sniegopilys.lt
1970-ųjų vasarą Berberovų šeima iš zoologijos sodo parsivežė sergantį liūto jauniklį. Jis užaugo, liko gyventi jų bute, o po kelerių metų filmavosi kino juostoje „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“. Bet prieš pat filmavimo pabaigą jis buvo nušautas. Ir tada Berberovų šeimai, garsėjusiai visoje SSRS, buvo įteiktas antras liūtukas…
Šuo neretai užmigdavo tarp didžiulių liūto letenų
Šeimos galva Levas Lvovičius Berberovas dirbo Baku architektu. Su žmona ir dviem vaikais Eva ir Roma gyveno erdviame 100 kv. metrų bute pačiame miesto centre, antrame aukšte. Levas Lvovičius labai mėgo gyvūnus. Jų namuose gyveno šunelis Čapas, katės, papūgos, meškėnas, gyvatė ir ežiukas Dimka.
1970 metš vasaros pradžioje, duktė Eva ir Levo Lvovičiaus žmona Nina vaikščiojo Baku zoologijos sode ir ilgą laiką liko voljere su liūtais. Ten jos pamatė dviejų mėnesių jauniklį, labai mažą ir labai sergantį. Jis gulėjo ant žemės ir negalėjo atsikelti. „Mama, žiūrėk, šunelis ten miršta“, – pasakė Eva Berberova. Nina susirado zoologijos sodo direktorių ir įtikino jį padovanoti jiems liūto jauniklį. Buvo manoma, kad tai bus trumpalaikė reabilitacija: pastatys ant kojų ir grąžins į zoologijos sodą. Taigi, liūto jauniklis apsigyveno dideliame architektūriniame bute. Jie pavadino jį Kingu. Vaikai apsidžiaugė.
Kingą apdengė kaitinimo trinkelėmis, maitino kaip kūdikį visokiais mišiniais. Iš pradžių liūto jauniklio priekinės letenėlės visiškai nefunkcionavo. Todėl šeimyna paeiliui jas masažavo kelias dienas. Pamažu liūtukas pradėjo vaikščioti, tačiau defektas liko visam gyvenimui. Jei atidžiai įsižiūrėsite, „Nepaprastuose nuotykiuose…“ galite pamatyti, kaip Kingas bėga gatve, o jo priekinės letenos panašios į plaukmenis.
Kingas elgėsi lygiai kaip eilinė naminė katė. Vienintelė bėda: šis „katinas“ bandė laižyti svečią, o liūto liežuvis – kaip švitrinis popierius. Bet jei jis tikrai erzino, galėjai į jį bakstelėti, nustumti. Liūtas nutipendavo į kampą arba užlipdavo ant antresolės, kur buvo jo teisėta vieta.
Kingas užaugo. Pirmiausiai stambiagalvis, storakojis „kačiukas“ dydžiu aplenkė abu vaikus, paskui patį Levą Lvovičių ir jo žmoną Niną. Pusryčiams liūtas suvalgydavo tris kilogramus mėsos iš nedidelio dubenėlio. Jis buvo labai draugiškas su šunimi Čapu, kuris, būdamas vyresnysis, išmokė jį gerų manierų. Pavyzdžiui, Kingas niekada nedrįso pradėti valgyti, kol pats Čapas nevalgė. Naktį šuo neretai užmigdavo tarp didžiulių liūto letenų.
Vaikai pamilo Kingą – savo milžinišką „katę“. Ant jo jodinėjo, patampydavo už ūsų, pakasydavo už didžiulės ausies. Kai Kingas norėdavo pabūti vienas, jis užropodavo ant antresolių.
Kaimynai skundėsi, kad iš Berberovų buto sklinda nepakeliamas kvapas.
Kai Centrinės televizijos žurnalistai sužinojo apie Kingą, Berberovų gyvenimas pasikeitė amžiams. Visa šalis greitai sužinojo apie šeimą, kurioje gyvena tikras liūtas – visai kaip katė: miega ant išlankstomos sofos su mėlynu užtiesalu, ryte reikalauja pusryčių, vejasi kamuolį ant grindų.
1975 metais sovietų dokumentinių filmų kūrėjai nufilmavo gamtos vaizdus su Kingu. Liūtas vaikštinėjo po mišką, dairydamasis aplinkui ir smalsiai klausydamas. Pagal siužetą jis bando surasti šeimininkus – Evą ir Romą, kurie jam šaukė krištolo balsais kažkur iš už kadro. Jis, stambus naminis katinas, tyrinėja laukinės gamtos pasaulį: sutinka voverę, lipa į pušį, letena paliečia pasiklydusį zuikį. Finale vaikai pagaliau suranda savo mylimą Kingą ir nusiveža jį į sodybą. Net sėdėdamas mašinoje liūtas buvo didesnis už juos abu.
Liūtas niekada neįsižeisdavo ir niekada nepykdavo
Berberovai išgelbėjo savo karalių nuo mirties. Tai buvo malonus, nekonfliktiškas gyvūnas, dėkingas savo šeimininkams. Kai sveikstantį Kingą bandė grąžinti į zoologijos sodą, jis kategoriškai atsisakė ir pakėlė „skandalą“. Turėjo palikti jį bute.
„Kingas tiesiog dievino Levą Lvovičių ir elgėsi su manimi švelniai, matyt, suprasdamas, kad esu moteris! Ar jame pabudo vyriškos lyties pavydas, ar tam buvo kita priežastis, bet kai tik pajuto savo jaunatviškumą, Kingas pradėjo nakvoti mūsų santuokinėje lovoje tarp manęs ir Levo Lvovičiaus, – rašo jo žmona Nina savo atsiminimų knygoje. – Ir labai dažnai tokiomis naktimis pabusdavau nuo riaumojimo, o vyrą rasdavau ant grindų šalia lovos. Būtent Kingas išstūmė savo šeimininką iš lovos, nes suprato, kad tokioje situacijoje trečias buvo nereikalingas …“.
Pamažu visos Sąjungos šlovė atiteko Kingui ir visai jo šeimai. Maskvos leidykla „Planeta“ išleido fotoatvirukų rinkinį „Apsilankymas pas Berberovus“, kuriame Kingas tarsi pirmu asmeniu papasakojo apie savo gyvenimą: geruosius šeimininkus, pasivaikščiojimus prie jūros, Romą ir Evą, draugystę su Čapu.
400 tūkst. egzempliorių tiražu išleistoje knygoje buvo daug nuotraukų: Liūtas paprastame sovietiniame bute, mažoji Eva supasi ant laikinų sūpynių bute, šalia stovi liūtas ant užpakalinių kojų, pasirėmęs į automobilio padangą, pakabintą ant virvės, televizorius, parketas, ant sienos kilimas, mama sėdi ant sofos su telefono rageliu, liūtas guli kambario centre, vienuolikos metų berniukas pina jam kasas iš karčių. Padėjęs galvą ant pagalvės, liūtas miega ant sofos, uždengtos lovatiese. Liūtas, stovėdamas ant sofos ir pasilenkęs prie stalo, valgo iš nedidelio dubenėlio.
„Mūsų buto balkonas išėjo į kiemo pusę, bet mes uždėjome tinklelį, kad Kingas negalėtų išeiti į gatvę, ir ramiai leidome apeiti visą gyvenamąją erdvę. Kartais, kai jam būdavo nuobodu, ateidavo į mano vyro ir mano miegamąjį, užlipdavo ant lovos, nustumdavo nuo jos mane arba Liovą, atsiguldavo ant nugaros, pilvą pakėlus, ir kietai užmigdavo. Ryte keldavosi su visais, pusryčiaudavo, žaisdavo su vaikais. Jie tampė jį už ūsų, jojo ant jo kaip ant arklio. Žodžiu, su juo galėjai daryti bet ką – jis niekada neįsižeisdavo ir niekada nepykdavo“, – rašo Nina Berberova savo atsiminimų knygoje.
Po dokumentinių filmų kūrėjų sekė vaidybinio kino režisieriai. Azerbaidžaniečių kino kūrėjai Kingą nufilmavo dviejuose filmuose: „Mergina, berniukas ir liūtas“ ir „Liūtas paliko namus“. Tada jis vaidino dviejų dalių filme „Aš turiu liūtą“ ir suvaidino savo garsųjį vaidmenį populiarioje 1973 metų suvaidintoje komedijoje „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“. Šis vaidmuo jam buvo paskutinis.
Levas Lvovičius ir Kingas atvyko į Leningradą – filmavimo metu jiems buvo suteiktos visos gyvenimo sąlygos. Vieną dieną Kingas ir filmo režisieriaus asistentė Saša žaidė futbolą mokyklos sporto salėje. Levo Berberovo ten nebuvo – jis išėjo pusvalandį pasivaikščioti. Studentas Markovas priėjo prie salės langų ir pradėjo erzinti liūtą – vaipėsi, šokinėjo, mojavo rankomis, atgręžė veidą ar nugarą į Kingą. Liūtas atitrūko nuo futbolo ir nusprendė, kad linksmas malonus žmogus kviečia jį žaisti. Jis apsidžiaugė, priekinėmis letenomis atsirėmė į stiklą, jį išstūmė, iššoko pro langą, pargriovė kvailą Markovą ant žemės, bet nesužeisdamas jo. Prie tvoros Markovo laukusi mergina sušuko: „Gelbėkit, liūtas drasko žmogų!“. Pro šalį ėjęs milicijos leitenantas Gurovas išsitraukė tarnybinį ginklą ir iššovė. Liūtas pasitraukė nuo Markovo, bandydamas nustatyti triukšmo šaltinį ir skausmo priežastį. Atrodo, kad žaidimas buvo atšauktas. Gurovas priėjo arčiau ir paleido likusias apkaboje kulkas į Kingą.
Kai Berberovas grįžo į sporto salę, liūtas jau buvo miręs. Laidotuvės buvo iškilmingos. Kone visasąjunginis gedulas. Kelias dienas mažasis šuo Čapas slankiojo ir tampė po butą Kingo daiktus: milžinišką antkaklį, suplyšusį kamuoliuką, mėlyną antklodę. Viską sudėjo į krūvą ir užmigo ant jos. O trečią dieną šunelis mirė nuo širdies smūgio.
Paauglys po kelių minučių nuo sužalojimų mirė
Visa Sąjunga užjautė Berberovų šeimą. Žmonės rašė laiškus, siuntė telegramas – toks sielvartas.
O Maskvoje susibūrė iniciatyvinė grupė, kurioje buvo režisierius Sergejus Obrascovas, aktorius Jurijus Jakovlevas, Vladimiras Vysockis ir Marina Vladi. Jie nusprendė: „Mes to taip nepaliksime. Eva ir Roma turės naują liūtą!“. Sutarė su zoologijos sodu – ir į butą Baku centre atvežė naują liūto jauniklį – Kingą II.
Tačiau antrasis liūtas gerokai skyrėsi nuo savo pirmtako. Niekas jo neišgelbėjo nuo mirties, jis nejautė dėkingumo žmonėms – tiesiog prisitaikė prie aplinkybių. Jis nedelsdamas nustatė gaujos lyderį Levą Lvovičių ir buvo pasirengęs su juo atsiskaityti. O Romą jis labiausiai mylėjo ir leido jam jodinėti ant savęs, kaip ant žirgo. Geriausiu atveju į visa kita nekreipė dėmesio.
Negana to, po kurio laiko architekto bute pasirodė ir puma Lialia. Ežiukas Dimka vis dar buvo gyvas ir tyliai trypčiojo ant grindų. 1978 metais Levas Lvovičius Berberovas mirė nuo širdies smūgio.
O dar po dvejų metų, 1980 metais lapkričio 24 dieną įvyko tragedija. Ryte Nina Berberova nuėjo į leidyklą pasiimti naujos knygos rankraščio. Grįžusi pajuto dūmų kvapą. Liūtas susinervino ir metėsi ant balkono grotelių. Moteris išėjo ir pamatė, kad alkoholikas kaimynas, gyvenęs aukščiau esančiame aukšte, padegė plastikinių šukų gabalėlius ir mėto jas ant Kingo II.
Jos 14-metis sūnus Roma ką tik grįžo iš mokyklos. Kingas piktas ir susinervinęs užlipo ant antresolės. Kai Nina atnešė jam dubenį mėsos, šis neišlaikė pusiausvyros, parkrito ant nugaros, pašoko ir iš įniršio letena tvojo moteriai per galvą. Roma atskubėjo padėti motinai, griebė Kingui II už apykaklės, tačiau jis jau užuodė kraują ir nebegalėjo sustoti – vienu smūgiu nuplėšė paauglio galvos odą ir sulaužė kaklo slankstelius. Roma po kelių minučių nuo sužalojimų mirė. Kaimynai iškvietė miliciją. Nina gulėjo be sąmonės. Puma Lialia išsigando, išbėgo į gatvę ir iškart gavo kulką į širdį, nors ir nesiruošė nieko pulti. Milicininkai apšaudė Kingą II nuo stogo. Tada jie išlaužė duris ir pribaigė jį vietoje.
Pusantrų metų Nina Berberova sirgo depresija ir norėjo nusižudyti. O paskui ištekėjo antrą kartą ir pagimdė dar du vaikus.
Nuotraukos ir parengta pagal bdsmn.livejournal.com.
