sniegopilys.lt
Jie tris kartus bandė nutraukti prancūzo Vincento Lamberto gyvenimą mediciniškai ir tris kartus nepavyko. Per tą laiką Prancūzijoje kone dešimtmetį vyko teismų maratonas ir susipriešinimas tarp dviejų moterų, suvaidinusių „prancūzų paciento“ likime reikšmingus vaidmenis. Vincento žmona Rachel Lambert prašė nutraukti vyro kančias, o jo motina Vivian Lambert prašė pasigailėjimo ir sakė, jei medikai atjungtų sūnų, esantį komos būsenoje daugiau kaip 10 metų, nuo gyvybę palaikančių prietaisų, tai būtų ne eutanazija, o nužudymas.
Vis dėlto ketvirtas „bandymas“ buvo lemtingas: 2019 metais liepos 11 dieną buvo konstatuota Vincento Lamberto mirtis.
Artimieji ilgai turėjo vilties, bet po kiek laiko užleido vietą nusivylimui
Vincentas Lambertas gimė 1976 metais Prancūzojos regione, Čateroucho (Châteauroux) kaime, didelėje šeimoje. Jo tėvai Vivian ir Pierre’as Lambertai yra tradiciniai katalikai, bet Vincentas, sulaukęs pilnametystės, prisipažino, kad yra toli nuo religijos.
Jaunas vyras pasirinko slaugytojo profesiją ir dirbo ligoninėje, esančioje Chalon-en- Champagne‘o mieste. Ten jis susipažino su savo būsima žmona Rachel, kuri atliko praktiką medicinos įstaigoje kaip būsima psichiatrė.
2007 metais įsimylėjėliai susituokė. Po metų susilaukė dukters. Kai mergytei buvo tik trys mėnesiai, jos tėvas pateko į skaudžią avariją. Vincentas patyrė sunkią galvos traumą, pateko į komą ir buvo visiškai paralyžiuotas. Nors po kurio laiko vyras ir ėmė kiek reaguoti į aplinką, bet gydytojai vieningai nusprendė, kad Lambertas yra „minimalios sąmonės“ būsenoje.
Minimalios sąmonės būsena skiriasi nuo vegetatyvinės tuo, kad pacientas išlaiko kai kuriuos sąveikos su aplinka elementus. Jis gali žvilgsniu parodyti į daiktą, net gali paimti daiktus į ranką, atsakyti į komandas. Ir net atsakyti į klausimus, bet dažniau tai būna tiesiog kuris nors beprasmis žodis, o ne prasmingas atsakymas. Jei pacientas ir atgauna sąmonę, tačiau ribotai, atsižvelgiant į buvimo minimalios sąmonės būsenoje trukmę. Kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo mažesnė tikimybė pacientui išeiti iš tos būsenos.
Kai Vincento būklė stabilizavosi, gydytojai pradėjo bandyti jo reabilitaciją. Jaunas vyras kvėpuodavo pats, bet negalėdavo nuryti, todėl jam buvo duodama maisto ir vandens per vamzdelį.
Nuo 2009 iki 2012 metų Vincentas buvo perkeltas iš vienos ligoninės į kitą, tikintis, kad paciento būklė pagerės. Pirmasis Lamberto išsamus tyrimas buvo atliktas 2011 metais, kur gydytojų konsiliumas priėjo prie išvados: „Skausmas ir emocijos išlieka suvokiami. Savanoriškas kvėpavimo testas parodė, kad jis pajėgia reaguoti į įsakymus“.
Vincento artimieji ilgai turėjo vilties, bet po kiek laiko užleido vietą nusivylimui. Logopedas nesugebėjo užmegzti jokių ryšių, įskaitant ir bendravimą ženklais ar gestais.
Vincentą prižiūrėję slaugos personalo atstovai teigė, kad pacientui atliekant higienines manipuliacijas, jis aiškiai reaguoja neigiamai, kurį jie linkę aiškinti kaip „atsisakymą gyventi“.
2012 metų pabaigoje Vincentą Lambertą, kuris tuo metu buvo gydomas Reimso ligoninėje, gydantis gydytojas iškėlė klausimą dėl jo gyvenimo nutraukimo. Neurologijos specialistas tvirtino, kad paciento neurologinė būklė nepasikeis ir nebus išgydoma, todėl pono Lamberto gyvenimo pratęsimą laikyti „nepagrįstu užsispyrimu“.
Šis terminas yra gana plačiai paplitęs Prancūzijoje. Tai reiškia, kad dirbtinai pratęsti paciento gyvenimą ir jo kankinimus nėra prasmės, nes nėra jokios pažangos ir vilties išgydyti.
2013 metais balandžio mėnesį gydytojai pradėjo palaipsniui nutraukti paciento maitinimą ir hidrataciją. Tai buvo ilgų bandymų, pratęsusių „prancūzų paciento“ gyvenimą šešerius metus, priežastis.
Maitinimas ir hidratacija nevyksta vienu metu – tai yra „lėta“ mirtis, pratęsiama kelioms dienoms ar net savaitėms. Maistinių medžiagų ir vandens kiekis mažinamas palaipsniui, kad pacientas nepatirtų didelių fizinių kančių.
Kai tai pirmą kartą nutiko Vincentui Lambertui, jo žmona Rachel savo parašu patvirtino šią procedūrą. Jai pritarė ir Vincento broliai ir seserys. Tačiau jo tėvai nieko nežinojo apie „atjungimą“.
Tai, kad jų sūnus lėtai miršta, Vivian ir Pierre‘as Lambertai sužinojo praėjus devynioms dienoms nuo procedūros pradžios ir nedelsdami kreipėsi į Chalon-en-Champagne‘o miesto administracinį teismą. Po dviejų dienų teismas nutarė, kad pacientas turi būti pradėtas maitinti iš naujo, o byla turėtų būti išnagrinėta išsamiai ir kruopščiai, atsižvelgiant į visų artimųjų padėtį ir interesus.
Vincento Lamberto šeima suskilo į dvi stovyklas. Viename buvo jo žmona Rachel, penki broliai ir seserys bei sūnėnas Francoisas Lambertas. Jie tvirtino, kad jei Vincentas būtų buvęs sąmoningas ir turėjęs galimybę pasakyti, jis būtų paprašęs mirties.
Pasak Rachel, prieš avariją ji su vyru ne kartą aptarė, ką kiekvienas iš jų darytų, jei būtų prikaustyti prie lovos. Anot Rachel, Vincentas daugybę kartų prašė jos įtikinti gydytojus nutraukti jo kančias, tačiau jis šiuo klausimu nepaliko rašytinių nurodymų.
Vincento motina Vivian Lambert, jo tėvas Pierre‘as ir du jų vaikai laikėsi priešingos pozicijos. „Jis gyvas, viską jaučia, atpažįsta mus ir verkia“, – teigė Vivian.
Moteris pridūrė, kad niekada negirdėjo, jog sūnus prašytų nutraukti gyvybę dėl sunkios ligos. Ir atvirai pareiškė, kad netiki savo marčios pasakytais žodžiais.
Apeliacinio teismo sprendimu, pacientas turėjo būti maitinamas toliau
2014 metais, abiems pusėms dar labiau susipriešinus, buvo pradėtas dar vienas nepriklausomas tyrimas. Jis tik patvirtino, kad nėra jokios vilties pagerinti Vincento Lamberto būklę. Kitaip tariant, vyras vis dar yra minimalios sąmonės būsenoje, bendrauti su juo neįmanoma. Tuo tarpu Vincento tėvai su ieškiniu kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.
Įdomu tai, kad terminas „eutanazija“ nenurodomas teisiniuose dokumentuose. Tik Vincento motina vartojo šį žodį kalbėdama. O Vincento žmona, ją palaikantieji ir gydytojai minėjo vadinamąjį „Lionetti‘čio įstatymą“.
„Lionetti‘čio įstatyme“, priimtame 2005 metais ir patvirtintame 2016 metais, iš tikrųjų kalbama apie vadinamąją pasyviąją eutanaziją arba „žmogaus teisę į mirtį“. Jei pacientas nepagydomas ir stipriai kenčia, jis turi teisę nutraukti gydymą. Gydytojų ir paciento artimųjų bendru sprendimu, jei jis pats negali to paprašyti, pacientas įvedamas į medicininę komą ir padidinama nuskausminamųjų dozė, kartu mažinant maisto kiekį, kol jo visiškai atsisakoma.
Prancūzijoje įstatymai draudžia tiesioginę eutanaziją. Tai yra įvesti mirtiną narkotiko dozę. Nepaisant to, iki šiol vis dar vyksta aršios diskusijos ir dėl „Lionetti‘čio įstatymo“.
Vienaip ar kitaip, bet 2015 metais Europos žmogaus teisių komisijos (EŽTK) balsų dauguma (12 „už“ ir 5 „prieš“) priėmė sprendimą, pagal kurį, norint sustabdyti paciento kančias ir pagreitinti mirtį, reikėjo atjungti Vincentą Lambertą nuo maisto. Bet Vincento tėvai užprotestavo šį sprendimą. Ir prasidėjo ieškinys dėl globos pacientui, kurį laimėjo jo žmona.
Po to vėl prasidėjo apeliacijos ir bylos, šeimų nesutarimai ir ginčai. Taip tęsėsi iki 2018 metų, kai buvo pradėtas paciento naujas sveikatos būklės tyrimas. Jo išvada tik patvirtino: „Vincentas Lambertas yra minimalios sąmonės būsenoje. Medicina nepajėgi jam padėti, bet gali ir toliau palaikyti jo gyvenimą tiek ilgai, kiek nori jo artimieji, maitinant jį per vamzdelį“. Nors iš tikrųjų niekas negalėjo pasakyti, kiek jis gali gyventi.
Trečiasis bandymas atjungti Vincentą nuo gyvybės funkcijas palaikančių prietaisų buvo įvykdytas 2019 metais gegužės pabaigoje. Bet netrukus Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimu, pacientas turi būti maitinamas toliau. Vis dėlto Vincentas Lambertas buvo atjungtas ketvirtą ir paskutinį kartą. Ir liepos 19 dieną jis mirė.
2014 metais ne tik Vincento mama, bet ir jo žmona išleido knygas. Kiekviena moteris stengėsi išsakyti savo požiūrį į tai, kas vyko. Vivian Lambert savo knygą „Mano sūnaus gyvenimo labui“ citavo daugybę per duodamus interviu: kad Vincentas ją girdi, jis viską supranta ir reaguoja į jam pasakytus žodžius. Jis neprašo mirties, jis nori gyventi ir kad jam reikia suteikti šią galimybę.
„Youtube“ net buvo išplatintas vaizdo įrašas, kurį nufilmavo „prancūzų paciento“ tėvai. Vaizdo įraše Vincentas verkia, išgirdęs motinos balsą, o ji paguodžia: „Neverk, mano berniuk, neverk, tavo mama yra šalia“.
„Viskas, ko jam reikia, yra mūsų žodžiai“, – aiškino ponia Lambert ir patikino visuomenę, kad jos pokalbiai su Vincentu turėjo gydomąjį poveikį, sukėlė reakciją, jis atkreipė dėmesį į kalbėtoją ir klausėsi.
„Jie nori priversti mus patikėti, kad jo encefalograma yra visiškai lygi ir kad joje neužfiksuota jokia smegenų veikla. Tai netiesa. Vienas ekspertas kartą man pasakė, kad tokiais atvejais kaip Vincentas, diagnostinių klaidų tikimybė yra apie 40 proc.“, – žurnalistams teigė Vivian.
Dar prieš tai, kai Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) priėmė istorinį sprendimą, pagal kurį Vincentas Lambertas turėjo teisę būti atjungtas nuo maisto sistemos ir leisti jam mirti, jo tėvai planavo, kad jie galėtų jį paimti iš ligoninės ir rasti įstaigą, kuri jaunam vyrui užtikrintų tinkamą priežiūrą.
Jie net atrado slaugos namus netoli Strasbūro, kur buvo pasirengę priimti šį pacientą. Beje, ir vėliau, nemažai privačių įstaigų paskelbė, kad yra pasirengusios pasirūpinti ponu Lambertu ar padėti organizuoti jo priežiūrą namuose.
Anot gydytojų, didelių sunkumų nesitikėta, nes Vincentas nebuvo prijungtas prie jokių gyvybės palaikymo prietaisų, išskyrus lašintuvą su maistu. Tačiau valstybė uždraudė vyro tėvams išvežti jį iš ligoninės.
Be to, Vivian Lambert piktino dukters žodžiai, kad ji žinojo Vincento valią: kad paprašė jo nereanimuoti ir neleisti jam ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju būti prikaustytam prie lovos.
„Negaliu tuo patikėti. Vincentas buvo labai tvirtas žmogus. Jei jis būtų priėmęs tokį sprendimą, jis būtų parengęs visas instrukcijas šiuo klausimu. Nepamirškime, kad jo žmona Rachel yra gydytoja, o tai reiškia, kad ji žinojo visas šios srities procedūras. Jei jis būtų parašęs, kad nenori gaivinimo ir kad kas nors gelbėtų jo gyvybę, būtų skaudu, bet mes tai priimtume“, – pareiškė Vivian Lambert žiniasklaidai.
Bet kai ketvirtą ir paskutinį kartą sūnus buvo atjungtas nuo gyvybės palaikymo sistemos, ji kartu su vyru ir jų dviem vaikais, kurie juos palaikė (likę Vincento žmonos pusėje, nustojo kalbėtis su tėvais), nelaiminga motina žurnalistams sakė: „Šį kartą viskas baigėsi. Mes galime tik susitaikyti su jo mirtimi, dabar tai neišvengiama. Melskimės už jo sielą“.
Lamberto žmona Rachel taip pat 2014 metais parašė knygą „Vincent: Parce que je l’aime, je veux le laisser partir“ („Vincentas: Aš myliu, todėl noriu paleisti“). Išleidus šią knygą, viename savo interviu moteris teigė, kad jos užduotis buvo parodyti savo vyrui meilę kaip asmenybei, o ne kaip kūnui, apsiribojusiam ligoninės lova, aplink kurį vyksta aršios diskusijos.
„Vincentas tapo šios istorijos įkaitu, tapo socialinių problemų simboliu. Bet jis nėra simbolis – jis yra žmogus, asmenybė. Mano vaidmuo šioje istorijoje nėra būti kovos už gyvybę ar eutanazijos reklaminiu ženklu. Tiesiog noriu, kad Vincento valia būtų gerbiama, – sakė moteris. – Mes su juo daug diskutavome apie gyvenimo pabaigą. Vincentas šiuo klausimu turėjo gana radikalią viziją: jam prikaustyto prie lovos paciento gyvenimas buvo neįsivaizduojamas. Ir nors abu buvome gydytojai, nežinojome kai kurių įstatymų painiavos, todėl nieko ir nedokumentavome. Mes pasitikėjome vienas kitu ir manėme, kad to pakanka“.
Tą dieną, kai mirė Rachel vyras, ji ir jos rėmėjai sakė „pajutę palengvėjimą“. Ir tik Vincento sūnėnas François Lambertas nusprendė pasakyti siaubingą tiesą: jo dėdės mirtis nebuvo tokia, kokios jie visi tikėjosi.
Prancūzijoje įstatymai šiuo klausimu nieko nepaaiškina
Vincento Lamberto istorija atskleidė daugybę problemų, tiek etinių, tiek įstatymų leidybos.
Pirmiausia, gydymas buvo prilygintas mitybai ir standartinei priežiūrai, kurios yra būtinos minimalios sąmonės, vegetatyvinės ar komos būsenos pacientui. Kita vertus, precedentu tapo ir teismo sprendimas dėl Vincento Lamberto globos, kurio metu buvo priimtas sprendimas jo žmonos naudai. Anksčiau, kilus artimųjų konfliktui, pirmenybę teikė globos perdavimui trečiajai šaliai. Paprastai šį vaidmenį atlieka medicinos ir socialinės įstaigos ar specializuotos tarnybos.
Be to, Lamberto sutuoktinės ir motinos konfliktas dar kartą aiškiai parodė akivaizdžią „silpną“ vietą Prancūzijos įstatymų leidybos sistemoje. Ką daryti, jei pacientas anksčiau nenurodė savo valios dėl gyvenimo pabaigos sunkios ligos atveju ir nepaskyrė kažko savo patikėtiniu? Turėtų pasikliauti savo žmona ar kreiptis į tėvus?
Prancūzijoje įstatymai šiuo klausimu nieko nepaaiškina, todėl visuomenė iki šiol aktyviai ginčijasi: kas turėtų nuspręsti žmogaus likimą?
Galiausiai, Vivian Lambert byla prieš Prancūziją, daugelio teigimu, padarė nepataisomą žalą paliatyviosios slaugos reputacijai šalyje. Dabar gydytojai skundžiasi, kad pacientai ir jų artimieji labai nepasitiki jais, įtardami, kad vieną dieną jie išgirs frazę „nepagrįstas užsispyrimas“, nepaisant diagnozės.
„Kovojome ne tik dėl Vincento, bet ir dėl 1 700 žmonių, kuriems diagnozuota ta pati diagnozė. Kokį signalą Prancūzija siunčia šioms šeimoms? “ – sakė vieno iš pacientų brolių, kuris bendravo su tėvais.
Rašytoja Michelle Welbeck netgi apkaltino sveikatos apsaugos ministrę Agnesą Buzin, kad ji nori „legalizuoti nusikaltimą“ ir „pakeisti prancūzų mentalitetą, jų požiūrį į mirtį“.
Tuo tarpu katalikų bažnyčios atstovai niekuo negalėjo padėti, bet reagavo į susidariusią situaciją. s Pirmą kartą Prancūzijos katalikų bažnyčia gana santūriai išreiškė savo poziciją, kai 2015 metais Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) paskelbė sprendimą, kad Vincentas Lambertas turėtų būti atjungtas nuo gyvybės palaikymo prietaisų.
Reneso arkivyskupas monsinjoras Pierre’as d’Ornellas, kalbėdamas apie gailestingumo poreikį gerbti neįgaliuosius, sakė: „Kai žmogus nusprendžia nesilaikyti gydymo, kuris, jo manymu, yra nereikalingas ar neproporcingas, turėtų būti gerbiamas jo apsisprendimas“. Bet pabrėžė, kad Vincento Lamberto atveju ši valia nėra akivaizdi, o tai reiškia, kad tai yra diskusijų objektas.
Tada, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl galutinio Lamberto atsiribojimo nuo maisto, Reimso arkivyskupas tėvas Ericas de Moulin-Beaufortas paragino bendruomenę sustiprinti maldas už Vincento šeimą, jį supančius gydytojus ir šalį.
„Melskimės, kad Prancūzijos visuomenė neitų eutanazijos keliu“, – sakė kunigas.
„Akivaizdu, kad priimtas sprendimas liečia tik Vincentą Lambertą, nes jo padėtis yra unikali ir sudėtinga. Bet kas garantuos, kad visus asmenis, kuriems diagnozuota panaši diagnozė, veiksmingai gins valstybė?“ – retoriškai klausė dvasininkas.
Tuo tarpu dokumento autoriai mano, kad Vincento Lamberto mirtis tik pradeda tolesnę diskusiją, kuri, jų manymu, gali paskatinti visuomenę pasigailėti mažiausiai apsaugotų bendrapiliečių.
parengė Vytautė Jogailaitė
