sniegopilys.lt
Jordanas Adlardas vaikystę praleido skurdžioje klajoklių bendruomenėje, kuri gyveno priekabose ir mėgavosi gaidžių kovomis. Jis nelankė mokyklos, retai valgė karštus valgius ir nežinojo, kas yra kanalizacija. Jam nė į galvą neatėjo mintis, kad tikrasis jo tėvas yra anglų aristokratas, turintis daug milijonų dolerių. Bet praėjus daug metų Jordanas pasiekė tiesą ir atgavo teisėtą paveldėjimą.
Meilės romanas buvo trumpalaikis ir ji net neprasitarė jam apie nėštumą
62 metų Charleso Rogerso kūnas buvo rastas 2018 metais rugpjūčio 3 dieną automobilyje Penrine, dvaro pakraštyje, kuris šimtmečius priklausė jo šeimai. Prieš mirtį vyras tris dienas nepasirodė viešumoje. Paskutinis jį matęs buvo senas šeimos draugas Philipas Keiras, valdęs Rogerso dvarą daugiau nei 20 metų. Charlesas neturėjo šeimos, todėl kilo abejonių dėl turto, kuris buvo įvertintas 50 milijonų svarų sterlingų, ateities.
XVIII amžiaus viduryje Kornvalijos dvarininkas Hughas Rogersas už jį turėjo sumokėti 11 tūkstančių svarų sterlingų – tuo metu tai buvo milžiniška suma. Buvę dvaro savininkai ten gyveno bent nuo XIII amžiaus. Pirmasis žinomas jo savininkas Johnas de Penrose’as. Dvaras buvo apipintas įvairiomis legendomis. greta jo buvo garsusis Loe ežeras, kurio bangomis valtis su karaliaus Artūro kūnu išplaukė į Avaloną.
Hugho sūnus Charlesas tapo parlamento nariu, šešis kartus buvo išrinktas Penrino meru ir buvo Kornvalio lordo leitenanto dešinioji ranka. Kiti Charleso Rogerso protėviai taip pat buvo kilmingi žmonės. Būtų buvę sunku juos pamiršti: portretų eilės paauksuotuose rėmuose vis dar puošė senojo dvaro sienas. Galbūt todėl Charlesas labiau norėjo gyventi ne ten, o kukliame kaimo name, kur lengviau pamiršti savo paties nesėkmes. Be to, jis dažnai nakvodavo automobilyje, kad nereikėtų tvarkyti netvarkingų ir apleistų namų.
Patologas padarė išvadą, kad tikėtina mirties priežastis buvo atsitiktinis metadono perdozavimas. Velionį pažinojęs gydytojas patvirtino, kad jis daugelį metų piktnaudžiavo narkotikais. Giminės ir pažįstami daugybę kartų bandė padėti Charlesui, bet niekam nepavyko to padaryti. „Tiesą sakant, aš maniau, kad jis ilgai neištvers“, – sakė Philipas Keiras per koronerio teismo posėdį gegužės 18 dieną. Bet tie, kurie pažinojo Charlesą, visiškai nenustebo dėl to, kas nutiko.
Charlesas buvo paskutinis šios šeimos dinastijosnarys. Bet Philipas Keiras manė kitaip…
Vyrų šeimos pusė tradiciškai pirmenybę teikė karinei karjerai. Charleso tėvas, į pensiją išėjęs vadas leitenantas Johnas Peverellas Rogersas, pusę gyvenimo praleido Karališkame laivyne. Vyresnysis brolis tapo karo lakūnu. Po koledžo Charlesas taip pat stojo į armiją. Jis buvo išsiųstas į Šiaurės Airiją, kai kilo konfliktas su separatistais. Beveik kiekvieną dieną aplink žuvo žmonės. Jaunasis aristokratas rašė laiškus tėvams, kuriuose jis pasidalijo savo baimėmis, ir, pasitaikius pirmai progai, išvyko namo.
1974 metais Johnas Peverellas Rogersas didžiąją dalį turto atidavė Nacionaliniam istorinių interesų fondui. Tiesa, jis nustatė dvi sąlygas: jo palikuonys dar dvidešimt metų galės gyventi dvare, o Loe ežeras bus atviras maudynėms, žvejybai ir valtims. Atsikratęs senovinių pastatų priežiūros, Rogersas galėjo džiaugtis gyvenimu. Valdytojai investavo pinigus į pelningus projektus, nuomojo žemę ūkininkams ir kiekvieną savaitę šeimos nariams sumokėdavo po kelis tūkstančius svarų.
Grįžęs iš kariuomenės, Charlesas labiau norėjo nieko neveikti ir tik kartą bandė susirasti darbą. Charlesas ištisas dienas važinėjo su motociklais ir klausėsi „Jethro Tull“ grupės įrašų. „Jis buvo gana gražus jaunas vyras, bet, tiesą sakant, šiek tiek nieko nevertas, – prisimena dėdės žmona Jen Rogers. – Baisus nusivylimas motinai, kuri taip jaudinosi dėl jo“.
Būdamas 30 metų Charlesas susipažino su impulsyvia 18 metų mergina Julie Adlard, gyvenusia šalia dvaro esančiame Helstono mieste. Meilės romanas buvo trumpalaikis – ji net neprasitarė jam apie nėštumą, o praėjus trims savaitėms po vaiko gimimo ištekėjo už kito. Greičiausiai Charlesas net nežinojo apie savo sūnų. Jam užteko savų problemų: kaip tik tada mirė vyresnis brolis, kuris sirgo leukemija.
Julie pavadino berniuką Jordanu. Kai jam buvo ketveri metukai, ji paliko sūnų vyrui, kuris kartu su draugais klajojo po Angliją ir nakvodavo priekabose. Tokio gyvenimo būdo laikėsi dešimtys tūkstančių Didžiosios Britanijos gyventojų. Be čigonų, tarp jų buvo ir vadinamieji airių keliautojai ir net hipių palikuonys, kurie apleido savo įprastą gyvenimą ir pradėjo klaidžioti dar 1970-aisiais.
Vaikai nepripažino jo saviškiu, o miestiečiai erzino dėl prastos išvaizdos
„Aš ką tik pradėjau eiti į darželį Kornvalyje. Staiga mama pasakė, kad leisimės į kelionę kartu su jos vaikinu Busteriu“, – prisimena Jordanas Adlardas. Per ateinančius penkerius metus jis retai valgė karštus valgius, nesinaudojo kanalizacija, nakvojo priekabose ir retai mokėsi. Berniukas visur jautėsi svetimas. Keliautojų vaikai nepripažino jo saviškiu, o miestiečiai erzino dėl prastos išvaizdos.
„Man labiau patiko žaisti su oro ginklu ar šokinėti per apleistus automobilius“, – pasakoja Jordanas. – Vakarais suaugę keliautojai organizuodavo gaidžių kovas. buvo sunku. Mano geriausias draugas tada buvo šuo, juodasis labradoras, vardu Jesas. Vieną dieną mano augintinis užpuolė vieną iš Busterio paukščių ir jis nusprendė jo atsikratyti. Taip netekau savo ištikimojo draugo“.
Jordanas pradėjo nuolat lankyti mokyklą tik būdamas devynerių. Tada jo motina išsiskyrė su Busteriu ir grįžo pas Helstoną. Dabar šeima gyveno mažame bendrame bute. Močiutė perėmė vaiko auklėjimą. Ji dažnai vedė jį pasivaikščioti į biologinio tėvo valdas. Tada Jordanas negalėjo net pagalvoti, kad šis dvaras, netoliese augantys ąžuolai, tarp kurių jis bėgo, priklauso jo seneliui.
Kai Jordanui buvo dešimt metų, Julie įsisodino jį į automobilį ir nuvažiavo į Penrino dvarą. Duris atidarė apie 40 metų vyras su baltais marškiniais ir kaklaraiščiu. Jis paėmė berniuką už rankos, nusivedė jį į svetainę, jam nusišypsojo ir pasakė: „Mes su mama dabar turime pasikalbėti“.
„Jie išėjo, bet girdėjau, kaip ji šaukė ir verkė, – prisimena Jordanas. – Mama vis kartojo: „ Ar tu nematai, kad jis yra tavo kopija?“ Bet tada berniukas nesuprato, apie ką jie kalbėjo. Tarp jo ir 40 metų aristokrato nebuvo nieko bendro.
Vis dėlto Charlesas Rogersas sutiko duoti DNR mėginį ir patikrinti, ar tai jo vaikas, tačiau Julie taip nieko ir nepadarė.
18 metų Jordanas apsivilko kostiumą ir grįžo į Penrino dvarą. Šįkart vienas. Praėjo tik aštuoneri metai, bet Charlesas pasikeitė neatpažįstamai. Jis išėjo nešvariais rūbais, susivėlusiais plaukais, o veidą slėpė seniai neskusta barzda. Jis patarė kreiptis į teismą su DNR tyrimu ir užtrenkė duris.
Charlesas paveldėjo turtą 2012 metais po tėvo mirties. Bet iki to laiko jis jau seniai spjovė į save. Skirtingai nei velionis vadas leitenantas, atidžiai stebėjęs dvaro reikalus ir kartą per savaitę juos aptardavęs su vadybininku, Charlesas paliko dvarą likimo valiai ir gyveno lyg atsiskyrėlis. Kol jo 86 metų motina tvarkė visus 50 dvaro kambarių, jis sėdėjo savo namelyje ir pamažu prarado žmogaus išvaizdą. Bet tikrai ne dėl pinigų trūkumo. Šeimos fondas jam toliau mokėjo kas savaitinę pašalpą, kurios pakako bet kokioms išlaidoms padengti. „Charlesas nesugebėjo padaryti paprasčiausių dalykų, dėl kurių jis netgi pats šiek tiek nerimavo, – sakė Keiras. – Jis nustojo mokėti sąskaitas ir, nors mes galėjome padėti jam susitvarkyti verslo reikalus, jis nieko nedarė “.
2013 metais Charlesui buvo paskelbtas bankrotas dėl mokesčių vengimo. Po to jis negalėjo naudotis bankų paslaugomis, o Keiras turėjo jam padėti. „Mes nuolat mokėjome jam grynuosius pinigus, – sakė jis koronerio teismui. – Tam tikru etapu tai buvo apie 300–1000 svarų per savaitę. Jis išleido pinigus narkotikams“.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Charlesas suliesėjo, visiškai nustojo rūpintis savimi, neišveždavo šiukšlių, retai skalbėsi ir beveik nepersirengdavo. Jis nesirūpino ir nelankė mamos, apskritai nieko nedarė“, – sakė turto valdytojas. Po Charleso mirties jo motina liko dvare, tačiau po dviejų savaičių ji taip pat mirė.
Norint paimti DNR mėginį, reikėjo mirusiojo šeimos leidimo
Philipas Keiras žinojo apie Charleso ir Jordano susitikimus, kuriam tuo metu buvo jau 31 metai.
Baigęs mokyklą jaunuolis žaidė futbolą vietinėje komandoje, dirbo sunkvežimio vairuotoju, pristatydamas vaisius ir daržoves. Po to baigė kolegiją ir tapo socialiniu darbuotoju. Kaip ir jo motina, jis gyveno socialiniame būste Helstone. Jo merginos vardas buvo Katie Hubber. Ji dirbo radiologe. Netrukus ji pranešė, kad laukiasi kūdikio.
„Jordanas visada norėjo įrodyti, kad jis yra Rogersas, – sako jo motina. – Bet pinigai jam nerūpėjo. Ir visai nenorėjo, kad ponas Rogersas jį įsivaikintų ir imtųsi tėvo vaidmens. Jis tiesiog norėjo sužinoti tiesą“. Prieš pat Charleso mirtį, Jordanas išsiuntė jam DNR tyrimų mėginius. Užuot atsakęs, suskambo telefonas. Tai buvo Keiras.
Turto valdytojas kalbėjo apie Charleso mirtį ir užsiminė, kad jis neturės kitos galimybės atlikti DNR tyrimą. „Nenorėjau skubinti, – sakė Jordanas. – Man tai atrodytų nepagarbiai“. Bet Keiras galvojo, kad dvejoti neverta. Priešingu atveju žemė ir dvaras atiteks tolimiems giminaičiams iš motinos pusės, su kuriais Rogeriai ilgai nesutarė.
Norint paimti DNR mėginį, reikėjo mirusiojo šeimos leidimo. Charleso pusseserės Sally Shaw ir Julie Baines, gyvenančios Votforde, 500 kilometrų nuo Helstono, neprieštaravo. „Kalbėjomės su Philipu, sužinojome, kad Jordanas ilgą laiką ruošėsi atlikti DNR tyrimus, Charlesas neprieštaravo ir mes sutikome, – paaiškino Baines. – Mes nenorėjome trukdyti teisėtam įpėdiniui“. Tik motinos giminės buvo prieš. Norėdami išvengti DNR tyrimų, jie reikalavo, kad Charleso ir jo motinos palaikai būtų nedelsiant kremuoti.
„Aš taip jaudinausi, kad negalėdavau užmigti, – pasakoja Jordanas. – Turėjome dirbti dviem pamainomis. Be to, sutelkėme dėmesį į Katie ir jos nėštumą, tačiau visos mintys buvo tik apie DNR tyrimą. Vienintelė jo galimybė galėjo praslysti…“.
Kai beveik neliko laiko, Jordanas internete perskaitė, kad DNR tyrimas gali būti atliktas be artimųjų leidimo. Jis turėjo tik keletą dienų pateikti dokumentus, bet suspėjo tai padaryti.
Tyrimo rezultatai paaiškėjo 2018 metų rugsėjo pabaigoje. „Testas patvirtino, kad aš buvau šimtu procentų Charleso sūnus, – sako Jordanas. – Pajutau palengvėjimą, bet kartu ir siaubingą liūdesį. Aš radau ir iškart praradau savo tėvą ir močiutę“.
Po kelių dienų dvare pirmą kartą apsilankė Jordanas ir Katie. „Atrodė, kad esame muziejuje, – sako Katie. – Sienas puošė kalavijai, ant kurių buvo Rogerso herbas, o koridoriuje buvo didžiulis bronzinis gongas, kažkada surinkdavęs dvaro gyventojus vakarienei. Valgomajame buvo šešių metrų stalas, įspūdingos kėdės ir senovinis porcelianas. Viena iš vazų, kaip paaiškėjo, buvo verta daugiau nei 20 000 svarų.
Jo fondas bus skirtas vaikų mokslams, kurių tėvai bedarbiai ar vargingai gyvena
Kovo mėnesį Jordanas metė darbą, pakeitė pavardę į Adlard-Rogers ir galiausiai persikėlė į savo protėvių valdas. Susirinko visi jo draugai, kurie padėjo sutvarkyti dvaro valdas. Po to visi susėdo prie didžiulio stalo. „Pirmą kartą nereikėjo ieškoti papildomų kėdžių ir niekam nereikėjo sėdėti ant grindų, – pasakoja Jordanas. – Makaronai ir koldūnai buvo valgomi su sidabriniais stalo įrankiais, ant kurių buvo šeimos herbas.
Persikėlęs Jordanas dvarą pradėjo įrengti pagal savo skonį. Jis nusipirko 65 colių televizorių ir netoli XVII amžiaus pastato įrengė treniruočių aikštelę. Antikvarines „Sostų žaidimo“ dvasios kėdes pakeitė IKEA baldai. „Mes namus keičiame pamažu, – pripažįsta Katie. „Aš primygtinai reikalavau, kad Jordanas vieną miegamąjį paverstų vaikų darželiu ir jį suprojektuotų šiuolaikiškai, pilkos ir mėlynos spalvos atspalviais. Mes atnaujinome ir virtuvę. Ten net nebuvo indaplovės“.
Jordanas pasiūlė ir savo močiutei persikelti į dvarą, bet ji atsisakė. „Nenoriu gyventi kultūros ir istorijos paminkle, – paaiškino ji. – Dabar tai yra Jordano namai ir aš dėl to džiaugiuosi“.
Pirmą kartą su giminėmis iš tėvo pusės Jordanas susitiko per mirties metines. Giminės iškart pakvietė juos apsilankyti, o Jordanui pasiūlė tapti vieno jų naujagimio sūnaus krikštatėviu. Dėdės žmona Jen Rogers džiaugiasi bent tuo, kad dvaras neatiteko nekenčiamiems tolimiems giminaičiams. „Aš žinau, kad dėl jo kilo abejonių, bet ne mūsų klano pusėje, – sako ji. – Mes sveikiname Jordaną išskėstomis rankomis. Jis yra Rogersas nuo galvos iki kojų“.
Jordanas iš šeimos fondo gaus tūkstantį svarų per savaitę. Nepaisant naujų turtų, vyras neketina tinginiauti ir nori vieną ar dvi dienas per savaitę susirasti lengvą darbą. Be to, jis planuoja sukurti labdaros fondą Helstono ir gretimo Portleveno miesto gyventojams. „Aš žinau, ką reiškia augti, kai beveik nieko neturi“, – sako jis. Jo fondas bus skirtas vaikų mokslams, kurių tėvai bedarbiai ar vargingai gyvena.
Dvare Jordanas rado savo tėvo, dar jauno vyro, portretą. Motina buvo teisi: jie panašūs, kaip du vandens lašai. „Tą akimirką supratau, kad čia yra mano vieta, – prisimena jis. – Jei būčiau pamatęs šį portretą prieš 20 metų, viskas būtų buvę kitaip. Nebūčiau pragyvenęs nei pusės savo gyvenimo, nežinodamas, kas aš esu, ir nesijausdamas nepilnaverčiu. O dabar žinau, kam aš priklausau. Aš nebe purvina paslaptis“.
Nuotr. Jordanas su šeima
parengė Vytautė Jogailaitė
