Afrikoje mažosios „mauglės“ geriausi draugai buvo leopardai, krokodilai, gyvatės

Tippi Degre vaikystė prabėgo Afrikoje, kur ji praleido10 metų ir kur geriausi jos draugai buvo drambliai, stručiai, leopardai ir kiti gyvūnai! Mergaitės tėvai – profesionalūs fotografai, kurie tuos dešimt metų keliavo po Afriką. Per visus kelionės su tėvais Namibijoje metus laukiniai gyvūnai atstojo mergaitei draugus.

Šiurpas nubėga per kūną, pamačius, kaip ji glosto leopardą

Fotomenininkė Sylvia Robert susilaukė dukters Afrikoje. „Galima sakyti, Tippi gimė ir dešimt metų augo gamtoje, kur didžiąją laiko dalį praleido gyvūnų draugijoje”, – sako ji. Anot Sylvios, mergaitė turi ypatingą ryšį su gyvūnais. Ji visada laikė juos savo draugais ir niekada jų nebijojo – tiesiog žiūrėjo į akis ir kalbėjo su jais. Nors žiūrint vaizdo įrašų kadrus, šiurpas nubėga per kūną, pamačius, kaip ji glosto leopardą ir kvatoja, paėmusi nuodingą gyvatę į rankas.

„Aš visada galvojau, kad vaikystė gamtoje yra geriausia, ką galiu padaryti dėl jos. Palyginkite jos nepamirštamus įspūdžius su daugumos miestuose gyvenančių vaikų vaikystės prisiminimais. Mano sprendimas auginti Tippi Afrikos dykumoje buvo vienas geriausių ir aš nesigailiu“, – dalijasi prisiminimais Sylvia.

Tippi susidraugavo su krokodilais, liūtais, žirafomis, stručiais, gyvatėmis ir kitais gyvūnais. Gali juos tampyti, ant jų joti, šie paklusniai ir ramiai reaguoja.

Be to mergaitė susidraugavo su vietiniais gyventojais iš Bushmen ir Himba genčių, kurie išmokė mažylę jų kalbos ir pasidalino išgyvenimo dykumoje paslaptimis. Laikui bėgant, Tippi buvo priimta į genčių nares.

Nepaisant mergaitei suteiktos judėjimo laisvės, tėvai visada stebėjo, kad ji būtų saugi. Be to Tippi susirado draugų tarp gyvūnų didžiuliuose ūkiuose, kur savininkai augino našlaičiais tapusius gyvūnėlius. Nors šie gyvūnai ir buvo pažįstami su žmonėmis, tačiau pavojus galėjo tykoti kiekviename žingsnyje, nes plėšrūnai neatsisakė savo instinktų.

Nors šie gyvūnai nebuvo laukiniai, nes tai yra gamtos draustinis ir jie yra įpratę bendrauti su žmonėmis didžiąją gyvenimo dalį. „Aš nevaikštinėdavau su nepažįstamais liūtais. Tikrai laukinis gyvūnas buvo tik viena varlė “, – prisimena Tippi.

Žaidė su drambliais, bet nežinojo, kaip bendrauti su bendraamžiais

Tėvai per daugelį filmavimo Afrikoje valandų, kurios vyko pagal užsakymą, kuriant dokumentinį filmą, taip pat filmavo ir savo dukrą, bet mergaitei tai nepatiko.

„Buvo puiku gyventi su drambliais ir liūtais, bet būtų buvę geriau, jei aš nebūčiau taip ilgai stovėjusi prieš kamerą. Buvo sunku ir karšta, todėl tikrai netryškau džiaugsmu. Galų gale tai buvo labai alinantis darbas“, – teigė Tippi.

Po praleistų dešimt metų Afrikoje šeima grįžo į Paryžių, o mergaitė ėjo į mokyklą. Grįžimas į miestą sutapo su tėvų skyrybomis po 25 metų santuokos. Dukrai tai buvo dvigubas smūgis.

Pirmus dvejus metus Tippi lankė vietinę mokyklą, tačiau su bendraamžiais turėjo mažai ką bendro – nedalyvavo vaikų žaidimuose, mažai kalbėjo ir sėdėjo atskirai nuo visų. Skundėsi, kad gatvės tarp pastatų yra labai siauros ir neleidžia grožėtis dangumi.

„Mano visi draugai liko Afrikoje ir aš jų labai ilgėjausi. Nepritapau ir mokykloje, todėl mokiausi namuose“, – pasakojo Afrikos dykumų „mauglė“.

Tippi apgailestauja, kad visos jos žinios buvo nenaudingos šiuolaikiniame pasaulyje. Ji žinojo visokius chameleonus, tačiau nieko nežinojo apie Harį Poterį. Ji žaidė su drambliais, bet nežinojo, kaip bendrauti su bendraamžiais, žinojo, kaip elgtis su babuinu (beždžione), bet atsitiktinai sutikusi ją Paryžiaus metro, išsigando.

Dabar Tippi Degre studijuoja Paryžiaus universiteto Kino meno fakultete.

Apie savo vaikystės nuotykius mergina parašė knygą „Tippi of Africa“, kuri  tapo 2001 metų bestseleriu. Tippi taip pat režisavo šešis dokumentinius filmus apie Afriką.

Socialinių tinklų nuotraukos