris nors jų kurį laiką sėdi namuose be darbo. Mylintys žmonės visokeriopai palaikys vienas kitą, nepriekaištaus, nereikalaus. Jie tiesiog nori, kad jų mylimam žmogui būtų gera. Dovanotojas tai daro noriai ir be prievartos. O tas, kuris gauna, vertina tai, kas jam duota. Ir jaučiasi dėkingas, nejausdamas dėl to kaltės.
Tiesa, liūdna, kai tokiais atvejais vienas myli, o kitas tiesiog naudojasi ir nevertina, nejaučia dėkingumo jausmo. Meilė yra dovana, kurią reikia vertinti.
Visi žmonės tam tikru lygiu būna tarsi apsėsti savęs. Ir mylintys žmonės taip pat. Juk vienintelis ir svarbiausias žmogus mūsų gyvenime esame mes patys. Bet kai žmogus, kuris visų pirma myli save, nori ir yra pasirengęs mylėti jus ir yra pasirengęs investuoti į jūsų santykius, jūs turite mokėti tai įvertinti. Kadangi jus mylintis žmogus sąmoningai nusprendžia pasidalinti su jumis tuo, ką turi, ką yra pasirengęs jums duoti. Taip pat turite mokėti tai įvertinti. Tik tokiu būdu galite suprasti tikrąją vertę to, ką duodate ir gaunate mainais. Juk tai kone vienintelis būdas pajusti dėkingumą ir pasiaukoti.
Gaila, kad dauguma šiuolaikinių santykių yra grindžiami tik savo interesais. Žmonės taip įklimpę į materialines gėrybes ir laikinus džiaugsmus, kad visiškai nesuvokia visos tikros meilės prasmės. Jie mato ją brangių dovanų pavidalu, kurios jiems dovanojamos, tikėdami, kad jos prisideda prie jų ateities. Mylintys žmonės duoda tik norėdami padaryti gera, nereikalaudami mainais. Gaila, kad žmonės suteikia emocijų tik tikėdamiesi gauti dar daugiau mainais, o ne norėdami parodyti, koks tas žmogus yra jam svarbus. Gaila, kad žmonės nevertina laiko, kurį nori praleisti kartu. Gaila, kad jie reikalauja vis daugiau ir daugiau, pamiršdami, kad visa tai nėra meilė. Reikalavimas nupirkti automobilį, atlikti remontą nėra meilė. Nes jie nėra pasirengę su kuo nors dalytis. Galbūt giliai juose slypi sudėtingos vaikystės traumos. Jiems svarbios tik emocijos, laikas, sėkmė. Jie nėra pasirengę priimti to, kas jiems gali būti duota, tačiau visada reikalauja to, ko nėra pasirengę duoti. Ir šis vartotojiškas požiūris sunaikina prieraišumą, kylantį tarp žmonių, užgesus meilės audrai. Meilė nieko nereikalauja.
Mylėjimas yra procesas – tai pasirinkimas ir veiksmas
Pavyzdžiui, jie nusprendė gyventi kartu, yra tikri, kad myli vienas kitą. Dabar ji mano, kad jis turėtų atnešti visus pinigus į namus ir visaip kitaip įtikti, nes jis yra jos vyras arba beveik jos vyras. Bet jis, savo ruožtu, tiki, kad ji turėtų jam gaminti, plauti, valyti, gimdyti vaiką, nuolat šypsotis ir būti graži.
Bet jei jie tikrai mylėtų, tada viskas būtų kitaip. Ji jaustų džiaugsmą ir dėkingumą, jei jis aprūpintų tuo, ko jai reikia, bet nelaikytų tai prievole. Kad ji pajustų, kad turėtų materialiai ir fiziškai prisidėti prie jų bendro gyvenimo, o jis nemanytų, kad ji turi būti stropi namų tvarkytoja, nes jis nėra mažas vaikas ir daug ką gali pasidaryti pats. Be to, jam neturėtų būtų taip svarbu, jei ji atrodytų blogai, jei būtų labai pavargusi ar serganti. Jis mylėtų ją tokią, kokia ji yra. O ji yra jo. Jų gyvenime nebūtų žodžių „privalo“ ar „reikalauja“. Meilė niekam nėra skolinga. Ji gali duoti daug, bet nieko nėra skolinga. Mylėjimas yra procesas – tai pasirinkimas ir veiksmas.
Amžina meilė neegzistuoja, nes žmonės nėra amžini. Meilę galima prarasti, bet ją grąžinti labai sunku, nes ji pagrįsta pasitikėjimu. Jei vienas yra pasirengęs mylėti, o kitas nori tik turėti, tai tokie santykiai neprailgs.
Dabar kyla racionalus klausimas: kodėl aš turėčiau pasikeisti ir priimti sprendimą mylėti, jei mano antroji pusė nori tik turėti ir užvaldyti? Nes jūs tai pasirinkote. Tačiau to galite ir nedaryti, bet tada nepainiokite to, ką gausite, su tikra meile.
Dabar daug žmonių yra labai nepatenkinti būdami vieni ar būdami santykiuose, nes nemoka mylėti ir nenori mokytis. Jei išmoksite mylėti ir priimti meilę, nustosite patirti netikras emocijas ir nusivylimą. Galite tęsti santykius be meilės, bet tik pagalvokite – kuo tada bus grindžiami jūsų prašymai ar reikalavimai? Jei patys nesate pasirengę mylėti žmogų iš visos širdies, kaip galite paprašyti mainais už jo emocijas, pinigus ar laiką? Kam tada beprasmiškai leisti geriausius savo gyvenimo metus? Tada apims vien nusivylimas, susierzinimas, abipusės pretenzijos, nepagrįsti reikalavimai.
Taip nutinka tiems, kurie nesupranta tikrosios meilės prasmės. Bet tie, kurie nori mylėti iš tikrųjų, nori, kad sieloje atsirastų šilumos ir ramybės jausmas, turi stengtis išmokti mylėti.
Kai suprasite, kas yra meilė ir kokia ji turėtų būti, daugiau niekada nebenorėsite likti santykiuose, kur esate žeminami, skaudinami ir nevertinami. Nebenorėsite būti su žmogumi, kuris nuolat reikalauja. Ir tada geriau suprasite tikrąją frazės „geriau būti vienam, nei su bet kuo“ prasmę, nes geriau būti vienam ir visiškai kontroliuoti savo emocijas bei savo gyvenimą, nei gyventi su žmogumi, kuris jus nuolat ir sąmoningai nuvilia, nuvertina ir išduoda.
Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą.
Sniegė Pilypienė
